Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami?

Kartą aš paklausiau vieno labai man brangaus žmogaus:

– Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami? Juk būtent jie gali mus labiausiai įskaudinti, nes pažįsta visas mūsų jautrias vietas, ir kažkodėl smūgiuoja būtent į jas. Kartais pataiko labai tiksliai ir dar su malonumu stebi, kaip mus žaloja.

Kodėl mūsų artimieji tampa senatvėje tokie nepakenčiami?

Ir tas išmintingas žmogus man atsakė.

– Žinai, žmogaus gyvenime du kartus sukanka pereinamasis amžius ir tada jis tampa sunkiai pakenčiamas savo artimiesiems. Matyt, siekdamas palengvinti išsiskyrimą bei pasitraukimą.

Jaunystėje paaugliai tampa nepakenčiami prieš pasitraukdami bei pradėdami savarankišką gyvenimą. Jie taip išsekina savo tėvus, kad anie tampa laimingi, jog jų vaikai paliks namus ir pradės gyventi savarankiškai. Visi subtilieji ryšiai ima trūkinėti ir su vaiku jau nebe taip sunku išsiskirti. Švelnumo nebelieka. Tas pat nutinka senatvėje. Taip gamta parengia mus išsiskyrimui. Kuo sunkiau pakenčiamas žmogus paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, tuo lengviau tampa su juo atsisveikinti, nes jam dar būnant gyvam ima trūkinėti visi subtilieji prisirišimai, belieka pareiga, o švelnumo nebelieka.

Blogiau būna tiems, kurie ir pirmuoju, ir antruoju atveju išsaugo švelnius santykius.

Kartais tas švelnumas žlugdo gyvenimus.

Informacijos šaltinis:

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.