Vaikščiodama po savo kiemo terasėlę, žiūrinėdama, kaip bunda augaliukai ir visokių kitų rūšių žolija, ilsėjausi… Ilsėjausi nuo karantino, kaukių ir dezinfekcinio skysčio vajaus, neapčiuopiamos baimės dėl artimo savo, o svarbiausia nuo darbo ir technologijų.
Dirbu tokį darbą, kad teko staiga „persiorientuoti“ per porą savaičių ir tą mano bei mano bendradarbių procesą stebi tūkstančiai. Stebi, diskutuoja. Vienus giria, kitus kritikuoja, trečius žlugdo.
Esu mokytoja. Daug minčių sukasi galvoje, bet savaitgalis jas nuramins, sudėlios į „stalčiukus“.
Ryte pasižiūriu žinias, tik keletą minučių, kad orientuočiausi situacijoje. Valdininkų spaudos konferencijos, diskusijos apie tai, „kas būtų, jeigu būtų“ manęs nedomina. O juolab, kad paskutiniu metu dirbu tiek daug, kad net bijoti laiko nebėra. Kai kažkas kažkur diskutuoja apie tai, kad dabar atėjo lakas nurimti, susitvarkyti buitį, mintis, tai tikrai džiaugiuosi jų galimybe, nes mes su kolegomis greitai miegosime apsikabinę kompiuterius tikrąja to žodžio prasme.
Pasaulis „restartina“, kaip pasakytų mano mokiniai. Mūsų galimybės judėti dabar labai ribotos, tačiau protas dirba neapsakomu greičiu. Mokytojai priversti tobulėti šviesmečiais. Net šiek tiek primena ne tokius jau ir senus laikus, kai plaikstėsi lozungai
„Penkerių metų planą įvykdysime per metus“. Įvykdysime, kada mokytojai neįvykdė…
Nenoriu sureikšminti mūsų darbo – kiti ne ką lengvesni, tačiau atskiru žodeliu labai norėčiau prasitarti apie nemenką stresą, kurį šiuo metu išgyvena visų mokyklų bendruomenės. Pradedant mokytoju, baigiant direktoriumi. „Darbas kitaip“. Žodis „kitaip“ kiekvieno suvokiamas irgi kitaip. Ką gi, visos bendruomenės staigiai persiorientavo. Metais kaupta metodinė medžiaga, patirtis lyg ir tapo bevertė prieš dabartį. Dvi savaitės mokymosi – kiek vebinarų išklausyta, kiek „youtube“ peržiūrų, kaip vesti „gyvas“ pamokas klasėms ar jų grupėms ir… Neriam.
Savaitė darbo po mažiausiai 12 valandų. Pamokų perplanavimas, užduočių ruošimas elektroninėje erdvėje, ištisas bendravimas su mokinais, kolegomis, tėvais. Ir toje vietoje norėčiau stabtelėti… Išgirdau daug palaikančių mokytojus, supratingų tėvų. Bet… juk dabar ir visos „supermamytės“ akylai stebi atsisėdusios šalia kompiuterio savo vaikų pamokas ir jos, be abejo, turi gausybę pastabų mokytojo darbui ir net kompetencijai.
O kiek diskusijų tėvų klasių grupėse. Tėvai dabar tik pastebėjo, kad vaikas nenusėdi, nespėja su bendraklasiais, nesuvokia uždavinio ir jam reikia dar ir dar kartą aiškinti. Ir dėl viso šito pasirodo kaltas mokytojas. Nepavyko pirmo susitikimo metu suvaldyti 30 paauglių – „Vai vai, kokia neišmanėlė mokytoja“. Pasigirdo tokių nemalonių, užgaunančių kalbų.
Bet juk tai mokytojai staiga viską išmanyti reikėjo per rekordiškai trumpą laiką. Ne visada net IT specialistas taip staigiai gali jai patarti. O kur dar mokytojos stresas dėl nutrūkusio interneto ryšio, į vaizdo pamoką besibraunančio „kebebo“.
Kodėl visa tai rašau? Nes truputį skauda už visą mokytojų bendruomenę. Nes daug ir nuoširdžiai dirbantys žmonės kritikuojami, aptarinėjami net pašiepiami.
Mes, mokytojai, turėjome tik savaitę dideliems darbams nudirbti, apsiprasti, suprasti. Šiuo metu vyksta, manau, nemenkas pokytis visoje švietimo sistemoje, Pokyčiai daug ką išgrynina. Išliks stipriausi. Tačiau bet kokiomis sąlygomis visi be išimties ieškokime savyje pozityvo, mokykimės mokytis ir mokyti ne tik rašybos ar matematikos, bet ir nuoširdumo, tolerancijos bei gero humoro jausmo.
Palaikykite ir mokytojus.
Eglė Akudovičienė, lietuvių kalbos mokytoja
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą