Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Na, kaipgi tu šitaip, sūnau?

Nerasime suaugusio žmogaus, kuris vaikystėje nebūtų pridaręs tėvams problemų savo krečiamomis eibėmis. Tačiau netgi išdaigos gali suteikti svarbių pamokų, kurios, laikui bėgant, duos savo vaisius.

***

Man penkeri. Nerūpestinga vaikystė, kai iki darbo, būsto kredito ir suaugusių problemų dar labai toli. Prieš akis ištisas pasaulis – beprotiškas, atviras, besikeičiantis. O dar greta manęs Margis – mūsų niufaundlendų veislės šuo. Ir trilitrinis stiklainis juodų ikrų, kurį tėtis nusipirko iš brakonierių ir pastatė į šaldytuvą, laukdamas tinkamos progos padėti ant stalo. Ir dabar mudu valgome ikrus dideliu blizgančiu šaukštu. Ką ten valgome – mes juo ryjame! Iš pradžių šaukštas Margiui, nutaisiusiam baisiai laimingą fizionomiją, o paskui – porcija man. Taip ir sėdime vidury kambario. Šaukštą – sau, šaukštą – šuniukui. Išsiterlioję abu tais ikrais iki ausų ir baisiai laimingi.

Aš negirdžiu, kaip tyliai spragteli durų spyna, negirdžiu kaip į koridorių įžengia iš turgaus sugrįžę tėvai. Pavargę, kažką geraširdiškai bambantys. Užtat puikiai girdžiu mamos “Och!”, o paskui – frazę, kurią teks girdėti dar ne vieną kartą:

-Na, kaipgi tu šitaip, sūnau?

O aš šypsausi ir valgau ikrus. Šaukštą – sau, šaukštą – Margiui. O greta – stiklainis. Jau beveik tuščias.

Man septyneri. Prieš akis ištisas pasaulis – beprotiškas, atviras, besikeičiantis. Akyse žiba linksmi kipšiukai, kairėje rankoje laikau balionėli mamos lako plaukams, dešinėje – tėčio žiebtuvėlį. Prieš akis, ant balto vonios krašto, surikiuoti žali plastmasiniai kareivėliai. Tai mano belaisviai, kurių laukia bausmė už žiaurumus taikių gyventojų atžvilgiu. Čirkšteli žiebtuvėlis ir link liepsnelės jau lekia sodri lako srovė. Dar akimirka ir ugnis apima belaisvius. Kareivėliai tirpsta, prarasdami formą, tarsi žvakės, jie žūsta tyliai, tačiau sceną įgarsinu pats. Tiek džiugius nugalėtojų šūksnius, tiek priešmirtines belaisvių aimanas. Kipšiukai akyse sužiba dar ryškiau, kai išsilydžiusių kareivėlių plastmasė ima tekėti į vonią.

Aš negirdžiu, kaip atsidaro durys. Negirdžiu tėvų balsų. Aš – generolas, vadovauju susidorojimui su priešu. Išgirstu tik jau pažįstamą “Och!” ir pamėgtą mamos frazę:

-Na, kaipgi tu šitaip, sūnau?

Užgęsta kipšiukai akyse, užgęsta įkaitęs žiebtuvėlis. Girdžiu, kaip sugirgžda spintos durys. Girdžiu su diržu ateinančio tėčio žingsnius.

Man devyneri. Prieš akis ištisas pasaulis – beprotiškas, atviras, besikeičiantis. Dega nuo šalčio įraudę skruostai, pirštinės sušlapo ir suledėjo, kaip ir vatinės kelnės. Kairysis batas išsišiepė atsiknojusiu padu. Tačiau aš šypsausi, čiumpu šlapią kartono lakštą ir bėgu iš visų jėgų pas draugus, kurie okupavo ledo kalniuką. Dar akimirka ir jau lekiu žemyn pašėlusiu greičiu. Užkliudau batu nelygų ledą ir linksmai kvatoju, kai padas, nebeatlaikęs kančių, atplyšta galutinai ir lekia į šalį. Nedidelis tramplinas – ir aš jau skrendu aukštyn į orą. Trenkiuosi keliais į ledą, suplėšydamas nelaimingas kelnes ir nusibrozdindamas iki kraujų ne mažiau nelaimingus kelius. Tačiau man neskauda, širdyje liepsnoja pasididžiavimas, kai išgirstu susižavėjusius draugus, aptarinėjančius mano kvapą gniaužiantį skrydį.

Greitai sutemsta, skubu namo, išgirdęs kaip šaukia mama. Nepastebiu jos išblyškusio veido, kai įgriūnu iš lauko į koridorių ir velkuosi šlapius drabužius. Nematau, kaip ji suraukė antakius, spėliodama, iš kur paimti pinigų naujoms kelnėms ir naujiems batams. Išgirstu tik pažįstamą “Och!” ir mėgstamiausią jos frazę:

-Na, kaipgi tu šitaip, sūnau?

Ir štai sėdžiu prie radiatoriaus, šildau raudonas sušalusias rankas ir žiūriu pro langą, kur dangus nusidažė tamsiai mėlyna spalva, o sniegas blizguliuoja stebuklingomis kibirkštėlėmis mėnulio šviesoje. Žinau, kad tėtis būtinai mane nubaus, bet vis tiek šypsausi. Draugai dar ilgai aptarinės mano skrydį į žvaigždes.

Man keturiolika. Prieš akis ištisas pasaulis – beprotiškas, atviras, besikeičiantis. Sėdime su draugais kieme po medžiu ir mėgaujamės šiltu vasaros vakaru. Ant staliuko – pusiau ištuštintas butelis vyno, aplink jį – stiklinės, pasiskolintos iš namų. Mėtosi pakelis pigiausių cigarečių, irgi jau pustuštis.

Prie manęs glaudžiasi Eglė, mergaičiukė iš gretimo privažiavimo, kuri vos per metus iš murzinos nutrūktgalvės pavirto tikra gražuole. Spaudžiu ją glėbyje ir šypsausi. Šypsausi šilumai, grojančiai muzikai, galvoje sklandančiam svaiguliui, kuris verčia dvigubai greičiau plakti širdį. Ir tegu mes dar šią dieną spardėme kamuolį dykvietėje, o paskui svaidėmės grumstais kaip maži. Dabar mes – suaugę ir išmintingi. Suaugę, kurie akimirksniu pavirsta vaikais, kai pro langus mus ima šaukti mamos.

Tyliai užeinu į namus, nusispiriu sportbačius ir išsigandęs žvelgiu į mamą. Ji stovi koridoriuje ir šypsosi. Jai už nugaros – tėtis. Irgi šypsosi. Ir nuo tų šypsenų užkaistu dar smarkiau nei nuo Eglės glėbio. O dėl visko kaltas kvapas. “Suaugusio” vyruko kvapas, atsekęs paskui mane į namus. Pigių cigarečių, pigaus vyno ir atominio stiprumo mergaitiškų kvepalų kvapas.

-Na, kaipgi tu šitaip, sūnau? – klausia mama ir šypsosi. Šypsausi ir aš. Kaltai patraukiu pečiais, prasmunku į savo kambarį ir griūnu į lovą, degančiais iš gėdos skruostais. Negirdžiu tylių tėvų balsų virtuvėje. Negirdžiu galingo tarsi buldozeris senuko Margio knarkimo. Aš miegu, o mano sapnuose – suaugusių pasaulis, kuris sukasi aplinkui, nuspalvintas įvairiaspalvėmis dėmėmis.

Man dvidešimt du. Prieš akis ištisas pasaulis – beprotiškas, atviras, besikeičiantis. Stoviu koridoriuje, rankoje laikau sportinį krepšį su daiktais ir mažą paketą su kepta višta ir sumuštiniais. Lauke nervingai signalizuoja taksistas, o aš žvelgiu į tėvus. Žvelgiu į mamą, kuri nesišypso, jos veide tik liūdesys ir nerimas. Ir visgi ji galiausiai nusišypso, apkabina mane, tarsteli iš įpročio “Och!”, sutaršo man plaukus.

-Kaipgi tu ten, sūnau? – pakeičia frazę. Bet aš girdžiu tą pačią, kurią girdėjau visą gyvenimą: “Na, kaipgi tu šitaip, sūnau?”

Nieko nematau. Nei ašarų, nei liūdesio, nei nerimo. Tik taksi automobilį, kuris veža mane į naują pasaulį. Beprotišką ir besikeičiantį. Vienu iš man atsivėrusių kelių.

Man dvidešimt devyneri. Prieš akis mano pasaulis – mažytis, jaukus ir ramus. Mano pasaulis. Greta saldžiai miega žmona, o šiek tiek tolėliau, lovytėje – sūnus. Kartais jis kažką gugena, kartais atsikrenkščia kaip mažas seneliukas, o kartais tyliai šnarpščia, lygiai taip pat, kaip jo mama. Tik aš nemiegu. Vartausi, raukau antakius, trūksta oro.

Atsikeliu, pasiimu cigaretes, einu į virtuvės balkoną. Čirkšteliu žiebtuvėlį, išpučiu dūmą į juodą dangų, žvelgiu į tuščias gatves, apšviestas šilta žibintų šviesa. Rūkau ir galvoju. Prisimenu vaikystę. Tėvus. Mamą. Paskui pasiimu telefoną ir skambinu jai. Atsako iš karto, tarytum būtų laukusi mano skambučio. Balse jaučiasi šypsena. Ir lašelis liūdesio.

-Buvau į turgų nuėjusi. – pasakoja ji, o aš klausausi. – Bulvių nusipirkau, tėčiui – mėsos. Žinai, aną dieną nukritau. Tvarkiau sandėliuką, atsistojau ant kėdės krašto ir nulėkiau žemyn.

-Na, kaipgi tu šitaip, mama? – supykstu aš, o ji juokiasi.

-Viskas normalu. Nedidelė mėlynė. – atsako ir juokiasi linksmai kaip mergaitė. O aš šypsausi. Santūriai. Kaip suaugęs. – O tu kaip gyveni?

-Normaliai. – atsakau. Ir pasakoju, kaip gyvenasi. Apie pirmąjį sūnaus ištartą žodį, apie sunkumus darbe, iškylą į gamtą. Mama aikčioja, kartais juokiasi, kartais tyli. Tyliu ir aš.

Man trisdešimt. Prieš akis mano pasaulis – mažytis, jaukus ir ramus. Mano pasaulis. Stoviu balkone ir žvelgiu į kitą pasaulį – beprotišką, atvirą, besikeičiantį. Besikeičiantį kaip ir aš. Dabar atėjo mano eilė kartoti tą pačią frazę. Ar būtų ji nukritusi nuo kėdės sandėliuke, ar širdį prigriebtų po barnio su kaimyne. Dabar jau ji šypsojosi ir juokėsi, o aš lingavau galvą ir kartojau tą frazę:

-Na, kaipgi tu šitaip, mama?

-Viskas gerai, sūnau. – šypsosi ji.

Aš jai skambinu. Dažnai skambinu.

Mam? Kodėl tyli, neatsiliepi?

Na, kaipgi tu šitaip, mama?

Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.