Kartą gyveno pelytė, ji labai troško būti stipri ir drąsi. Vieną dieną, žvelgdama į dangų, pelė buvo priblokšta jo begalinės didybės ir pamanė, kad dangus yra visų stipriausias. Ji sušuko:
– Dangau, tu turbūt nieko nebijai? Aš tokia mažytė. Gal gali padėti man tapti stipriai ir drąsiai?
Dangus atsakė:
– Aš irgi kai ko bijau. Aš bijau tamsių debesų. Kai jie uždengia mane, nieko nebematau.
Taigi palytė pamanė, kad tamsieji debesys dar stipresni už dangų. Pastebėjusi juodą debesį, tarė jam:
– Debesie, tu gali uždengti dangų ir užstoti saulę. Tu tikrai stipriausias pasaulyje. Tu nieko nebijai. O aš tokia mažytė. Gal gali man padėti tapti stipriai ir drąsiai?
Tamsusis debesis atsakė:
– Aš bijau stiprių vėjų. Sunkiai dirbu, kad uždengčiau dangų, bet pakilęs vėjas mane nupučia.
Todėl pelytė nuėjo pas vėją ir paklausė to paties. O vėjas atsakė:
– Aš bijau sienų, negaliu per jas pūsti, taigi sienos yra stipresnės už mane.
O tada pelytė žinoma nuėjo pas sieną ir paklausė:
– Siena, tu gali sustabdyti vėją. Ar esi stipriausia pasaulyje?
Sienos atsakymas labai nustebino:
– Tikrai ne. Aš labai bijau pelių! Jos gali pragraužti manyje skyles, o kai tų skylių daug, aš galiu sugriūti.
Pelytė išsižiojo iš nuostabos.
– Visur ieškojau paties stipriausio pasaulyje, bet paaiškėjo, kad tai iš tiesų esu aš!
Klaidinga yra žvelgti į kitų pranašumus ir manyti, kad esame manki. Dažnai net nesuprantame, kokie esame galingi.
Pagal Khenpo Sodargye „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“
Informacijos šaltinis: http://psichika.eu/blog/stiprybes-ir-silpnybes/
Palikti komentarą