Filaretų pradinės mokyklos psichologė Irena Voinič dalijasi pastebėjimais iš praktikos, atsiradusiais ir po pokalbių su kitomis pradinių klasių mokytojomis. Psichologė Irena sako, kad labai svarbu mokyklose sukurti tinkamas sąlygas priešmokyklinukams, nes vis dėlto jiems dar labai svarbu ir žaidimai, bendravimas vieni su kitais, socialinių įgūdžių lavėjimas, o ne viena mokymasis.

Visų pirma norėčiau paklausti jūsų, kaip psichologės, nuomonės, ar yra didelis skirtumas, ar vaikas pradeda eiti į mokyklą 7, ar 6 metų? Pastaruoju metu Lietuvoje dažniausiai vaikus pradedama leisti nuo 7 metų, tačiau tai nėra griežtai apibrėžta, ir anksčiau yra buvę visaip.

Violeta Rimkevičienė. Šešerių ir septynerių metų vaikų raida skiriasi. Skiriasi vaikų fizinė, pažintinė, socialinė-emocinė branda. Vaikai skiriasi ir savo individualiais raidos ypatumais, socialinėmis, ekonominėmis  sąlygomis, kuriose auga. Įvairūs tyrimai rodo, kad skaitymu vaikas pradeda domėtis apie penktuosius-šeštuosius metus, tuo laikotarpiu jam darosi patraukli ir mokykla. Tad ar kartais nepraleidžiame labai svarbaus laiko, kai vaikui yra smalsu ko nors išmokti? Viskas priklauso nuo to, kaip mes, suaugusieji, atliepsime vaiko poreikius.

O jei kalbėsime apie vaiko brandą mokyklai, ją apima: fizinė branda (t.y. gera vaiko fizinė ir psichinė sveikata, išlavėję judesiai, išvystyta pirštų-riešo motorika, akies-rankos koordinacija); socialinė-emocinė branda (savęs suvokimas ir savigarba, elementari savikontrolė, gebėjimas susivaldyti, gebėjimas gyventi greta kitų, mokėjims bendrauti ir bendradarbiauti, atsakomybė); intelektinė branda(domėjimasis pasauliu, jautrumas vaizdams, garsams, žodžiams (t.y. jutimų ir suvokimo brandumas, pakankami darbinės atminties įgūdžiai, išlavėjusi kalba, loginio mąstymo pradmenys, laki vaizduotė, kūrybiškumas); pasirengimas būti mokiniu (pasireiškiantis domėjimusi knygomis, smulkiosios motorikos išsivystymas, elemenarūs matematiniai vaizdiniai).

Mokykloje viskas priklauso nuo pedagogų kompetencijų dirbti su 6 ar 7 metų vaikais, parengtais vadovėliais ir kitomis metodinėmis priemonėmis, sukurta saugia mokykline aplinka, kuri atitinka vaiko amžių.

Irena Voinič. Paprastai šešiamečiai išsiskiria pirmokų tarpe. Būsimi pirmokai, kuriems tais kalendoriniais metais dar nesueina 7-eri, turi pereiti mokyklinio brandumo įvertinimą. Jame atsispindi, ar vaiko kalba, smulkioji motorika, kai kurie pažintiniai gebėjimai pakankamai išlavėję, ar jam nebus sunku mokytis su septynmečiais. Vis dėl to įvertinti socialinį-emocinį brandumą šia metodika yra sunku. Tokie vaikai dažnai atrodo kiek vaikiškesni už savo bendraamžius, sunkiau susitelkiantys, vis dar žaidžiantys.

Gal galėtumėte išsakyti savo poziciją, ar vaikas į mokyklą turėtų ateiti mokėdamas skaityti, rašyti, skaičiuoti?

Irena Voinič. Tikrai nebūtinai. Vaikai turi tam tikrus psichologiškai jautrius periodus, kai jiems labai smalsu mokytis skaityti, rašyti. Jeigu jo aplinka į tai atsižvelgia, vaiko motyvacija mokytis stiprėja. Tačiau jeigu vaikas yra perspaudžiamas mokytis anksčiau laiko, kol dar nėra viduje tam pasiruošęs, motyvacija dažnai taip ir neprabunda, jis pavargsta anksčiau laiko. Taigi labai svarbu atsižvelgti į individualią vaiko raidą.

Kaip manote, į ką tėvai turi atsižvelgti, prieš pradėdami vaiką leisti į mokyklą – kokių įgūdžių vaikas turi turėti?

Violeta Rimkevičienė. Tėvai turėtų sudaryti sąlygas atsiskleisti vaiko pasitikėjimuisavimi, kad jis tikėtų savo sėkme t.y., kad viskas jam pasiseks, nes pasitikintis vaikas labiau linkęs imtis naujų užduočių, jis dažniau mėgina pakartoti veiklą. Tėvai turėtų skatinti vaiko savarankiškumą, sudarydami sąlygas jam daugelį veiklų atlikti pačiam, žaisti su kitais vaikais ir suaugusiais, kurie yra ne šeimos nariai. Tėvai turėtų sudaryti sąlygas skatinti vaiko smalsumą ir motyvaciją mokytis, domėtis įvairiomis veiklomis, padėti vaikui priimti sprendimą. Tėvai turėtų sudaryti vaikui sąlygas stebėti gamtos reiškinius, veikti su daiktais. Kuo vaikas turi daugiau galimybių žaisti, eksperimentuoti, komunikuoti, tuo daugiau ir geriau jis pažįsta pasaulį. Ruošdami vaiką į mokyklą tėvai turėtų realistiškai ir adekvačiai vertinti vaiko gebėjimus ir interesus, kitaip vaikas išgyvens nuolatinį nerimą, jausis nelaimingas.

Tėvai ir kiti suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas geba matuoti savo pasiekimų rezultatus lygindamas su kitais; ar gerai jaučiasi leisdamas laiką kitose vietose be tėvų, tarkim, tarp giminaičių ar draugų namuose; ar plėtoja savo socialinius įgūdžius, žaisdamas įvairiose situacijose su kitais vaikais; ar geba matuoti savo pasiekimų rezultatus, lyginadamas su kitų; geba bendrauti su kitais žmonėmis be tėvų pagalbos; daugiau bendrauja su bendraamžiais, mažiau linkę būti su tėvais.

Tėvai turėtų atpažinti šiuos „SOS“ signalus ir į juos reaguoti bei ieškoti pagalbos:

jeigu vaikui neįdomu žaisti su kitais vaikais, jis negeba dalintis žaislais su kitais bendraamžiais; negeba paeiliui žaisti su kitais vaikais;

kiekvieną dieną laikosi „griežto“ tvarkaraščio ir labai nusimena, kai dienos bėgyje viskas keičiasi;

sunkiai atsiskiria nuo tėvų ;

vaikas yra labai pasyvus, bijo užmegzti kontaktą su kitais vaikais;

nenori išbandyti naujų dalykų, bijo naujų iššūkių;

turi baimių, kurios trukdo kasdienei veiklai.

Socialinė ir emocinė vaiko branda yra vieni svarbiausių kriterijų, vertinant vaiko pasiruošimą mokyklai. Kaip priešmokyklinis ugdymas tai gali paveikti?

Violeta Rimkevičienė. Socialinę-emocinę brandą apibūdina vaiko savęs suvokimas ir savigarba, elementari savikontrolė, gebėjimas susivaldyti, gebėjimas gyventi greta kitų, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, atsakomybė. Tai vieni iš svarbiausių kriterijų, vertinant vaiko pasirengimą lankyti mokyklą.

Priešmokyklinis ugdymas sudaro palankias sąlygas vaikams bendrauti ir bendradarbiauti su suaugusiais ir bendraamžiais, dalyvauti bendraamžių grupių veikloje, derinti savo veiksmus su kitų veiksmais žaidimo ir/ar mokymosi situacijose, ugdyti gebėjimą atpažinti emocijas ir jas valdyti, ugdyti empatiškumą, mokėjimą gyventi kartu.

Kaip pažymima Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje (2014 m.), priešmokyklinio ugdymo siekis – vaiko socialinė, sveikatos, pažinimo, komunikavimo ir meninės kompetencijos, kurios svarbios vaikui prisitaikyti jį supančioje aplinkoje.

ŠMM siūlo įteisinti pataisas, kad priešmokyklinis ugdymas būtų privalomas ir visiems vaikams užtikrinta teisė į vienodas sąlygas pasirengti mokyklai. Ar reikalinga tai reglamentuoti, kodėl?

Violeta Rimkevičienė. Tikiu, kad užtikrindami privalomą priešmokyklinį ugdymą sudarysime vienodas sąlygas visiems vaikams pasirengti mokyklai. Manyčiau, kad tokios pataisos būtų labai tikslingos. Kodėl? Mano ilgametė mokinių, nelankiusių mokyklos, konsultavimo patirtis rodo, kad daugelio jų ugdymo problemos „startavo“ ikimokykliniame amžiuje ar pradėjus lankyti mokyklą. Taigi vaikams nebuvo laiku suteikta pagalba, jos prireikė paauglystėje, o tai jau daug brangiau kainuoja ir visuomenei ir tėvams – ne vien materialine prasme.

Kokių pliusų gali turėti vaikai, eidami į mokyklą po priešmokyklinio ugdymo grupės, palyginti su tais, kurie į mokyklą ateina iš namų?

Irena Voinič. Jeigu priešmokyklinis ugdymas būtų nukreiptas ne tiek į akademinį mokymą, o į struktūros, pareigų, socialinių įgūdžių lavinimą, pliusų vaikai turėtų. Kiek dabar vaikams padeda priešmokyklinis ugdymas sunku pasakyti, dauguma vaikų jį gauna.

Violeta Rimkevičienė. Įrodyta, kad vaiko ugdymas veikia pažintinę raidą, santykius su bendraamžiais, kalbos lavėjimą, motyvaciją mokytis visą gyvenimą, vaiko akademinius ir socialinius pasiekimus, padeda pagrindus startui pradinėje mokykloje, sumažėja tikimybė iškristi ir nelankyti mokyklos. Tokių vaikų tarptautiniai skaitymo gebėjimų tyrimų (PIRLS), penkiolikmečių pasiekimų tyrimų (PISA) rezultatai yra geresni. Taip pat PISA 2012 duomenys rodo, kad šalia dalyvavimo ankstyvame ugdyme, vaiko ugdymo rezultatams turi įtakos socialinė ekonominė padėtis, lytis ir motyvacija.

Kaip manote, ar Lietuvoje yra galimybių visiems vaikams užtikrinti priešmokyklinį ugdymą – jau dabar pasigirsta itin aštrių svarstymų, jog nėra tam realių galimybių?

Violeta Rimkevičienė. Jeigu mums svarbus kiekvienas Lietuvos vaikas, tai tokios galimybės atsiras. Manau, kas mūsų Švietimo sistemos tikslas turėtų sietis su ugdymu vaikystėje, padenant vaiko ugdymui/si tinkamus pagrindus ir turint ilgalaikį tikslą, kad vėliau mažiau reikėtų investuoti į paauglių mokymosi motyvacijos atstatymo, elgesio korekcijos ir kitas reabilitacines programas, kad nereikėtų mokėti bedarbio pašalpų ir teikti socialinės pagalbos.

Nemažai tėvų skundžiasi nenorintys leisti savo vaikų į priešmokyklines grupes, kurios būtų steigiamos prie mokyklų. Neva, vaikams ten nėra tokių sąlygų kaip darželio grupėse susikaupti, pailsėti ir pan. Ką manote apie tai?

Violeta Rimkevičienė. Manyčiau, kad priešmokyklinių grupių steigimas prie mokyklų priklausys nuo to, ar mokyklų vadovai sudarys palankias sąlygas priešmokyklinių grupių veiklai. Tai daugiau organizacinis klausimas. Mano nuomone, tai priklauso nuo mokyklos vadovybės aktyvumo ir motyvacijos. Manyčiau, kad ir mokykloje galima sudaryti saugias sąlygas priešmokyklinukų ugdymui. Darželiuose tos sąlygos jau yra sukurtos.

Irena Voinič. Mintis gera, tik reikia labai apmąstyti to įgyvendinimo būdus. Būtina apmąstyti, kad erdvės būtų emociškai saugios, palaikančios, keliančios vaikų smalsumą. Žmonės, dirbantys su šiais vaikais, išmintingi, suprantantys tokio amžiaus vaikų poreikius, lankstūs.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia ankstyvojo ugdymo įstaigose, geriau pasirengia pradiniam ugdymui ir jiems jis geriau sekasi, vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Ką jūs manote apie priešmokyklinio ugdymo įtaką vėlesniam mokymuisi?

Violeta Rimkevičienė. Tyrimai, atlikti JAV, rodo, kad asmenys, ugdomi pagal ankstyvojo ugdymo programas dažniau baigia vidurinę mokyklą, ilgiau gyvena santuokoje, turi savo namus, rečiau lieka mokyklose kartoti kurso, rečiau turi specialiųjų poreikių, rečiau turi reikalų su teisėtvarka.

Tyrimai, atlikti UK, rodo, kad ankstyvasis ugdymas lemia geresnę pažintinę ir socialinę raidą, pagerina vaiko pažintinius ir socialinius gebėjimus, didina savarankiškumą, dėmesio koncentraciją, bendravimą ir bendradarbiavimą su bendraamžiais, o tokių vaikų pasiekimai, pradėjus lankyti pradinę mokyklą, buvo geresni.

Nepalankioje aplinkoje augantiems vaikams dalyvavimas priešmokykliniame ugdyme daro teigiamą poveikį jų socialinei ir emocinei raidai, gerina jų mokyklinius pasiekimus.

Irena Voinič. Naudos gali būti, jei bus tinkamai suorganizuota erdvė mokykloje. Jei su vaikais dirbtų žmonės, suprantantys vaiko psichologinio bei socialinio vystymosi etapus, atlieptų jų poreikius. Pavojus būtų tame, kad mokykloje tebevyrautų akademinė nuostata, kad vaikus reikia mokyti tik rašyti, skaityti bei skaičiuoti, kad mokykloje reikia mokyti, o ne žaidimus žaisti.

Gal turite pavyzdžių, kaip yra kitose Europos ar pasaulio šalyse ir iš kokių pavyzdžių Lietuva galėtų pasimokyti šiame kelyje (į privalomo ugdymo įteisinimą)?

Violeta Rimkevičienė. Remiantis 2014 m. Eyridice duomenimis, Europos šalyse pastebima bendra tendencija ankstinti privalomą ugdymą. Iš 29-ių Europos šalių vėliausiai pradedamas privalomas ugdymas nuo 7 metų yra Lietuvoje, Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje. 16-oje šalių privalomas ugdymas pradedamas nuo 6 metų, nuo 5 metų – devyniose šalyse, o nuo 4 metų – keturiose šalyse. Taigi, įvesdami priešmokyklinį ugdymą mes atitiktume Europos šalių vidurkį.

Kaip manote, ar tėvai patys gali tinkamai vaikus paruošti mokyklai?

Irena Voinič. Retai. Yra sąmoningų, apsiskaičiusių, vaikų poreikius atliepiančių tėvų. Tačiau ir jiems sudėtinga būtų suteikti aplinkybes, kurios sustiprintų vaiką būtent prieš mokyklą. Vaikui būtina bendraamžių grupė ir išmintingas suaugęs, ruošiantis jį būsimai mokyklai. Tačiau pozytivus „tėvavimas“ labai sustiprina vaiką, padeda jam adaptuotis įvairiose naujose aplinkybėse. Taigi netiesiogiai tėvai labai gelbsti vaikams ruošiantis mokyklai.

Violeta Rimkevičienė. Vaiko ruošimas mokyklai turėtų prasidėti… nuo prenatalinio periodo (t.y. nuo motinos nėštumo), kurio metu mama turi tinkamai maitintis, vengti alkoholio, tabako, narkotinių medžiagų, pakankamai ilsėtis. Tyrimai rodo, kad vaiko brandumui ir mokymuisi gali turėti įtakos gimusio kūdikio svoris, nepakankama mityba, ypač per pirmuosius 30 kūdikio gyvenimo mėnesių, įvairūs susirgimai, kalbos vystymosi problemos, hiperaktyvumas ir kt.

O jei akcentuoti socialinę paruošimo mokyklai pusę, manyčiau, kad nėra vienintelio teisingo atsakymo. Jeigu tėvai patys yra tam pasirengę… galbūt. Tačiau kaip rodo patirtis, tėvų, auklių, senelių mokyklai ruošti vaikai dažniau ateina į mokyklą mokėdami skaityti, tačiau jie mažiau savarankiški, negebantys apsirengti, apsitarnauti, nepakankamai kordinuojantys judesius, turintys menkesnius bendravimo, elgesio savikontrolės gebėjimus. Pavadinčiau juos mažais suaugusiais „seniukais“, kurie turi didesnę bendravimo patirtį su suaugusiais, bet nepakankamą su bendraamžiais.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt