APŽVALGOS, Papildomas vaikų ugdymas, Patarimai/rekomendacijos, Pramogos vaikams, Renginių anonsai, Straipsniai apie vaikų ugdymo įstaigas, Vaikai/šeima

SPEKTAKLIAI VAIKAMS: KITOKIO BUVIMO PATIRTIS

Šiandien dažnai tenka išgirsti, jog vieninteliai vaikus dominantys užsiėmimai – kompiuteriniai žaidimai irmulti filmai, esantys planšetėse, kompiuteriuose bei išmaniuosiuose telefonuose. Bet ar tikrai? Gal kartais tereikia mažos pastangos nukreipti vaiko dėmesį į kitą veiklą, pavyzdžiui, nueiti į teatrą? Apie tai, kokią naudą vaikui suteikia lankymasis spektakliuose pasakoja Klaipėdos universiteto docentai Vytautas ir Daiva Sirtautai, vaikų studijos Klaipėdoje „Minimukai“ įkūrėja Toma Beržonskienė ir Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Stakėnas.

Toma Beržonskienė, vaikų studijos Klaipėdoje „Minimukai“ įkūrėja

Kaip Jūsų studijoje vyksta darbas su vaikais? Ar tenka apsilankyti vaikiškuose spektakliuose?

Savo studijoj dirbame teminėmis savaitėmis. Išsirenkame vieną temą ir ją analizuojame. Ta savaitę darom viską, kas susiję su ta tema. Darbeliai, užsiėmimai, eilėraščiai, vaizdinė medžiaga. Tos savaitės būna įvairios: gyvūnų, augalų, muzikos, dailės, jūros, atostogų, miško, teatro… Kalbant apie teatrą, ta savaitė visada būna viena iš įdomiausių. Tema plati, galima visokių užsiėmimų prigalvoti.

Kažkada per tokią savaitę su studijos vaikais žiūrėjom „Tris paršiukus“, o iš didelio lėlių teatro maišo turėjom atrasti visus spektaklio veikėjus. Rytais žiūrėjom spektaklį, po 20 min. Patys gaminom šešėlių teatrą ant sienos. Turėjom svečiuose aktorę, kuri su vaikais kartu atliko visokius pratimus. Mano nuomone, tokio pobūdžio užsiėmimai duoda vaikams labai daug. Galbūt jie dar tiksliai nesupranta, ką tuo metu norėjo pasakyti tie Trys paršiukai, ar veikėjas kompiuterio ekrane, bet viską atsimena, įsisąmonina, kartoja. Aišku, tokių teminių savaičių negali lyginti su profesionaliu teatru.

Ši rudenį gavom pasiūlymą iš Klaipėdos jaunimo teatro kiekvieną mėnesį atkeliauti į spektaklį, o po spektaklio dar ir į edukaciją. Tų mūsų kartų teatre nebuvo daug, bet jie buvo ypatingi.

Kokią įtaką vaikams padarė spektakliai? Galbūt kaip nors įpatingai ruošėtės prieš nueidami į teatrą?

Tos dienos laukėm, kaip kitokios, neeilinės. Išsipuošę, nekasdieniški, pasitempę. Juk seniau į teatrą tokius ir tepriimdavo. Net darželio aplinka suteikia rimtumo, ir, žinoma, pokalbiai prieš tai, kaip teatre reikėtų elgtis, įpareigoja, vaikai į tai žiūri rimtai. Ne kaip į žaidimą. Antras dalykas – kiti vaikai. Visi visus stebi, kalbina, žiūri koks bus jo šalia sėdintis kaimynas, o gal kito mama ar tėtis, vyksta kaip ir nauja pažintis, patirtis.

Svarbiausias klausimas prieš spektaklį – ar bus įdomu, ar išbus iki galo? Ir galiu atsakyti – tikrai taip! Vieną kartą į spektaklį teko pačiai vežtis vieną studijos berniuką, kuris visą tą laiką žiūrėjo ramiai, susikaupęs ir dar edukacijoje dalyvavo. Jam labai patiko plojimai. Dėmesį koncentravo kuo puikiausiai. Mažesniems buvo sunkiau tik į spektaklio pabaigą, kada jau ir suaugusiems pabosta.

Iš spektaklio grįžom kalbėdami apie „vorą“, kuris tądien vaidino, ir net po dar kito spektaklio tas voras tai vienur, tai kitur vaikų prisiminimuose „išlįsdavo“.

Net neabejoju, jog tokiame amžiuje spektakliai vaikams suteikia galimybę ugdyti kitokį požiūrį į aplinką, juoką, įvairias emocijas, garsus, judesius, jausmus, daiktus. Taip pat suteikia rimties, pasiruošimo, atsakingumo kitoje aplinkoje. Tačiau ir atpalaiduoja vaikus tam tikromis situacijomis. Beje, turbūt beveik kiekvienas vaikas išėjęs iš spektaklio galvoja: „aš užaugęs irgi taip darysiu, tokį darbą dirbsiu“. Juk ant scenos kartais galima daugiau, nei mama ir tėtis leidžia, garsiau nei įprastai bei tiesiog kitaip. Nes spektakliuose viskas visada kitaip.

Klaipėdos universiteto docentai Vytautas ir Daiva Sirtautai

Kokį teatrą iš savo vaikystės prisimenate? Kokios kildavo emocijos ten atėjus? Kokias patirtis spektaklis suteikia vaikui?

V. Sirtautas:

Vien teatro atmosfera vaikystėje buvo užburianti, nes ateini kažkur, kur yra kitaip, nei įprasta. Mano manymu, spektaklis – tai sąlytis su kažkuo „aukštesniu“. Ir nesvarbu, kad kartais ko nors ir nesupranti. Tiesiog tai – kitaip.

D. Sirtautienė:

Pati panašius potyrius esu išgyvenusi, bet, gal laikmetis buvo kitas – nebuvo informacijos pertekliaus, kiekvienas susidūrimas su kitokia informacija buvo įvykis, paliekantis pėdą vaikiškoje širdelėje. Spektaklis vaikui reikalingas tam, kad lavintųsi kitokio buvimo patirtį, kad pajustų, jog veikėjai gali būti „čia ir dabar“ (ne ekrane), kuriuos net ranka paliesti galima (ne virtualybė, o santykio tikrovė, kurios vis rečiau bebūna).

Dar manyčiau, kad spektaklis yra visai kitokio pobūdžio tekstas (plačiąja prasme), kurį „skaitant“ ateina visai kitokie potyriai, nes jų iš naujo „atsukti“ nebėra galimybės, tad tenka džiaugtis, vertinti, pagauti aktorių ir auditorijos sąveikos „čia ir dabar“unikalumą.

Donatas Stakėnas, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius

Pats vaidinate trijuose vaikiškuose spektakliuose „Voro vestuvės“, „Nuogas karalius“ ir „Opa“. Kaip jaučiatės vaidindamas vaikiškus personažus?

Man patinka! Tik, žinoma, vaikiškame spektaklyje vaidinti yra kur kas sunkiau, nei spektaklyje, skirtame suaugusiems. Atrodo, jog turėtų būti atvirkščiai… Tačiau turi būti sąžiningas prieš save ir žiūrovą. Tik tada jie patikės tavimi, kaip aktoriumi. Juk vaikai yra atviri, jie iš karto ir garsiai pasako, jei jiems kas nors nepatinka. Todėl kurdami ir vaidinadami vaikiškus spektaklius, jaučiame kur kas didesnę atsakomybę.

Kaip manote, ką vaikams ir jų tėveliams „duoda“ teatro lankymas?

Dramos teatre šiuo metu statom naują spektaklį „Mikė Pūkuotukas“ ir nusprendėme padaryti kūrybines dirbtuves kartu su vaikais ir jų tėveliais. Užsiėmimo metu daug bendravome vieni su kitais. Pagrindinis klausimas, kurį aptarinėjome buvo „Kodėl einate į teatrą?“. Vaikai ir jų tėvai beveik vienbalsiai atsakė, jog tai yra puiki galimybė nekasdieniškai praleisti laiką su šeima. Manau, jog vaikiškas spektaklis tikrai yra šeimos gero laiko praleidimo vieta. Statydami spektaklius mes gavojame ne vien tik apie vaikus, tačiau ir apie tėčius, mamas, auklėtojas, atlydinčias vaikų grupes. Ir suaugusiesiems turi būti įdomu. Manau, jog tai yra teisinga.

Kadangi pats dirbu su vaikais nuo 5 iki 9 metų teatro studijoje „Jaunieji kūrėjai“, tai dažnai girdžiu, jog labiausiai juos žavi galimybė persikūnyti į kitus personažus. Kai ateina į teatrą, jie nori matyti jame kažką kitokio, nebuitiško, nekasdieniško.

Neabejoju, jog spektaklių lankymas lavina vaikų fantaziją, kūrybiškumą. Galiausiai, vaikų ir tėvelių ėjimas į spektaklius stiprina jų, kaip šeimos, tarpusavio ryšį.

Tekstą rengė: Julija Banienė

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.