Šiandien Lietuvos vaikų ir paauglių susidomėjimas fiziškai aktyvia veikla sparčiai mažėja. Šio pasyvaus požiūrio rezultatas – vis dažnesnės antsvorio problemos, pašlijusi sveikata, o ilgainiui galimi ir psichologiniai negalavimai. Vaikų ir paauglių psichologas Aleksandras Segal pasakoja, kas lemia tokį jaunimo požiūrį į sportą ir pataria, kokios priemonės gali pakeisti jų nuomonę.
„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai taip pasyviai užsiima fizine veikla yra ta, kad dažniausiai jie yra įpratę laiką leisti namuose ar kitose uždarose patalpose, kaip prekybos ar pramogų centrai. Taigi, natūraliai kyla klausimas, kodėl jie vengia išlįsti į lauką?
Dėl to gali būti kaltas tėvų požiūris, kada šie nėra pakankamai aktyvūs, ir vaikas nemato kitokio elgesio pavyzdžio. Kita problema – technologijos ir priklausomybė nuo jų. Šiandien vaikams virtualus pasaulis pakeičia gyvo bendravimo poreikį ir ilgainiui jie net nebemoka bendrauti gyvai, jiems tai nekelia jokio džiaugsmo. Taip pat virtualioje erdvėje saugiau, vyrauja kitokie statusai, galimybės save realizuoti, todėl tikras gyvenimas, kuris prasideda išėjus iš namų, ima kelti neigiamas emocijas“, – tvirtina psichologas.
Didžiausia atsakomybė tėvams ir mokytojams?
Vis dėlto didžiausią įtaką vaikui ir jo požiūriui į fizinį aktyvumą daro tėvai, mokytojai bei auklėtojai, kadangi tai yra būtent tie autoritetai, iš kurių jauname amžiuje labiausiai linkstama perimti elgesio modelius. Atvejais, kai vaikas net nuo mažų dienų nemato aktyvaus gyvenimo pavyzdžių, mažai tikėtina, kad vėliau jis norės ar išdrįs formuoti kitokį elgesio modelį, kuris išsiskirtų iš jį aplinkos.
„Pradėti gerinti situaciją reikėtų nuo bendravimo su vaiku ir jo poreikių bei gebėjimų išsiaiškinimo, kadangi pasirinkimas, kokia fizine veikla vaikas gali užsiimti, šiandien išties labai platus. Taip pat svarbu išsiaiškinti, ar vaikui labiau tiktų komandinis ar individualus sportas, impulsyvus ar lėtesnis.
Kitas svarbus akcentas yra leisti vaikui suprasti, kad bet kuriuo momentu jis galės keisti užsiėmimus, jei nepatiks, jų atsisakyti, pasirinkti intensyvumą, kadangi kitu atveju vaikas gali jaustis įspraustas į kampą bei verčiamas tuo užsiimti ne savo noru. Taigi, reikia su vaiku kalbėtis apie fizinio aktyvumo būtinybę, rodyti pavyzdį, tačiau kartu suteikti ir pakankamai laisvės, leisti palaipsniui viską suprasti pačiam“, – patarimais dalinasi Aleksandras Segal.
Kai vaikas visiškai neturi noro
Specialistas teigia, jog bet kokiu atveju neigiamas požiūris į fizinį aktyvumą negali būti be priežasties. Jei vaikas tam itin priešinasi, tačiau neįvardina, kodėl, būtina nenuleisti rankų, kalbėtis, bandyti sudominti ir palaipsniui išsiaiškinti priežastis.
Tuomet, priklausomai nuo vaiko amžiaus, padėtų asmeninio pavyzdžio rodymas: sportavimas kartu arba palaikymas treniruočių metu. Taip pat, kalbant konkrečiai apie paauglius, jiems itin svarbus populiarumas, todėl, norint keisti jų požiūrį, verta akcentuoti, kad sportas yra ypač vertinamas, jam skiriama daug dėmesio bei jis gali suteikti daug naujų gyvenimo galimybių.
Pasak „Sveikatiados“ projekto koordinatorės Lauros Blaževičiūtės, tendencija, jog jaunimas vis pasyviau žiūri į fizinį aktyvumą, mokyklose gana ryški, tačiau tam įtakos turi ir fizinio lavinimo pamokų pobūdis.
„Mokyklose per kūno kultūros pamokas mokiniai visuomet vertinami standartiškai ir įprasta tvarka, kai mokiniams svarbiausia atsiskaityti ir pasižymėti pliusą. Nors yra dalis mokinių, kurie šiose pamokose ir panašaus pobūdžio užklasinėje veikloje dalyvauja aktyviai, vis dėlto dauguma į tokias pamokas žiūri pasyviai ir jas lanko tik dėl būtinybės gauti įvertinimą.
„Sveikatiados žaidynių“ konkursas, skirtas Vilniaus miesto savivaldybės 5–7 klasių mokiniams, tik patvirtina, kaip „Sveikatiados“ iniciatyva, apimanti daugelį Lietuvos miestų, skatina netradicinių kūno kultūros pamokų inicijavimą.
unsplash.com nuotrauka
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą