Mokyklų aktualijos, Naujienos, Statistika, Vaikai/šeima

SUGRĄŽINTI PASITIKĖJIMĄ MOKYKLA. POKALBIS SU ŠVIETIMO ASOCIACIJŲ ATSTOVAIS

Aiškios reformų krypties nebuvimas, vizijos trūkumas, specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrojo lavinimo mokyklas imitavimas, negebėjimas suskaičiuoti ir skirti tinkamų resursų įvairiems pokyčiams įgyvendinti – tai tik maža dalis iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinė švietimo sistema. Nepaisant to, mokytojų asociacijų atstovai lieka pozityvūs ateities atžvilgiu ir siūlo pokyčius įgyvendinti visai visuomenei: politinėms partijoms, žiniasklaidos priemonėms, verslo atstovams ir, žinoma, švietimo administratoriams.

Gegužės 7-ąją dieną Lietuvos Respublikos Seime įvyko spaudos konferencija „Tvaraus švietimo kūrimo galimybė – politinių partijų ir švietimiečių konstruktyvus dialogas“. Spaudos konferencijos, inicijuotos pačių švietimo atstovų, tikslas – pabrėžti politinių partijų susitarimo dėl švietimo krypties ir vizijos reikmę. Įvairių švietimo organizacijų ir asociacijų parengta ir pasirašyta rezoliucija, skirta politinių partijų lyderiams ir valdžios institucijoms, pabrėžia švietimo sistemos tvarumą, holizmą ir nuoseklumą. 

Po spaudos konferencijos kartu su švietimo asociacijų atstovais aptarėme pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria Lietuvos švietimo sistema. Šis žvilgsnis – iš vidaus į sistemą, kurioje pasisakiusieji dirba daugybę metų. Kalbėtojų gausa ir įvairių sričių atstovavimas turėtų padėti pamatyti platesnį švietimo sistemos vaizdą. Galiausiai tai – bandymas įvardyti pagrindines sistemos „ligas“ ir ieškoti priemonių, kuriomis galima būtų paveikti sistemos judėjimo kryptį. Diskusijos dalyviai buvo pakviesti atsakyti į klausimą apie tai, kokius didžiausius iššūkius jie mato savo atstovaujamoje srityje ir švietimo sistemoje apskritai. 

Rūta Krasauskienė, Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorė ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento pavaduotoja. Labiausiai mums kelia nerimą tai, kad vyksta nuolatinės, nepagrįstos ir nenuoseklios reformos. Jei ką nors savo gyvenime darome, tai pirma turėtume atsakyti į klausimą, o kas iš to? Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMMS), kalbu abstrakčiai apie šį vienetą, nuvykusi į kokią nors šalį ir pastebėjusi joje įvykdytus sėkmingus pokyčius arba sėkmę apskritai, bando išimti gabaliuką iš tos sistemos ir įdiegti čia, tačiau nemato platesnio vaizdo. Turime daugybę įvairiausių projektų, kurie lyg ir turėjo sukurti pridėtinę vertę, tačiau nuoseklumo ir tęstinumo nebuvo. Lygiai tą patį matome audite, kuris buvo atliktas ŠMMS pavaldžiose institucijose: rastas didelių lėšų iššvaistymas, kuris nepasiekė adresato – mokinio. Profilinio mokymo rudimentai taip ir liko bendrajame lavinime. Bendrojo lavinimo programos ir institucijos bendrojo išsilavinimo nesuteikia – moksleiviai mokosi tik kai kurių mokomųjų dalykų. Jeigu matome Lietuvos mokyklą kaip teikiančią giluminį ir visuminį išsilavinimą, turėtume apsispręsti dėl šios mokymosi dalies.

Mes, kaip valstybė, pirmiausia turėtume susitarti, ko mums reikia – ar mokinių, turinčių aukščiausius pasiekimus pasaulyje, ar sėkmingos bendruomenės, kurioje dominuoja ramybė, gera psichologinė atmosfera, sėkmingos asmenybės ugdymas. Visos reformos turėtų būti naudingos, idėjiškai turėtų pasiteisinti, bet jos nėra paremtos ištekliais. Tokia situacija ištiko ir etatinį mokytojų darbo apmokėjimą: pavyzdžiui, pagalbos specialistai buvo palikti „ant ledo“ be realaus, pagrįsto finansavimo. Visuomet išlieka tikimybė, kad gali prasidėti mokytojų streikai, nes tie pokyčiai, kurie dabar yra įgyvendinami su atnaujinta mokytojų apmokėjimo sistema, vėlgi yra nenaudingi mokykloms, mokytojams ir mokiniams, o jie – svarbiausia sistemos dalis. 

Eglė Šleinotienė, Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos garbės prezidentė ir pasaulinės kalbininkų asociacijų konferencijos Baltijos ir Šiaurės šalių regione sekretorė. Vienas pagrindinių iššūkių, kuriuos matome, yra pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema: ji turėtų būti diferencijuota. Visiškai kitokias kvalifikacijas turi tie pedagogai, kurie dirba mokykloje ilgą laiką, o ir kitokias tie, kurie dirba trumpesnį, tačiau siūlomos kvalifikacijos kėlimo programos visiems yra vienodos. Neatsižvelgiama į mokytojų poreikius. Įsteigta daug pedagogų rengimo centrų, tačiau su ten dirbančiais pedagogų rengėjais niekas nedirba, jie nemokomi. Pedagogų rengimas ir mokymasis visą gyvenimą yra iššūkis, kuriam įveikti turėtų būti sudarytos sąlygos. Jeigu norime įkvėpti pedagoginę bendruomenę, turime imtis šios sistemos dalies. 

Kitas iššūkis: Lietuvos švietimo sistema yra pernelyg politizuota. Pažiūrėkime ir prisiminkime, kas buvo skiriami „geresniųjų“ ministerijų ministrais ir kam atitekdavo ŠMMS. Ypač prasta padėtis yra regionuose, kuriuose skiriant mokyklų vadovus didelę įtaką daro toje savivaldybėje dominuojanti politinė partija. Niekur kitur pasaulyje nėra tokios politizuotos švietimo sistemos, kokią mes sukūrėme. Visur kitur mokyklų vadovai yra pasirenkami dėl jų kompetencijos ir profesionalumo. Žinoma, Lietuvoje turime fantastiškų mokyklų vadovų, tačiau sistema nėra gera.

Giedrė Kvieskienė, Socialinių pedagogų asociacijos valdybos pirmininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesinio tobulinimosi instituto vadovė. Pirmiausia pradėsiu nuo Rūtos paminėtų švietimo pagalbos specialistų, kurie yra „palikti ant ledo“. Švietimo pagalbos specialistų skaičius yra mažinamas, nors, tarkime, autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, oficialiais Higienos instituto duomenimis, padidėjo dvigubai. Šie skaičiai vis dar nėra tikslūs, nes mūsų gydytojai dar nemoka tiksliai diagnozuoti visų vaikų, o tėvai dažnai ir bijo tokios diagnozės. Iššūkių mokytojams iš tiesų daugės. Dažniausiai už mokytoją pagalbininką vaikui moka patys tėvai, jei gali tai padaryti. Švietimo pagalbos specialistų atlyginimas ir nustatymas, kiek jų iš tikrųjų reikia, nėra koordinuojamas tikslingai ir vieningai. Pavyzdžiui, ŠMMS ir Socialinės apsaugos ministerijos tarpusavyje nesitaria, planuoja biudžetus atskirai, samdo skirtingos koordinatorius. Šiose ministerijose nėra sisteminio požiūrio, kaip šią problemą spręsti. 

Taip pat prisidėčiau prie kolegės pastabos apie mokytojų rengimą. Išardžius vieną aukštąją mokyklą ir pasakius, kad dabar mokytojus rengs keli skirtingi mokytojų rengimo centrai ir mokytojo profesija bus prestižinė, bet nesutelkus tam lėšų, problema nesprendžiama. Šie pedagogų centrai įvardinti, bet palikti be resursų. Net mokytojas, norėdamas įsigyti antrąją specialybę, kuri reikalinga ir mokyklai, ir regionui, turi planuoti savo krepšelį, nes ŠMMS patenkins vos vieną penktadalį poreikio. Vadinasi, graži S. Skvernelio tezė apie tris pedagogų rengimo centrus ir lieka tik teorine teze, nes nėra paremta jokiais realiais resursais. Jeigu norime, kad mokytojas tobulėtų, jis turi gauti tam resursų. Labai džiaugiamės, kad mūsų mokytojai turi vieną geriausių išsilavinimų Europoje. Taip pat lyg ir turėtume džiaugtis, kad geriausiai įsisaviname ES lėšas, tačiau visai nesirūpiname, koks lėšų panaudojimo tęstinumas ir kaip tai padeda pasiekti gerų švietimo rezultatų. 

Vienas svarbiausių dalykų – didžiulis lietuvių nepasitikėjimas vienų kitais. Nepasitikėjimas tarp vyriausybės, politikų, atskirų sektorių ir, žinoma, mokyklų. „Legatum“ gerovės tyrime Lietuva pasitikėjimo („Legatum“ siūlo „socialinio kapitalo“ apibrėžimą, kuris ir reiškia bendrą piliečių bendradarbiavimo lygį, pasitikėjimą vieno kitu, – K. T.) požiūriu 2018-iaisias metais buvo 98-oje vietoje (iš 149 vertintų valstybių – K. T.). Įtampa švietimo sektoriuje, konkurencija tarp mokyklų aštrina ir pasitikėjimo vienų kitais problemą.

Milda Gustienė-Vilniškė, Švenčionių profesinio rengimo centro direktorė. Didžiausias mūsų lūkestis – verslo investicijos į profesinį rengimą. Ugdymas karjerai mokyklose būtų tikras ugdymas, o ne „tik dėl paukščiuko“. Nenorėtume sulaukti verslininkų su prašymais: duokite mums gerą virėją, gerą statybininką, gerą miškininką. Jeigu verslas į profesinį mokymą žiūrės kaip į perspektyvų, tuomet jam nereikės ateiti ir prašyti darbuotojų. Verslininkas pats turi dalyvauti rengiant profesijos meistrą.

Profesinėse mokyklose – tiek tokioje mažoje mokykloje kaip Švenčionių, tiek Vilniaus – turėtų dirbti ir naujus specialistus rengti tos srities profesionalai. Kitas svarbus aspektas – už tokį atlyginimą, koks dabar siūlomas, geri specialistai niekaip negali būti pritraukti.  Pridėčiau, jog Švenčionių profesinio rengimo mokykloje mokytojų amžiaus vidurkis – 56 metai, todėl pedagogų amžius taip pat išlieka didžiule problema. 

Vilija Targamadzė, Vilniaus universiteto Edukologijos profesorė. 2018-aisiais metais teko atlikti tyrimą, susijusį su profesiniu rengimu. Dažniausiai verslininkai pasigenda bendrųjų kompetencijų, o profesiniu požiūriu jaunuoliai, jų teigimu, parengiami gana neblogai. Bendrųjų kompetencijų neturėjimas sumažina profesinių galimybių spektrą, tačiau bendrąsias kompetencijas ugdo bendrojo lavinimo mokyklos. 

Žaneta Vaškevičienė, Lietuvos istorijos mokytojų tarybos pirmininkė. Buvo išsakyta daug problemų, bet norėčiau papildyti dar vienu aspektu: mokykloje apskritai neliko šilumos, šviesos ir džiaugsmo. Reikėtų kalbėti apie mokytojų psichologinę būklę. Mokykla tampa „daugiafunkciniu centru“ – mokytojas turi būti atsakingas už daugybę dalykų. Pastebime, kad mokytojai nutolo nuo mokinio, pamokos, tiesioginio darbo, tampa labai išvargę, trūksta kūrybiškumo apraiškų. 

Robertas Ramanauskas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas. Svarbu, kalbant apie švietimo ateitį ir kaitą, pradėti visuomenėje formuoti – ko gero, tai yra akmenukas į žiniasklaidos pusę – teisingesnį, nuosaikesnį švietimo įvaizdį. Mūsų išgirtieji suomiai pirmiausia susitarė dėl to, kad reikėtų palankiau kalbėti apie švietimą, labiau išryškinti teigiamas, o ne neigiamas puses. Tėvai, atėję į mokyklą, visų pirma ateina į ją kaip į priešišką instituciją. Antra, daugeliu atveju mūsų ugdymo programos yra pasenusios, nematome iššūkių, kokie kyla šiuolaikinėje kultūroje, ekonomikoje, technologijose. Šie iššūkiai nėra projektuojami į ugdymo turinį, o jis – labai atsilikęs. Jeigu kalbėtume apie istoriją ir pilietinį ugdymą – programose matome daugiau netekčių ir praradimų, nei sėkmės istorijų. Lietuva, kaip krikščioniškosios Europos civilizacijos dalis, turi daugybę pasiekimų. Tačiau esame labiau orientuoti į valstietišką gyvenimą ir nematome technologinių proveržių, kuriuos Lietuva yra padariusi. Trečia, kalbame apie tai, kad mokytojas turi būti aukštos kvalifikacijos ir kūrybiškas. Tačiau ar turime parengę kryptis ir metodikas, kaip turėtume tai pasiekti? Kartkartėmis mokytojus vertinantys ekspertai iš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros yra žemesnės kvalifikacijos nei tie, kuriuos vertina. Toks vertinimas kainuoja daugybę pinigų, tačiau, ką jis duoda? Tol, kol švietimo sistema veiks tik tam, kad galima būtų įsisavinti pinigus, jokio proveržio neturėsime.

Audronė Auškelienė, Valstybės institucijų kalbų centro direktorė. Viena iš mūsų veiklų yra mokytojų kvalifikacijos tobulinimas. Pastebėjome tokį dalyką bendraudami su jais – vis dėlto ugdymas yra orientuotas į rezultatą. Pavyzdžiui, jeigu organizuojame kokį nors kursą, susijusį su valstybiniu egzaminu, tai turime mokytojų antplūdį. Antra, dažnai išgirstame, kad nėra pasitikėjimo pačiu mokytoju, ko jam reikia tobulinant savo kvalifikaciją. Mokytojas yra tas žmogus, kuris bendrauja su mokiniu klasėje, ir jam aiškiau yra, ko jam trūksta pedagoginiame darbe. Nors ir vertinu mokyklų vadovų ir profesionalų pasiūlymus ir mintis, tačiau pasitikėjimo mokytoju trūksta mokykloje – jis negali nuspręsti savo tobulėjimo krypties ir turi laukti „ant raudono kilimo“ nuolankiai nuleidęs galvą: galbūt mane išleis į mokymus, kurių man labai reikia, vadovas. 

Darius Mockus, Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos vadovas, Ruklos J. Stanislausko mokyklos vadovas. Pokyčiai, kurie švietime yra diegiami, dažnai būna neparemti resursais. Įstatymai priimami, tačiau lėšų tam įgyvendinti labai dažnai trūksta. Puiki idėja yra įtraukti specialiųjų poreikių vaikus į bendrojo ugdymo mokyklas. Tačiau ar šis pokytis buvo paremtas finansais – lėšų papildomiems žmonėms nėra skirta, o pagalbos specialistams pasamdyti papildomų lėšų reikia daug. Šiandien turime tokią situaciją, kai centrinė valdžia su savivaldybėmis nesusitaria, kam gi finansuoti specialiosios pagalbos tiekimą? Įstatyme parašyta, jog tai – savivaldybių funkcija, tačiau savivaldybės sako, kad jos neturi lėšų. Tuomet centrinė valdžia su savivaldybėmis derasi – kiek gi lėšų „dengs“ centrinė valdžia, o kiek – savivaldybės. Tuo tarpu vaikai lieka be pagalbos, nes dalis pagalbos specialistų dėl lėšų stokos yra atleidžiami. Kiekvienas žingsnis, kuris padaromas švietimo sistemoje, ateina ir iki vaiko. Ši situacija iliustruoja, kad šis pokytis atėjo iki vaiko, tačiau ne gerąja prasme. 

Rūta Krasauskienė, Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorė ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento pavaduotoja. Danijoje, Europos tėvų asociacijos generalinėje asamblėjoje, kalbėjausi su švietimo darbuotojais. Labiausiai įsiminė danų mintis: „Jūs galvojate, kad suomių švietimo sistema yra geriausia pasaulyje? Jų geriausi tėra rezultatai standartizuotuose testuose, o mes galvojame, kad mūsų sistema yra pati geriausia, todėl, kad ugdome žmogų.“ Lietuvoje iš tikrųjų turime daugybę pozityvių dalykų, tačiau susitelkiame į negatyvųjį aspektą. Tai, kad šiandien yra susipriešinimas tarp mokyklų mokytojų ir vadovų, tarp atskirų institucijų ir trukdo atsirasti sisteminiam požiūriui. Susirinkusiųjų čia tikslas: galop gimsiantis visus jungiantis susitarimas, kurio galėtume laikytis, kad ir kokia politinė partija ateitų į valdžią. Mūsų ir jūsų, kaip visuomenės informavimo priemonių, tikslas – politinių partijų atstovų įtikinimas, kad švietimo ir kultūros sritys nėra pačios nevertingiausios ir nepelningiausios. Daugelis galėtų prisidėti prie to, kad mokytojo, mokyklos vadovo ir švietimo apskritai prestižas kiltų, o mokytojas būtų pradėtas laikyti profesionalu, geriausiai žinančiu, ko jam reikia.

Gegužės 13-ąją organizuojamas antrasis iniciatyvinės grupės dėl visuotinio partijų susitarimo švietimo klausimu susitikimas. Susitikimą koordinuoja prof. Vilija Targamadzė. 

KRISTINA TAMELYTĖ

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.