Mamos, pasitikėkite vaikais! Prašau, pasitikėkite vaikais…Apkaltinti juos melu ir pademonstruoti puikaus pedagogo savybes jūs dar spėsite – jei vaikas iš tiesų sumelavo. O kiek nelaimių atsitikdavo vaikams tik todėl, kad jais nepatikėdavo suaugusieji?
Niekada nepamiršiu, kaip verkė mano klasioko mama, kai atėjo į mokyklą :išsiaiškinti:. Jį išvežė greitoji ir berniukas išgyveno, bet tai buvo tikras stebuklas.
Todėl, kad jį – trečioką – vyresnių klasių vaikai įkišo tarp dviejų didžiulių vamzdžių, o prieš tai smarkiai sumušė. Jis skundėsi tėvams, kad vyresnieji berniukai iš jo reikalauja pinigų, o kai jų nėra – muša, bet tėvai numodavo ranka – neišsigalvok!
- Aš maniau, jis tiesiog į mokyklą nenori eiti! – verkė moteris ir šaukė ant klasės auklėtojos. Aš tik po daugelio metų supratau visą jos siaubą – neišgelbėjau, neišsaugojau…
O kiek panašių atvejų yra įvykę? Mano laikais tikėti vaiko skundais vyresniu žmogumi buvo nepriimta. Vaikui nedelsiant užkišdavo burną, – maždaug, nemeluok! Aš mačiau, kaip atvažiavusi paviešėti dukterėčia, iš mano mamos piniginės pavogė tris rublius.
Žinoma, manimi niekas nepatikėjo, man buvo penkeri, o jai – aštuoniolika. Mane pavadino melage ir vagile, ir ji dar tvirtino, kad JI matė, kaip aš pavogiau pinigus. Žiūrėdama tiesiai man į akis ir nerausdama. Kitą dieną jau senelis pagavo mūsų viešnią, landžiojančią po jo lietpalčio kišenes. Lyg ir reikėjo mane reabilituoti ir manęs atsiprašyti, o dar geriau – įsikalti į savo suaugusiųjų galvas.
Bet po kelerių metų pasakė – manė, kad aš fantazuoju, vaikai juk dažnai fantazuoja. Dabar aš varčiau knygą tėvams, parašytą kažkokio super-pedagogo, ir ten juodais pikseliais ant rausvo fono buvo parašyta – vaikai mėgsta fantazuoti, visada pasiruošę pameluoti suaugusiajam, norėdami gauti sau naudos.
Prisiminkite tai. Taip, prisiminkite…Nes velnias nematė tų trijų rublių ir to atsiprašymo, kurio aš negavau. Bet palyginus su tuo, kas nutiko kitiems – tai tik gėlytės. Prie mano penkiolikmetės draugės pradėjo lįsti geras šeimos draugas, kai ji pasiskundė, mama užprotestavo -tau pasirodė, o tėvas griebėsi diržo.
Kitame šeimos pasibuvime iš vonios, kur girtas šeimos draugas užspaudė mergaitę, jį traukė du suaugę vyrai, o kas liko kaltas? Žinoma, kad jinai. Akytėmis mirksėjo ir prisimirksėjo. Tėvas dejavo – ką gi jis čia užaugino. Nadia dvi savaites pas drauges gyveno, kol pagaliau mama nesugalvojo – o gal čia ne visai taip yra? Gal dukra ne šiaip skundėsi?
Po keleto metų dėdulę, beje, pasodino, pagal labai negerą straipsnį (aš jau bijau jį ir minėti, o gal dabar tai uždrausta taisyklėmis). O štai dar vienas įdomus atvejis buvo. Taip pat su klasioku. Tada mums po vienuolika metų buvo. Žodžiu, nusikalstmų devyniasdešimtųjų pradžia.
Paška neskambino tėvams į darbą ir į miliciją, kai apvogė kaimynų butą. Į klausimą, kodėl tylėjo, atsakė: – Aš jums sakiau, kad spyną į laiptinę sulaužiau ne aš, o dėdė. Jūs manim nepatikėjote, tai dabar dar būtumėt pasakę, kad aš vagis. Taip, kad tikėkite vaikais, ponai suaugusieji. Sugauti juos meluojant visada spėsite, bet pirmiau – patikėkite.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą