„Dabartinė mokykla dar nėra pajėgi atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius”, – kalbėdama apie vaikų mokymą namuose – privalumus, trūkumus ir galimybes – sako švietimo ekspertė, Mokyklų tobulinimosi centro steigėja Eglė Pranckūnienė.
Ar tėvai Lietuvoje gali savo nuožiūra išregistruoti vaiką iš mokyklos ir mokyti namuose?
Manau, kad Lietuvoje tėvai negalėtų tiesiog išregistruoti vaikų iš mokyklos, kadangi pagal Švietimo įstatymą visi vaikai iki 16 metų privalo mokytis „pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas“ (Švietimo įstatymo 46 straipsnis). Įstatyme nėra teigiama, kad būtina šių programų mokytis mokykloje, tačiau apie mokymąsi namuose kalbama tik 35-ajame straipsnyje, skirtame „riboto judrumo“ asmenų ugdymui – „Vaikui, dėl ligos ar patologinės būklės negalinčiam mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, sudaromos sąlygos mokytis stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, namuose, savarankiškai mokytis ir laikyti egzaminus“. Čia kalbama apie mokyklinį mokymąsi, vykstantį namuose, kai į namus ateina mokytojai iš artimiausios mokyklos.
Tikėtina, kad tėvams, pasiryžusiems vaikus ugdyti namuose, galima rasti teisinių būdų, pavyzdžiui, tapti „laisvaisiais mokytojais“, kurie, pasak Švietimo įstatymo 50-ojo straipsnio, gali „vykdyti ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo ir kitas neformaliojo švietimo programas, formaliojo švietimo programų modulius, formaliojo švietimo programas papildančius ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinančių programų modulius“, tačiau, kaip matyti iš įstatymo formuluočių, laisviesiems mokytojams neleidžiama mokyti visų dalykų, o tik to, kas papildo privalomą ugdymo turinį.
Tad galima teigti, kad tėvai, norintys mokyti savo vaikus namuose susidurtų su panašiomis problemomis, kaip ir norintys gimdyti namuose, kadangi Lietuvos bendrojo ugdymo sistema yra griežtai institucinė, sunkiai pripažįstanti ir įsileidžianti kitokias mokymosi formas. Be to, vaikams reikia gauti savo išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, kuriuos išduoti gali tik mokykla, tad ryšys su mokykla yra neišvengiamas.
O ar, jūsų manymu, reikėtų visiems to pageidaujantiems tėvams leisti mokyti savo vaikus namuose? Kokia sistema Lietuvai būtų optimali?
Jau senokai yra diskutuojama, kad mokykla – kaip ugdymo monopolį turinti institucija, palaipsniui jį praras ir atsiras kitų galimybių mokytis 24/7, neprisirišus prie tvarkaraščių, egzaminų ir kitų sustabarėjusių laiko ir erdvės struktūrų.
Šeimos, vaikai yra labai skirtingi, pvz., pažįstu šeimą, turinčią mažų vaikų ir planuojančią keleriems metams išvykti į kelionę aplink pasaulį. Be abejo, šiuos vaikus mokys patys tėvai. Yra ir kitų, ne tokių romantiškų situacijų, kai vaikams tiesiog netinka mokyklinė aplinka, ir tokių atvejų sparčiai daugėja. Nematau priežasties, kodėl neturėtų būti leidžiama tėvams patiems spręsti, kur ir kaip mokytis jų vaikams, tuo labiau kad dabartinė mokykla dar nėra pajėgi atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius, išskleisti jo talentus ir kitą potencialą. Šiandienė Lietuvos mokykla orientuojasi į standartinius vaikus, matuodama jų žinias standartizuotais testais, o tie, kurie mąsto nestandartiškai, mūsų mokyklai yra nepatogūs ir nepageidaujami.
Iš kitos pusės, vaikų ugdymas namuose yra labai rimtas tėvų įsipareigojimas, jiems patiems reikėtų daug ko mokytis ir atsisakyti savo profesinio gyvenimo, jeigu jie visiškai neturi pedagoginio išsilavinimo ar patirties. Mokyti nėra taip paprasta, kaip atrodo. Vis dar gaji nuomonė, kad mokyti gali kiekvienas, tam užtenka turimo išsilavinimo ir savo mokytojų darbo stebėjimo, kai dar patys mokėmės mokykloje. Mokymas šiandien yra tokia pati profesija, kaip ir gydymas, socialinis darbas, psichologinis konsultavimas ar pan., kur reikia daug specifinių žinių, gebėjimų, intuicijos ir, be abejo, pedagoginio talento. Kiekvienas mokytojas turi išmanyti ne tik mokomųjų dalykų turinį, bet ir įvairias ugdymo strategijas, šaltinius, gebėti sudominti, įtraukti, vertinti, atpažinti vaiko ugdymosi ypatumus ir į juos atsižvelgti. Be to, mokykla yra pirmasis vaiko įvairialypis sociumas, kuriame išgyvenamos įvairios bendravimo patirtys – ir teigiamos, ir neigiamos, čia jis susipažįsta su kitais suaugusiaisiais ir vaikais, mokosi ne tik akademinių žinių, bet ir „būti“, sugyventi, veikti kartu su kitais.
Mano nuomone, geriausia būtų, jeigu mokyklos gebėtų bendradarbiauti su tėvais ir kartu atrastų tinkamiausią ugdymo būdą kiekvienam vaikui, nes vaiko mokymosi sėkmę lemia lygiavertė tėvų ir mokytojų partnerystė, o kartais reikalinga ir kitų specialistų pagalba. Lietuvos sąlygomis optimaliausia sistema ir būtų, kai tėvai bendradarbiauja su mokytojais ir kartu ieško, kaip geriausia mokytis kiekvienam vaikui.
Ir mokyklos turėtų būti atviresnės tėvams, ir tėvai turėtų geranoriškiau bendrauti su mokytojais, nes šiandien yra itin paplitęs vartotojiškas požiūris į mokyklą kaip į paslaugų tiekėją, turinčią ne ugdyti vaikus, o teikti paslaugas, ir, panašiai kaip skalbykla, įteikti tėvams „švariai išskalbtą“, gerai išauklėtą, išmokytą vaiką, kuriuo tėvai galėtų džiaugtis, neįdėdami į jo ugdymą jokių pastangų.
Ugdymas nėra paslauga, tai yra dialogiškas, pasitikėjimu grindžiamas tarpusavio santykis, kurio metu dalijamasi žiniomis, patirtimis, čia dirbama ne su techniniais įrankiais, o vertybėmis, nuostatomis, čia vyksta daugybė sunkiai apčiuopiamų procesų, kuriems suprasti reikia specialaus pasirengimo.
Pasitaiko tėvų, kurie baiminasi, kad jų vaikams dėl ypatingo jautrumo mokykloje per sunku prisitaikyti prie daugybės perteklinių reikalavimų, o dėl aplinkos dirgiklių nepavyksta susikaupti ir efektyviai dirbti, arba, kad mokykloje nėra atsižvelgiama į tai, kas pačiam vaikui įdomu ir todėl jam trukdoma demonstruoti savo potencialą, kai tuo tarpu jis mokomas paklusnumo ir vienodumo su kitais. Ar tokios tėvų baimės jums atrodo pagrįstos? Ar tikrai esama situacijų, kai vaikui geriau būti mokomam namuose, jo paties tėvų, negu mokykloje?
Panašių baimių turi kiekviena šeima, išleisdama vaiką į mokyklą. Kiekvienas vaikas yra unikalus, vienam lengviau sekasi prisitaikyti prie mokykloje nustatytos tvarkos, kitam – sunkiau.
Šiuo metu Jungtinės Tautos, UNICEF ir kitos tarptautinės organizacijos propaguoja įtraukiojo ugdymo sampratą, kuri remiasi pripažinimu, kad visi mokiniai yra skirtingi: jie domisi įvairiais dalykais, turi skirtingų gabumų, į mokyklą ateina iš įvairių šeimų, įvairaus kultūrinio bei socialinio konteksto. Įtraukusis ugdymas – tai kiekvienam tinkamas ugdymas, pritaikytas įvairiems mokiniams kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje klasėje, kiekvienoje šalyje.
Ne vaikas turėtų taikytis prie mokyklos, bet mokykla prie vaiko. Be abejo, tai yra idealus, sunkiai įgyvendinamas principas, tačiau tokioje mokykloje gerai turėtų būti kiekvienam vaikui, ir itin jautriam, ir sunkiai pritampančiam, ir itin gabiam. Kadangi Lietuva yra pasirašiusi „Darnaus vystymosi memorandumą”, apimantį ir įtraukiojo ugdymo sampratos įgyvendinimą, mes, kaip tėvai, turėtume aktyviau bendradarbiauti su mokyklomis, švietimo politikos formuotojais, kad mūsų mokyklos taptų atviros ir prieinamos visiems vaikams. Manau, kad mokymasis namuose visada išliks daugiau išimtis nei taisyklė, nes niekada nebus daug tėvų, pasiryžusių tokiam iššūkiui, be to, tikiuosi, kad ir mūsų mokyklos palaipsniui keisis, pripažindamos, kad vaikų skirtingumas yra ne problema, o didelis turtas.
Ar galėtumėte išskirti mokymosi namuose privalumų? Ir kokie pagrindiniai trūkumai?
Pagrindinis privalumas – draugiška namų aplinka, rūpestingi mokytojai-tėvai ar seneliai, puikiai pažįstantys savo vaikus, planuojantys mokymą pagal vaikų savijautą ir kt. Trūkumai – nuolatinis vaiko buvimas „komforto zonoje“, nepakankama socializacija, didžiulės tėvų pastangos ir būtinybė nuolat mokytis patiems.
Mokymas namuose – tai didžiulė prabanga, kurią sau leisti galėtų reta šeima. Tačiau, esu tikra, kad tokia galimybė turi būti sudaryta toms šeimoms, kurios yra įsitikinę, kad tai yra geriausia jų vaikams.
Bernardinai.lt redakcijai laišką parašė moteris, Jungtinėje Karalystėje auginanti dvi dukras (8 ir 6 metų amžiaus), kurios, pasak jos, mokykloje nepritapo, patirdavo patyčias, todėl nuolatos grįždavo namo nusiminusios, irzlios, pervargusios. Tėvai nusprendė mergaites mokyti namuose ir džiaugiasi rezultatais, mat dabar jos daug guvesnės, imlesnės, noriai mokosi. Ką susiklosčius panašiai situacijai galima patarti tėvams, kad nereikėtų imtis kraštutinės priemonės – vaikų atsiėmimo iš mokyklos?
Kaip jau rašyta aukščiau, Lietuvoje būtų sudėtinga iš viso atsiimti vaikus iš mokyklos, nebent pervesti į kitą mokyklą. Tai yra vienintelė įmanoma priemonė Lietuvoje: jeigu nepavyksta išspręsti problemų vienoje mokykloje, reikia ieškoti kitos mokyklos, kuri būtų atviresnė ir labiau linkusi bendradarbiauti.
Pirmiausia reikia bandyti spręsti problemas dabartinėje mokykloje einant į atvirą, geranorišką dialogą, nes kaltinimai uždaro duris, verčia mokyklą elgtis gynybiškai. Jei nepasiseka, reikia ieškoti kitos mokyklos. Gali pasisekti ne iš karto, bet reikia bandyti. Svarbiausia – neuždelsti, neleisti vaikams ilgai būti nepalankioje aplinkoje, ir kuo greičiau ieškoti sprendimo. Vaikui gali būti naudinga ir psichologinė pagalba, ir įvairios popamokinės ugdymo galimybės, kur galėtų atsiskleisti talentai, kur jis veiktų tai, kas labai patinka ir įtraukia.
Ar esama sistema, kai absoliuti dauguma mokinių mokomi mokyklose, jūsų manymu, yra pati geriausia galima sistema? Ar galima sakyti, kad mokykla yra optimali terpė vaikui ne tik įgyti žinių ir įgūdžių, bet ir apskritai mokytis būti pasaulyje?
Idealiausia, kai vaikas auga darnioje šeimoje, besirūpinančioje jo visapusišku ugdymu, ir mokosi mokykloje, kurioje jam gera būti. Vaikui reikia ir šeimos, ir kompleksiškesnio mokyklos sociumo, ir kultūrinės terpės, kurioje plėtotųsi jo platesnis akiratis.
Tiems vaikams, kurių tėvai deda daug pastangų dėl jų ugdymo, mokyklos įtaka nėra tokia didelė, jie įgytų gerą išsilavinimą ir kitais būdais, tačiau mokykloje jie susiduria su kompleksišku sociumu, išmoksta bendradarbiauti su įvairiais žmonėmis, įgyja gilesnį įvairių dalykų pažinimą iš mokytojų profesionalų, turi daugybę galimybių saviraiškai. Tuo tarpu vaikams, kuriems mažiau pasisekė, mokyklos įtaka yra daug didesnė, tai ir mokymosi, ir socializacijos, ir kultūros terpė, padedanti pagrindus jų tolesniam gyvenimui.
Šiandienė mokykla nėra ideali vieta visiems vaikams, tačiau jau ir Lietuvoje, net ir valstybinėse mokyklose, yra geros praktikos, kurią būtina skleisti ir palaikyti, nes retai kada pastebimas kaimo ar kitų mokyklų, nesančių reitingų viršūnėse, pastangos ugdyti kiekvieną vaiką taip, kad jis visapusiškai atsiskleistų.
Evgenios Levin nuotrauka
Palikti komentarą