Norite pradėti naują gyvenimą – atnaujinti santykius, pakeisti darbą, gyvenimo būdą? Planuojate tai daryti nuo kiekvieno pirmadienio, jaunaties ar sausio pirmosios? Esu tikra, kad taip nieko ir nekeičiate, kol nenutinka… krizė. Kai depresija, nuovargis, pretenzijos, ligos ir nesėkmės tampa gyvenimo palydovais.
Aš irgi išgyvenau tokią būseną. Todėl dabar, kai tik išgirstu verkšlenimą, abejones, kaltinimus visam nedėkingam, nelaimingam pasauliui, atsakau: „Sveikinu. Jus aplankė krizė! Reikia pamąstyti, kam ji skirta. Juk ji atėjo ne šiaip sau!”
Jeigu jūs to nesuvokiate, jeigu negirdite Visatos balso, krizės palydovai apsigyvens ilgam, o jūs dėl savo nelaimių kaltinsite visus kitus: vyrą, tėvus, viršininką, orą… Norėsite visiems skųstis, matyti tik nelaimes, nematysite perspektyvų.
Tačiau jei norite pokyčių, reikia pripažinti savo priklausomybę ir priimti atsakomybę už savo gyvenimą. Reikia išeiti iš komforto zonos ir judėti į nežinomybę. Baisu? Bet kaip įdomu. Nejaugi smalsumas nenugalės baimių?
Tam, kad į jūsų gyvenimą įeitų kas nors naujo, gražaus, įkvepiančio, reikalinga tuščia erdvė. Pokyčiams reikalinga erdvė. O jos dažniausiai nėra, nes ten, kur turėtų būti tuščia ir švaru, prikrauta aibė „turto“: pasenę įpročiai, nusistovėjusios nuomonės, pabodę santykiai ir baimės, kurios kužda: „Sėdėk ir tylėk, nieko naujo tau nereikia, džiaukis tuo, ką turi, kiti dar nelaimingesni“.
Pokyčiai vis tiek ateis, patys. Jums tai bus netikėta, skausminga ir prieš jūsų valią. Tai ir vadinama krize. Kiekviena krizė – tai priverstinis likimo riksmas: „Atsipeikėk, tu degraduoji, tu nesivystai! Judėk į prekį, įleisk pokyčius, jie tau gyvybiškai reikalingi!“
Krizė – tai maža mirtis. Kai miršta tai, kas jau atgyveno, kas traukia atgal, kas neleidžia vystytis. Pasveikinkite savo krizę, padėkokite jai: „Labai džiaugiuosi, kad primeni man, jog per ilgai užsibuvau nemėgstamam darbe, nesirūpinau savimi, savo sveikata, savo santykiais, (įrašykite savo variantą). Dėkoju už priminimą.“
Pradėkite nuo valymo ritualo. Susimąstykite, kokias jūsų gyvenimo skyles reikia užlopyti? Dėl ko reikia nustoti jaudintis? Kokius sulaužytus ir pasenusius daiktus išmesti? Kokius beviltiškus ir nuodingus santykius nutraukti? Perkratykite viską, valykite savo erdvę. Tik taip jūs aptiksite save – tikrą, tik nepažįstamą: lengvą, laimingą, besišypsančią viskam, kas nutinka. Gimusią iš naujo.
Atsinaujinkite pati, nelaukite krizių, siekite pokyčių ir naujovių nuolatos, tegul tai tampa jūsų gyvenimo būdu. Jeigu jūs pati kviečiate pokyčius į savo gyvenimą, naujų atradimų įspūdžiai įkvėps, suteiks daug jėgų, kurios nugalės visas baimes. Ir jau nekils noro krauti į savo gyvenimą to, kas nedžiugina; bendrauti su tais, kas nevertina; vykdyti svetimus norus, kurie sukelia priešpriešą ir įtampą.
Sustokite, nusiraminkite ir… atsigręžkite į save. Nustokite lyginti ir vertinti save. Pradėkite rūpintis ir globoti save. Jūs gyvenate su savimi. Esate pas save viena tokia, kitokios nebus. Patikite sau. Pamilkite save taip, kaip norėtumėte, kad mylėtų kiti: mama, tėtis, vyras. Jau esate suaugusios, todėl suteikite sau viską, ko reikalaujate iš kitų.
Pamilkite visa širdimi tą Dievo dalelę, kuria esate pačios, ir nustokite elgetauti. Atvirkščiai, pradėkite maitinti meile kitus.
Kai atrasite save, kai jausitės laisva ir lengva, bus labai malonu skraidyti.
Su meile,
Natalja Balinskaja, Laimingų moterų pasaulis
Redagavo Lina Staponaitė
Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą