Kartais verta paleisti. Ir paieškoti kito sprendimo. Klasikas dar prieš 100 metų parašė: beprasmiška gaudyti lašišas ežere, jeigu jame nesiveisia lašišos. Net jeigu turite puikiausią meškerę ir puikius įgūdžius – vis tiek nieko nepagausite.
Ir nederlingoje dirvoje nieko sodinti neverta, juk yra derlingų.
Ir mėginti kurti santykius su žmonėmis, kuriems jūs nereikalingi – irgi beprasmiška.
Kartais žmogus tai supranta, bet jau paaukojo tiek daug pastangų, išeikvojo tiek daug laiko, nusipirko baisiai brangius žūklės įrankius – jis tarsi “prilipo” prie situacijos. Ir bijo išeiti – nesėkmės jam jau tapo įpročiu.
Kiekvieną rytą reikia eiti į nemėgstamą darbą, keliauti prie ežero, kuriame nėra žuvies. Skambinti ir rašyti tam, kuriam mes nereikalingi – ir mums tai aiškiai duoda suprasti. Spausti užbuksavusio automobilio greičio pedalą, nors jau seniai sėdo akumuliatorius – o ką, jei staiga ims ir pradės važiuoti?! Nepradės…
Reikia arba kreiptis pagalbos, kad kažkas ištemptų, arba apskritai vynioti meškeres ir eiti ieškoti kito ežero.
Ir kito žmogaus.
Laiko turime nedaug, gyvensime ne amžinai. Arba atsitiks taip, kad gavę trokštamą žmogų, staiga suprasime, kad per tą laiką jis jau pavirto pabaisa. O ir pačiam galima pavirsti pabaisa ir nervingu nevykėliu.
Ir vardan ko visa tai?
Kartais reikia išeiti ir paieškoti kitų kelių, kitų ežerų ir naujų žemių.
Ir kitų žmonių – jų planetoje 7 milijardai.
Tokių žmonių, kuriems mes tiksliai būsime reikalingi.
Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/nereikia-kurti-santykiu-su-zmonemis-kuriems-jus-nereikalingi/
Palikti komentarą