Paauglystė kelia stresą, kad ir kaip į ją žiūrėtume. Hormonų pertvarka atneša spuogus, riebaluotus plaukus, neproporcingai ilgas rankas ir kojas – ir reikia gyventi laimingai jau dabar, o ne „kai viskas grįš į normalias vėžes“. Išvaizdos pokyčiai dažnai prilygsta nesaugumo jausmui, o kartais jie tampa patyčių priežastimi.
Patyčios turi daug pasekmių – psichologinių ir fiziologinių. Ir tai dar ne viskas.
Blogi santykiai su tėvais, nerimas dėl ateities, nelaiminga meilė, agresija ar depresija – paaugliai gali su visu tuo susidurti nežinodami, ką daryti.
Kad jie neliktų vieni su savo rūpesčiais, aptariame jų problemas kartu su specialistais – gydytojais, psichologais, karjeros konsultantais. Ir duodame praktinių patarimų – ką galima padaryti?
Situacija Nr. 1: „Mano tėvai manęs nesupranta“.
Kai vaikas auga, jis turi savo nuomonę įvairiais klausimais, dažnai keičia pomėgius ir interesus. Ne visada jo pozicija sutampa su šeimos pozicija.
Tėvai gali būti nepasirengę diskutuoti ir priimti paauglio nuomonės – taip gimsta konfliktai.
Reikia bandyti derėtis, ramiai ir argumentuotai perteikti savo poziciją, – sako psichologai
Kartais tam gali prireikti šeimos konsultacijų. Per tokius susitikimus psichologas atskirai kalbasi su vaiku, atskirai su tėvais, o paskui per bendrą sesiją padeda jiems rasti bendrą kalbą.
Pasitaiko atvejų, kai tėvai nėra pasirengę pradėti dialogo arba kreipiasi į specialistus.
Tokiu atveju paaugliui svarbu susirasti kitą žmogų, kuris bus pasirengęs jį išklausyti, priimti jo poziciją ir užjausti.
Tai gali būti draugai, kiti giminaičiai, mokyklos psichologas. Arba galima kreiptis į ne pelno siekiančias organizacijas, kurios padeda paaugliams.
Labai svarbu suprasti, kad paauglys šiame pasaulyje nėra vienas, – sako psichologai.
Svarbiausia neužsidaryti savyje, o ieškoti dvasiškai artimų žmonių, kurie tave supranta, su kuriais gali pasikalbėti.
Situacija Nr. 2: „Nekenčiu savo išvaizdos.“
Europos dermatologijos ir venerologijos akademijos tyrimo duomenimis, pasaulyje daugiau nei pusė 15-24 metų amžiaus jaunuolių susiduria su akne.
Dermatologai aiškina, kad pradėjus gamintis lytiniams hormonams, suaktyvėja riebalinių liaukų veikla.
Oda tampa riebesnė, todėl atsiranda juodų taškelių ir spuogų, iš pradžių pokyčiai išoriškai nematomi, o vėliau oda užsidega, atsiranda spuogų.
Pokyčiai organizme sukelia įtampą. Ir prireikia laiko, kad prie to priprastume.
Ši įtampa gali pasireikšti drovumu, nesaugumu, o kartu su kitais nepalankiais veiksniais gali sukelti rimtų pasekmių: valgymo sutrikimų, depresiją.
Paaugliai gali pabandyti rasti būdų, kaip patikti sau: pasirinkti tinkamus drabužius ar šukuoseną.
Persirengimas šiame amžiuje yra galimybė mažiau susitikti su savo kūnu, o ryškus makiažas – būdas jaustis labiau pasitikinčiai savimi.
Tas pats principas veikia ir su problemine oda: paaugliui reikia rinktis priemones, kurios padėtų susitvarkyti su netobulumais.
Jei niekas nepadeda, o bėrimų intensyvumas tik didėja, svarbu kreiptis į gydytoją.
Tinkama mityba taip pat svarbi sveikai odai. Tačiau, pasak psichologų, yra tėvų, kurie daro spaudimą savo vaikams, verčia juos tinkamai maitintis ir atkreipia dėmesį į kiekvieną atsiradusį spuogelį – tai gali tik pabloginti paauglio būklę, sudirginti ir sukelti atsakomąją reakciją.
Tokioje situacijoje paauglys turėtų sau priminti, kad tai tikriausiai yra suaugusiųjų būdas išreikšti susirūpinimą.
Galite pabandyti su tėvais susitarti dėl atsakomybės sričių: už ką paauglys yra atsakingas ir kur jam reikės pagalbos.
Situacija Nr. 3: „Aš bijau ateities“.
Ši baimė labiausiai būdinga vyresniems paaugliams. Artėjant mokyklos pabaigai, jaunuoliams pradeda daryti spaudimą tėvai ir mokytojai.
Paaugliams sakoma, kad jis turi apsispręsti dėl specialybės pasirinkimo, gerai išlaikyti egzaminus, įstoti į prestižinį universitetą.
Situaciją sunkina nesaugumo jausmas, baimė užaugti, ypač jei paauglys mato vyresnių giminaičių trūkumus. Jis neturi atskaitos taško – laimingo, gyvenimu besidominčio suaugusiojo pavyzdžio.
Už viso to slypi prarasta ateitis, Tai, kas ateina, labai baisu, nes reikia išlaikyti visus šiuos išbandymus.
Mokykloje ir namuose paaugliai paprastai iš esmės nėra mokomi to, kas padėtų jiems lengviau apsispręsti dėl veiklos pasirinkimo.
Jiems nepasakojama, kaip mąstyti apie ateitį ir apskaičiuoti savo sprendimų pasekmes, kaip pažvelgti giliai į savo vidų ir išanalizuoti, kas konkrečiai žmogų domina.
Galiausiai ne visi jaunuoliai supranta darbo rinkos struktūrą.
Paaugliai jaučiasi sutrikę ir renkasi formalų požiūrį į profesijos pasirinkimą, kad tik būtų palikti ramybėje.
Paaugliams reikia studijuoti šiuolaikinį kontekstą ir galvoti, ką jiems įdomu daryti: projektuoti mašinas, rašyti programas, gauti naujus cheminius junginius, gydyti žmones, diagnozuoti jų ligas, patarti, ką daryti, kad nesusirgtų.
Šias sritis reikėtų susieti su savo asmeninėmis savybėmis: charakteriu, socialinėmis preferencijomis, tinkamu tvarkaraščiu ir gyvenimo ritmu.
Gali būti sunku eiti visą kelią savarankiškai.
Psichologai pataria pasidalyti savo rūpesčiais dėl ateities ir apmąstymais apie kelio pasirinkimą su draugais, kurie pasirengę palaikyti, ir suaugusiaisiais, kurie jau patyrė šią patirtį.
Paaugliui reikia vedlio – žmogaus, kuris paimtų už rankutės ir pasakytų: „Tai nėra baisu, tu gali tai padaryti“, – sako ekspertai.
Jei nėra priimančios aplinkos, galima kreiptis į psichologą.
Situacija Nr. 4: „Visi manęs nekenčia“.
Dažnai kolektyve (mokykloje, kieme) paauglys yra ignoruojamas, įžeidinėjamas, iš jo šaipomasi, fiziškai smurtaujama, gadinami ir slepiami daiktai.
Visa tai yra patyčių apraiškos. Priežastis gali būti bet kas, tačiau tikroji priežastis yra susitelkimo kolektyve, pagarbos vienas kitam trūkumas, nesugebėjimas susitarti.
Jei kas nors patyrė patyčias, svarbu prisiminti, kad patyčių auka gali tapti bet kas.
Paauglys nėra kaltas, kad tapo puolimo objektu.
Pirmiausia galite pasistengti kuo labiau nuo jo atsiriboti.
Norint abstrahuotis nuo to, kas vyksta, patariama prisiminti, kad patyčių priežastis yra ne aukoje, o agresoriuje, ir nepriimti agresoriaus žodžių asmeniškai.
Norėdami suvaldyti emocijas, galite pabandyti suskaičiuoti iki dešimties ir stebėti savo kvėpavimą.
Kad nereikėtų atsakyti skriaudėjui tuo pačiu stiliumi, galite iš anksto sugalvoti atsaką, pvz: „Kodėl tau taip rūpi mano išvaizda?
Tu nuolat manęs to klausi.“
Jei patyčios tęsiasi, galite pabandyti užduoti skriaudėjui klausimą: „Kodėl tu man tai sakai? Dėl to jaučiuosi nepatogiai.
Kodėl tu nuolat tai darai? Ko tu sieki?“
Psichologai aiškina, kad tai padeda perkelti dėmesį nuo savęs į agresorių.
Tai gali bent laikinai sustabdyti išpuolius ir galbūt priversti asmenį susimąstyti apie savo veiksmų prasmę.
Patyčios gali paveikti paauglio savivertę, ypač jei jų priežastis yra išvaizda.
Šiame amžiuje savivertė labai priklauso nuo kitų nuomonės, -o išvaizda yra visiems matoma savybė.
Galite šimtą kartų sakyti, kad greitai susivėlę plaukai ir pažastų kvapas yra suaugusiųjų augimo dalis, bet ką tai paguodžia?
Čia vėlgi reikia stengtis padėti nugalėti problemą. Riebūs plaukai?
Dažniausiai taip nutinka dėl tos pačios hormonų pertvarkos.
Paaugliai daugiau riebalų gamina ne tik ant veido, bet ir ant viso kūno, įskaitant galvos odą.
Dėl šios priežasties plaukai greičiau nei vaikystėje slenka, gali atsirasti pleiskanų.
Norint su tuo kovoti, svarbu naudoti tinkamą priežiūrą: plaukus plauti geru šampūnu ir taip dažnai, kaip reikia, kad jie išliktų gaivūs.
Kartais gali atsitikti taip, kad galvos oda per greitai užsiteršia dėl netinkamo šampūno.
Padėtį gali pabloginti nešvari kepurė arba įprotis nuolat liesti veidą, o paskui plaukus, todėl ekspertas pataria dažniau plauti kepures ir stengtis išvengti sąlyčio su oda.
Jei paauglys jaučia pleiskanojimą ir niežulį, būtina jungti specialius priešgrybelinio poveikio šampūnus.
Praktikoje dažnai pasitaiko pacientų, kurie teigiamai nereaguoja į daugelį priešgrybelinių komponentų.
Gera oda, blizgantys plaukai ir jokio blogo kvapo gali suteikti paaugliui pasitikėjimo savimi.
Tačiau tai ne visada išsprendžia žemos savivertės problemą ir apsaugo nuo patyčių.
Jei iš žmogaus tyčiojosi dėl spuogų ir jis jų atsikratė, iš jo gali tyčiotis dėl ko nors kito. Visada galima iš ko nors pasityčioti. Ir net jei paauglys bus paimtas iš kolektyvo, smurtautojai pasirinks naują auką.
Specialistai pataria su patyčiomis kovoti sistemingai, pavyzdžiui, mokykla gali dalyvauti kovos su patyčiomis programoje.
Paaugliui, tapusiam auka, svarbu apie tai, kas vyksta, papasakoti suaugusiesiems, galintiems daryti įtaką situacijai.
Tai gali būti tėvai, mokytojai, psichologai, socialiniai pedagogai.
Situacija Nr. 5: „Mane viskas erzina.“
Normalu jausti pyktį, susierzinimą, pavydą, gėdą, bet kokius jausmus. Bet kaip juos išreikšti – to reikia išmokti.
Kaip su tuo susidoroti? Pirmiausia ugdyti refleksiją, užduoti sau klausimus: „Kas konkrečiai mane erzina? Ar priežastis yra išorėje, ar viduje?“
Jei priežastis yra kas nors iš aplinkinių, svarbu kalbėti apie savo jausmus, o ne slopinti emocijas.
Situacijoje, kai paauglį erzina tai, ko jis negali paveikti (pavyzdžiui, oras arba bloga savijauta), psichologai pataria tai pripažinti, bet tada prisiminti, kad taip buvo ne visada.
Mintys gali būti tokios: „Dabar mane tai pykdo. Bet prisimenu laikotarpį, kai jaučiausi (a) gerai. Tas laikotarpis sugrįš, kad ir kas nutiktų. Tai, ką jaučiu dabar, nėra amžina“.
Situacija Nr. 6: „Man sudaužė širdį. Daugiau niekada nebeįsimylėsiu.“
Pirmoji meilė gali lengvai virsti drama. Ryškias teigiamas emocijas dažnai pakeičia nepakeliamas skausmas, kurį sukelia išsiskyrimas.
Taip yra dėl paauglių kategoriškumo ir nepakankamos santykių patirties stokos. Paauglys nežino ir negali patikėti, kad tai ne pabaiga ir jis galės būti laimingas.
Norint susidoroti su šia patirtimi, svarbus giminaičių ir artimų draugų dalyvavimas. Galite kartu leisti laiką, eiti pasivaikščioti, pabūti ramiai – tai bus gera parama.
„Gera su kuo nors pasidalyti skausmu. Tačiau taip pat galite padėti sau.“
Ekspertai siūlo paimti popieriaus lapą, padalyti jį į dvi dalis ir vienoje lapo dalyje rašyti apie geras akimirkas su šiuo žmogumi, o kitoje – apie nemalonias.
Dažnai po išsiskyrimo mes idealizuojame žmogų. Naudinga prisiminti, kad buvo įvairių dalykų.
Taip pat galite pabandyti nupiešti savo skausmą ir liūdesį dėl išsiskyrimo, skaityti knygas apie santykius ir jų pabaigą, kad padėtumėte sau visa tai išgyventi.
Išsiskyrimas, kova su tėvais ar bet koks kitas ūmus emocinis išgyvenimas gali paauglį privesti prie depresijos.
Šią būseną galima įtarti, jei paauglys nuolat jaučia širdies skausmą, praranda energiją, neturi motyvacijos ką nors daryti, jam sunku miegoti; sumažėja jo funkcionalumas, pastebimi valgymo įpročių, svorio, agresijos ar apatijos pokyčiai, ir visa tai trunka bent 2-3 savaites.
Tokiu atveju būtina kreiptis į specialistą.
Tačiau į pirmuosius simptomus geriau reaguoti kuo anksčiau, kol organizme dar neprasidėjo biocheminiai pokyčiai, reikalaujantys medikamentinio gydymo.
Jei periodiškai jaučiatės blogai, prasminga apsilankyti pas psichologą ir išsiaiškinti, kodėl blogai.
Net jei paauglys jau bendrauja su specialistu, svarbi šeimos parama.
Vaikas yra šeimos sistemos dalis.
Esant tokioms būsenoms, svarbu kartu daryti paprastus dalykus, kurie neleis jam ilgai likti vienam.
Pavyzdžiui, žiūrėti filmą, eiti pasivaikščioti, gaminti valgį.
Jei šeima niekaip nedalyvauja paauglio gyvenime, o paauglys jaučia, kad jam sunku, jis gali pats ieškoti nemokamos psichologinės pagalbos.
Šaltinis: flacon-magazine.com.
Palikti komentarą