Bernardinai.lt skaitytojams siūlo pasaką. Neįprasta tema. O gal tokia įprasta, kad jos nė nepastebime. Sako, kad seniau skaitydavome pasakas apie netvarką ir apie ją sukeliančius personažus. O mes šiandien jus kviečiame paskaityti pasaką apie tai, kas nutinka, kad tvarka ima ir pasislepia. Slėpynės – žaidimas įdomus, bet kai jis pradeda kvepėti detektyvu, darosi ne tik smalsu, bet ir būtina sužinoti, kur tvarka mėgsta slėptis. Ir kodėl, kaip ją surasti?
Publikuojame pirmąją dalį.
***
Mūsų šeimoje pasakas vaikams vakarais seka… tėtis. Mama sako, kad irgi labai norėtų, – kad įrodytų, net bandė sudaryti pasakų sekimo tvarkaraštį, tačiau kiekvieną kartą mamai vis kažkas nutinka. Labai svarbaus, ko ji negali atidėti. Ir jeigu ištikusios problemos neišspręs čia ir dabar, ji nueis miegoti skaudama širdimi. Niekas nenori, kad mama skaudėtų širdį. Kaip ir klausytis tokių frazių:
„Ir kaip jūs nepastebite, kokia namuose netvarka?“
Arba:
„Kaip netvarkingai sudėti jūsų batai, o jūs ramia sąžine gulite lovose.“
Jau turbūt supratote, kad „problema“, kuri kiekvieną dieną ištinka mūsų mamą, vadinasi NE-TVAR-KA.
Sakysite, kas čia tokio. Šiais laikais netrūskta prietaisų, priemonių ir kitų p-p-p, padedančių namuose palaikyti tvarką. Tačiau jei taip manote, jūs tikrai nieko nežinote apie tvarką. Ypač – mūsų namuose. Užšoksiu išankstinei nuomonei apie mano mamą už akių – ji nėra kokia siaubūnė, kuri išmeta besiblaškančius daiktus, arba paleidžia gerklę, kaip koks kakarykuojantis gaidys, ar pakelia toną kaip trimituojanti operos solistė. Mama tiesiog atsidūsta, ir… ima tvarkytis. Jai tai taip natūralu, kaip tau – valgyti saldainius.
Tik kad mama netvarką užtinka pačiais nepatogiausiais momentais. Tarsi netyčia. Ji jos neieško, bet įgudusi akis suranda ir menkiausius netvarkos trupinėlius.
Anąkart prieš išeinant į darbą jai būtinai prireikė išpurtyti kilimus, nors iki tiesiausio autobuso buvo belikusios 2 min. Tą dieną mama į darbą pavėlavo, bet nuvyko ten ramia širdimi.
Kitą kartą, ji labai maloniai mūsų paprašė palaukti porą minučių už durų, laiptinėje – o pati sušlavė mikroskopines šiukšlytes iki pat durų, griežtu žvilgsniu palydėjo koridoriuje kabančias striukes ir pirštinių pintinę, kurios nuo įtampos net nuščiuvo, ištiesino kilimėlį, kuris įkvėpė taip stipriai, jog visi jo siūlai žiūrėtų viena kryptimi, ir tada mama labai linksmai pasičiauškėdama nuvedė mus į darželį.
Ach, tiesa, dar neprisistačiau. Aš esu vienas iš mūsų šeimos vaikų, o jų pas mus net trejetas, ir visos mergaitės. Kadangi pasakoju jums istoriją apie tvarką, tai ir pristatysiu mus visas pagal… tvarką.
Vyriausioji – mūsų paauglė, jai 14 metų, ir jai tvarka nerūpi. Vakarė niekada nepastebės neišplauto puodelio, pribirėjusių žemių nuo batų ar bet kur nusviestos kuprinės. Tačiau paprašyta, visada juos sutvarkys. Bet tik tai, kas paprašyta. Nė milimetru daugiau. Jauniausia iš mūsų – penkiametė Marija. Ji su tvarka susipykusi. Tiksliau, jos tvarka išversta į išvirkščią pusę. Kai nors mažiausią pieštukėlį, lėlytę ar knygelę tenka grąžinti atgal į vietą, Marijai tai pavyksta padaryti tik į burną prisikišus saują saldainių. Na, ir aš – vidurinė, pirmokė, Patricija. Užaugusi svajoju tapti indų plovėja. Ir man labai svarbu, kad visi padarytų tai, ką privalo.
Mūsų tėtis yra „menininkas“ – taip jį vadina mama, kai supyksta. O šiaip – jis labai linsmas, sugeba prajuokinti visas mano drauges, moka stovėti ant galvos ir padeda mums kurti planą, kaip įrodyti mamai, jog mūsų šeimai gyvybiškai būtinas šuniukas.
Taigi, padedant mamai, buvome įsitikinę, kad ji žino, kur yra padėti visi mūsų mažo-didelio pasaulio daiktai. Ir ne tik kur, bet ir kaip. Taip taip – labai svarbus tvarkos elementas – žinoti, KAIP viską padėti: kilimėlis turi būti lygiagretus vonios kraštui; lovatiesė klojama tik konkrečia puse, kitaip atrodys negražiai, ir sulankstoma tik lenkiant horizontaliai, o pagalvės visada turi sugulti nuo didžiausios iki mažiausios piramidės viršūnėje. Dar mamai sunku pakelti kampuose besivoliojančius dulkiukus – tokius lengvus pūkų kamuoliukus, kurie saulei pašvietus, tarsi kokie zuikučiai nutupia visuose kambariuose.
Et, ką čia ir bekalbėti. Suteikime teisę ir pačiai mamai pasisakyti.
***
Mamos prakalba apie nuostabiąją TVAR-KĄ
Leisk paklausti: „O tu – ar mėgsti tvarkyti?“
Ar tau kada nors kas nors pasakojo, kas yra tvarka? Ar tik teko viena ausimi karts nuo karto išgirsti raginimus:
„susitvarkyk žaislus“,
„susidėk knygas“,
„susilankstyk naktinius“,
„susišukuok“,
„išplauk lėkštę“,
„nusipurtyk purvą nuo batų“.
Taip – visa tai irgi yra tvarka, tačiau tai tik atskiri veiksmai, kurių tau ir tavo draugams labai nesinori atlikti. Jie tokie nemalonūs, kaip prie batų padų prilipęs purvas ar nusibumbulavęs megztinis. Aš tave puikiai suprantu, juk yra žymiai smagesnių užsiėmimų: papūtus šilto oro, pirštu paišyti piešinį ant švaraus virtuvės lango, užsikarti ant pačios aukščiausios lentynos ir bandyti surasti skanumynų, išimti visas vaikiškas knygas iš lentynos ir iš jų sudėlioti grindų labirintą, kraustyti mamos batų spintą, gulėti ant lovos ir mėtyti kamuolį į lubas, išrinkti visus varžtelius iš tėčio įrankių dėžės, šokinėti ant sofos… Ir tai vos keletas smagių užsiėmimų.
Bet grįžkim prie tvarkos. Jeigu tau niekas nepaaiškino, kas tai yra, bus sunku atlikti visus tuos (ir galybę kitų, naujų, visai kaip grybai po lietaus išdygsinčių) „reikia“. Paprastai tariant, tvarka yra tai, ką galima numatyti: dieną keičia naktis, rudenį – žiema. Knygos, batai ir rūbai, net tavo lėlės, mašinėlės ir mintys turi savo vietą. Tokia tvarka.
Tvarka – tai, kai daugelį kasdienių dalykų gali taip nuspėti: pažaidei – susitvarkai, eini miegoti – prieš tai nusiprausk ir išsiplauk dantis. Sakysi nuobodu? Ve vaikų tikrai būtų nuobodu. Vaikai yra ta suaugusiųjų gyvenimo tvarkos dalelė, kuri nenuspėjama – kuri krečia išdaigas, nustebina, apkabina, parodo danguje šokančias žvaigždes ir po didžiulio (dažniausiai – tavo sukelto) chaoso atsirandanti nauja tvarka užgimsta naujais žiedeliais šeimos gėlyne.
***
Tvarkoje, kaip ir bet kurioje kitoje gelmėje – tyloje, tamsoje, teisybėje – galima nuskęsti. Taip nutiko ir mūsų mamai. Ji pamiršo, kaip sveika vaikams gali būti patriukšmauti. Nepasikloti lovos ar ją suvelti. Dabar jau ne mama persekiojo tvarką, o tvarka – ją. Aš mačiau, kad mano mama nelaiminga – juk negali visąlaik tvarkytis. Net jei ir padeda pulkelis mažų mergyčių, chaosas neišvengiamas. Nes… kiekvieno vis kitokia tvarka…
Todėl pačiu laiku mūsų namuose atsirado šis tas naujo. Nenumatyto. Nelaukto. Logiškai nepaaiškinamo. Įtartino – tai jau tikrai.
Vieną dieną mama ėmė pastebėti keistus dalykus: kad ir kiek ji tvarkytųsi, ypač – kai susitvarkydavo labai gerai ir namai su idealia tvarka likdavo vieni nors valandai, dviems, dienai ar pusdieniui, grįžę visada rasdavome šiokių tokių pasikeitimų.
Na, nepagalvokite, mūsų namų neužpuolė vagys, tarakonai ar pelės. Viskas prasidėjo nuo labai mažų smulkmenų – dulkių gumulėlų pasieniuose, netyčia nugriuvusių knygų ar pasvirusio paveikslo, ne taip suguldytų šaukštelių. Pro mamos akis net ir tokios smulkmenos negalėjo praslįsti. Vėliau ir mes ėmėme pastebėti nenorinčias pasikloti lovas, vis pradingstančias šlepetes ir spintose paskęstančius drabužius…
Mūsų mažoji Marija iš pradžių griežtai laikėsi versijos, kad čia jos geriausios draugės Kakės Makės Netvarkos Nykštukas ėmėsi savo. Tačiau visiems darkart gerai apžiūrėjus ir suskaičiavus žaislus, knygeles, paloves ir lentynas, tapo aišku, kad šiuose namuose Netvarkos Nykštukas nesilanko – visi daiktai yra, tik ne visada savo vietose ir nebūtinai taip, kaip mama žinojo, kad jie turi būti.
Atrodo, kad mūsų namų tvarka susidūrė su kažkuo labai rimtu – kas kėsinosi pakeisti mūsų gyvenimą. „Deja, pokyčiai ir tvarka nesuderinami,“ – išskaitė mama kažkokioje protingoje knygoje ir atsiduso.
Bet mes nusprendėme nepasiduoti. Ir ėmėme akyliau stebėti…
O gal kažkas ėmė akyliau stebėti mus pačius?
Juluka
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą