Švietimo tikslai: ar visi žinome kur eiti?
Turime pripažinti, kad šiuolaikinei švietimo sistemai tenka labai didelis iššūkis: turime išleisti į gyvenimą tokius piliečius, kurie bus sėkmingi gyvenime, dirbs, uždirbs, kurs darbo
vietas ir sukurs jas kitiems, bus sąžiningi, mylės Lietuvą, kurs valstybės gerovę. Juk tik tokie piliečiai sukurs sėkmingą gyvenimą sau ir orią senatvę vyresniajai kartai. Deja, bet tenka pripažinti, kad vis dar daug švietimo sistemos darbuotojų ir netgi vadovų nežino švietimo tikslų, o ką jau kalbėti apie tėvus. Dar Markas Tvenas yra pasakęs: „Jei aš nežinau kur einu, tai kaip sužinosiu, kad jau atėjau?“ Taigi jei daugelis ugdytojų net nežinos KUR reikia nueiti, tai juo labiau nežinos ir KAIP eiti. Tokiu būdu sėkmingos Lietuvos ateities tikėtis sunku.
Kartu galim daugiau?
Visi seniai jau žinome, kad tėvų ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimas ženkliai prisideda prie visapusiškos vaiko socializacijos bei ugdymo(si) kokybės. Tuomet didėja vaikų motyvacija mokytis ir domėjimas ugdymo veiklomis. Visgi į priekį iriamės vis dar labai lėtai. Įvairiose švietimo bendruomenių diskusijose, konferencijose pastoviai konstatuojama, kad tėvai per mažai įsitraukia į mokyklos/darželio veiklas, o švietimo sistemoje tėvai vis dar nėra suvokiami kaip pilnaverčiai partneriai, kas neleidžia visapusiškai ugdyti vaiko, kaip sėkmingo ir laimingo ateities kūrėjo. Vis dar pastebime, kad pedagogai tėvus suvokia net kaip priešininkus ar problemų kėlėjus. Tai viena iš pagrindinių kliūčių, trikdančių tėvų įsitraukimą į švietimo sistemą.
Tėvai yra pagrindiniai ir svarbiausi ugdytojai, todėl pirmiausiai būtent jiems turi rūpėti vaiko laimė ir sėkmė. Ką gi turi padaryti tėvai? Jie pirmiausia turi suprasti, kad dalyvavimas ugdymo įstaigos veiklose, ugdymo(si) procese kartu su savo vaikais padeda jiems lengviau prisitaikyti prie naujų situacijų ir, žinoma, padeda geriau pažinti pačius vaiku, nes būtent tokiu būdu daugiau žinosime, kaip gi jie gali tapti sėkmingais ir laimingais. Turbūt ne kartą tėvams teko išgirsti iš mokytojų apie „kitokį“ (ne tokį, koks jis žinomas šeimoje) jų vaiką. Taip yra todėl, kad mes, tėvai, nepakankamai dėmesio skiriame vaikų poreikiams identifikuoti, neįsiklausome, neišgirstame, nematome, nesidomime jų savijauta, svajonėmis, veiklomis. Jei vaikas skirtingai elgiasi namuose ir mokykloje, tai jau yra rimtas signalas mums, tėvams, kad turime susirūpinti ir vaikams skirti daugiau dėmesio nei iki tol skyrėme. Į pagalbą visada gali ateiti pedagogai, su kuriais problemas išspręstume žymiai lengviau. Visi ugdytojai bendrom jėgom gali nuveikti nepalyginamai daugiau, nei pavieniui. Tereikia klausti, ieškoti, tartis. Juk viskas vardan vaiko, vardan mūsų visų ateities…
Tėvai gali sumažinant patyčių kultūrą
Lietuvoje vykdomos įvairios patyčių programos, kuriose visgi pasigendu didesnio tėvų įtraukimo. Dažniausiai tos programos apsiroboja tik tėvų informavimu ir minimaliu konsultavimu, kas neleidžia efektyviai kovoti su patyčių kultūra. Šioje vietoje siūlyčiau mokyklų bendruomenei kartu su tėvais aptarti didesnes jų dalyvavimo galimybes tiek sprendžiant patyčių problemas, tiek kitas galimas veiklas. Turime suprasti, kad vaikas ateina iš šeimos, kurioje formuojasi bendravimo principai, lipdomas dorovinis pagrindas. Niekam nėra paslaptis, kad vaikai bendravimo kultūrą ir elgesį perima iš tėvų ir jei jų elgesys nėra tinkamas, tai nesistebėkime ir vaikų elgesiu. Jei tėvai negerbia vieni kitų, jei šeimoje nuolat vyksta konfliktai, nesutarimai, tai natūralu, kad vaikas tokį patį bendravimo stilių atsineš ir į mokyklą ar darželį. Nepamirškite, kad vaikai susitinka vieni su kitais ir įtakoja vieni kitų elgesį. Tuomet užsisuka problemų ratas ugdymo įstaigoje – patyčios, konfliktai, mokyklos nelankymas, priklausomybės ir t.t. Štai todėl sąmoningi ir atsakingi tėvai privalo galvoti ne tik apie savo vaiką, bet ir kaimynų, draugų vaikus…
Žinia mums visiems
Šiandieną matau švietimo sistemoje vieną didelę spragą – dirbama kol kas tik su vaiku. Mes nematome šeimos kaip visumos, kurioje yra ir tėtis, ir mama, ir vaikai, ir seneliai. Jei problemų turi šeima, jų turi ir vaikas, o tada jau ir klasė, ir visa mokykla. Gal todėl mes negalime pasiekti tų skambių švietimo sistemos išsikeltų tikslų. Taip, ugdymo įstaigai krenta didelė užduotis – ugdyti ne tik vaikus, bet ir tėvus. Sakysite, neįmama, sunku? Nieko panašaus! Jei Lietuvoje Švietimas taps visomis prasmėmis prioritetu, jei bus daugiau dėmesio skiriama pagalbos šeimai politikos formavimui, jei nuo sąvokos „vaiko ugdymas“ pereisime prie sąvokos „šeimos ugdymas“, tuomet išspręsime labai daug problemų. Tačiau tai įvyks tik tuomet, kai tai vieningai suvoksime tiek mes, tiek politikai, tiek visa visuomenė.
Kristina PAULIKĖ, Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą