Ši istorija nutiko Kinijoje Laodzi laikais, ir jis ją labai mėgo.
Kaime gyveno senis. Jis buvo vargšas, bet jam pavydėjo net karaliai, nes jis turėjo nuostabų baltą žirgą. Karaliai siūlė nesuvokiamas sumas, bet senis nuolat kartojo:
– Šis žirgas man nėra tiesiog žirgas. Jis yra asmenybė. O kaip aš galiu parduoti asmenybę? Draugą?
Senis buvo vargšas, bet žirgo nepardavė.
Kartą jis pamatė, kad žirgo nebėra arklidėse. Susirinko visas kaimas ir žmonės kalbėjo:
– Tu senas kvailys! Mes žinojome, kad vieną dieną žirgo čia nebebus. Jau geriau būtum jį pardavęs. Tai bent nelaimė!
– Nenueikite taip toli su savo kalbomis. Tiesiog pasakykite, kad žirgo nėra jo vietoje, – atsakė jiems senis. – Toks yra faktas, o visa kita – jūsų nuomonė. Kad ir kas nutiktų, laimė ar nelaimė, aš nežinau, nes tai tik fragmentas. Kas žino, kaip bus toliau?
Žmonės juokėsi iš senio. Jie visada žinojo, kad jis yra šiek tiek kvaištelėjęs. Bet praėjus penkiolikai dienų vieną naktį žirgas grįžo. Jis nebuvo pavogtas, jis tiesiog ištrūko į laisvę. Ir tai buvo dar ne viskas. Su savimi jis atvedė tuziną žirgų. Vėl susirinko žmonės ir kalbėjo:
– Senis teisus. Tai nėra nelaimė. Dabar aišku, tai buvo laimė.
– Ir vėl jūs nueinate per toli. Tiesiog pasakykite, kad žirgas grįžo. Kas žino, ar tai laimė, ar nelaimė? – ramiai atsakinėjo senis. – Tai tik fragmentas. Iš viso sakinio jūs perskaitėte tik vieną žodį. Kaip galite vertinti visą knygą?
Šį kartą žmonės daug nekalbėjo, bet sau nusprendė, kad jis neteisus: dvylika nuostabių žirgų!
Senis turėjo vienintelį sūnų, ir jis ėmėsi prižiūrėti šiuos žirgus. Vos po savaitės jis nukrito nuo vieno jų ir susilaužė abi kojas. Žmonės susirinko ir vėl dalijosi savo įžvalgomis:
– Tu ir vėl įrodei savo tiesą! Tai nelaimė. Tavo vienintelis sūnus prarado kojas, o tavo amžiuje jis vienintelė tavo atrama. Dabar tu dar vargingesnis, nei buvai prieš tai.
– Jūs esate apsėsti noru vertinti. Neikite taip toli. Pasakykite tiesiog, kad sūnus susilaužė kojas. Niekas nežino, ar tai yra laimė, ar nelaimė. Gyvenimas susideda iš gabaliukų, o daugiau mums neduota.
Taip jau nutiko, kad po kelių savaičių šalis pradėjo kariauti ir visi jaunuoliai išėjo į kariuomenę. Liko tik senio sūnus, nes jis buvo neįgalus. Visas kaimas šaukė ir verkė, nes tai buvo galutinis mūšis, ir visi suprato, kad dauguma jaunuolių nebegrįš. Jie atėjo pas senį ir tarė:
– Tu buvai teisus, dabar akivaizdu, kad tai buvo laimė. Ką gi, tavo sūnus neįgalus, bet jis yra su tavimi. Mūsų sūnūs paliko mus amžiams.
Senis vėl pamokė:
– Jūs ir vėl skubate vertinti situaciją. Tiesiog pasakykite, kad jūsų sūnūs tinkami kariuomenei, o mano – ne. Tik Dievas, Absoliutas, žino, ar tai laimė, ar nelaimė.
Kol jūs vertinate situacijas ir teisiate, jūs nesivystote. Teisti reiškia sustoti. Protui nuolat reikia vertinti ir teisti, nes nuolat vystytis yra rizikinga ir nejauku. Tikrovėje kelionė niekada nesibaigia. Baigiasi viena dalis ir prasideda kita. Vienos durys užsiveria, kitos atsiveria. Jūs pasiekiate viršūnę, bet atsiranda kita – dar aukštesnė. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą