Mano gyvenimas tylus ir nuoseklus. Aš seniai ištekėjusi, mes turime tris dukteris, vyriausioji jau paauglė.
Aš dirbu namuose, gaminu rankų darbo lėles ir parduodu per savo internetinę parduotuvę. Mano lėlės brangios ir jų laukia eilė klientų. Savo hobį aš sugebėjau paversti sėkmingu verslu.
Neseniai man paskambino mano draugė Nastia, ji dirba švenčių agentūroje. Tai princesės drabužiais laksto, tai klouno, tai šuniukus iš balionų suka.
Nastia pasakė, kad jų paprašė surengti pramoginę programą vaikams invalidams, likusiems be tėvų paramos. Ir jos paklausė, gal ji turi pažįstamų, galinčių pravesti vaikams mokomąją valandėlę. Ji pagalvojo apie mane.
Tai reikėjo daryti nemokamai, bet aš sutikau. Kodėl gi nepadarius gero darbo, juk ne viskas pinigais matuojama. O ir laisvo laiko aš tada turėjau, kaip tik buvau pabaigusi užsakymą.
Kai aš atvykau į centrą, mane palydėjo į kūrybines dirbtuvėles. Ten manęs laukė vaikai. Kai ten įėjau, tiesiog nebegalėjau žengti nė žingsnio. Invalido vežimėlyje sėdėjo 5 metukų berniukas, nuo kurio tiesiog negalėjau atitraukti žvilgsnio. Toks mielas, gražus berniukas, be galo panašus į mano vyrą – aš tiesiog įsimylėjau tą vaiką.
Po to visą savaitę negalėjau apie nieką galvoti, tik apie tą berniuką. Nusprendžiau pasikalbėti su vyru dėl įvaikinimo. Tas pradėjo rėkti, kad aš išprotėjau. Koks įvaikinimas, ir dar nesveiko vaiko. Po to dvi dienas nesikalbėjome.
Aš susiruošiau išeiti, vyras paklausė, kur aš einu:
— Aš važiuoju Semeliušečkos aplankyti.
— KO?
— To berniuko pavardė Semeliušečka.
Vyras čia susiruošė su manim, pasakęs, kad pasižiūrės į berniuką, jei jau man taip svarbu. Aš džiaugiausi, kaip vaikas…tikėjau, kad jo širdis ištirps.
Po apsilankymo centre vyras išvyko ir grįžo namo girtas, ir gėrė dar dvi dienas. Tada aš ėmiau reikalauti paaiškinti man, …. ir jis paaiškino.
Pasirodo, seniai jis turėjo meilužę su tokia pavarde, kaip berniuko. Susitiko ir išsiskyrė. O kai aš pasakiau berniuko pavardę, jam viduje kažkas sukrebždėjo. Pavardė juk labai reta, nusprendė pasižiūrėti į berniuką – jis tikrai jo kopija. Tą pačią dieną susirado jo motiną, šioji prisipažino, kad pagimdė jo vaiką, bet jis buvo ligotas, ir ji jo atsisakė.
Vyras mane tikino, kad jis tik su ja man buvo neištikimas, daugiau niekada, klūpėjo ant kelių ir verkė – prašė, kad pasiimtume berniuką. Aš pažvelgiau į vyrą ir pasakiau:
- Ar tu manai, kad jei aš jį norėjau pasiimti tada, tai dabar kažkas pasikeitė? Dabar aš dar labiau noriu jį pasiimti – juk jis mūsų dukterų broliukas.
Toliau mūsų laukė tiek sunkumų, kad aš kartais inkščiau iš nuovargio. Pasiimti berniuką buvo ne pati didžiausia problema. O štai paaiškinti vaikams viską – kur kas sudėtingiau. O po to reabilitacijos kursai, gydymas, operacija ir daug kovos, kad mano berniukas atsistotų ant kojyčių ir pats vaikščiotų.
Didelę nuoskaudą patyriau nuo vyro, bet dabar mūsų santykiai pasikeitė. Jau praėjo 9 metai. Mes lyg pradėjome viską iš pradžių, ir dabar, kai aš žiūriu į sūnų, kuris žaidžia futbolą, važinėjasi dviračiu, o prieš mokyklą pabučiuoja ir pasako: „Iki vakaro, mamule“, tada suprantu, kad viskas buvo tik į gera…netgi ta vyro klaida. Nežinomi Viešpaties keliai!
pro-luboff.com
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą