Klaipėdos vaikų ligoninėje dirbanti vienintelė Klaipėdos apskrityje vaikų ligų gydytoja, vaikų hematologė Audronė Stonkienė, kalbėdama apie sutiktus mažuosius pacientus, ir šypsosi, ir graudinasi. „Norėjau dirbti tik su vaikais“, – prisimena jau daugiau nei 20 metų Vaikų ligoninėje dirbanti gydytoja.
Esate vaikų hematologė. Kokia tai profesija? Ar ji labai reta, kad esate vienintelė tokia gydytoja Klaipėdos apskrityje?
Ji nėra labai dažna. Tai ypatinga profesija, nes tenka dirbti su ligoniukais, kurie serga sunkiomis kraujo ligomis. Hematologai dirba ir su gerybinėmis, ir su piktybinėmis kraujo ligomis. Buvau iš pirmosios Vilniaus universiteto vaikų hematologų laidos, kurią išbarstė po regionus. Mes, vaikų hematologai, bendradarbiaujame su kolegomis, kurie dirba centruose Vilniuje, Kaune. Mano darbas yra diagnozuoti tas ligas, o gydytis vaikai vyksta į Vilnių ir Kauną. Yra ir retų ligų, kurios yra ypatingos. Jei yra piktybinė liga, labai svarbu ją laiku diagnozuoti. Jeigu ji diagnozuojama pirmos ar antros stadijos, yra labai didelė tikimybė pasveikti. Pas mus vaikai grįžta po intensyvaus gydymo, juos prižiūrime, gydome, stebime kraujo pakitimus, kol jie vėl išvažiuoja į mūšį su liga.
Iš kur esate kilusi?
Čia mano kraštas. Aš esu žemaitė iš Plungės. Dėl to labai norėjau atvažiuoti į Klaipėdą. Pediatrijos rezidentūrą atlikau čia, Klaipėdos vaikų ligoninėje. Vėliau reikėjo rinktis tretinę rezidentūrą ir pasirinkau vaikų hematologiją. Vėl išvažiavau, bet sugrįžau į ligoninę pilna jėgų. Į Klaipėdą atvažiavau 1995 metais.
Kodėl pasirinkote tapti vaikų gydytoja?
Labai myliu vaikus. Eidama į darželį norėjau būti darželio auklėtoja, pradinėse klasėse norėjau būti pradinių klasių mokytoja, tada prasidėjo užsienio kalbos. Labai patiko anglų kalba, norėjau būti anglų kalbos mokytoja, bet mane anglų kalbos mokytoja atkalbėjo, sakė, kad tai specialybė be perspektyvos.
O kaip nuėjote į mediciną?
Mano mama yra medikė. Mokiausi gerai, buvau labai kruopšti ir labai mylėjau vaikus. Todėl nusprendžiau stoti tik į pediatriją. Kokia teta dar klausdavo, gal į gydomąją mediciną eisiu, bet norėjau dirbti tik su vaikais. Jei dabar reikėtų rinktis, vėl stočiau į pediatriją. Vaikai mane irgi myli, gerai sutariame.
Ar nesunku rasti kalbą su vaikais? Jie juk labai skirtingi, būna ir „ožiukų„.
Būna visko. Atėjus iškart jauti vaiko nuotaiką. Kartais tenka ir kalbėti vaiko kalba. Mes, pediatrai, esame suvaikėję (juokiasi – aut. past.). Į vaiko palatą negali įeiti piktas, susiraukęs. Turi šypsotis. Ypač tai svarbu bendraujant su onkologiniais pacientais.
Onkologinės ligos kartais nepasigaili ir mažiausiųjų.
Tėvai į vaikų ligą reaguoja labai jautriai, yra buvę, kad išgirdę diagnozę net nualpsta. Dabar tėvai labai domisi, skaito apie ligas internete. Tik būna, kad prisiskaito per daug ir ateina į konsultaciją labai išsigandę, didžiulėmis akimis. Esu daug tėvų nuraminusi, nes iš noro žinoti jie per daug įsigąsdina.
Su pacientais, jų šeimomis labai susigyvename, bendraujame. Susitikus vaikai apsikabina, prisiglaudžia, jauti, kaip plaka širdelė. Teko ne kartą matyti mirštantį vaiką ir visus juos atsiminsiu iki gyvenimo galo. Jie dažniausiai miršta ne nuo vėžio, o nuo gydymo komplikacijų, virusų, bakterijų, kai organizmas būna pernelyg nusilpęs.
Labai gera matyti pasveikusius vaikus, kurie užauga ir jau turi savo vaikų, kuriuos atveda apžiūrėti. Dabar turime labai geras galimybes atlikti citogenetinius, molekulinius tyrimus, viskas daroma taip, kaip visoje Europoje ir pasaulyje, tad dabar liga nebėra nuosprendis.
Vaikų onkologinių ligų atvejų Klaipėdoje mažėja, bet yra kitų kraujo ligų. Kiekvienas vaikas yra kitoks, kiekvienas organizmas į ligą reaguoja skirtingai. Mes, medikai, džiaugiamės kiekvienu, kuris pasveiksta. Įtakos ligai turi maistas, stresas, gyvenimo būdas. Tai būdinga net kūdikiams, kai mamos nespėja pačios tinkamai pavalgyti, visur skuba. Vaikams, paaugliams – daug būrelių, namų darbai. Dabar daug mažakraujystės atvejų, trūksta geležies, vitamino B12, folio rūgšties.
Ką patariate, kai tėvai atveda tokius „perdegusius“ vaikus?
Reikia pagalvoti apie save patį, nes niekas kitas tavimi nepasirūpins, tik tu pats. Tiek tėveliai, tiek jų vaikai turi sustoti, pailsėti, normaliai pavalgyti, vengti streso. Kartais tėvai nori, kad vaikas būtų visapusiškas – ir mokykloje gerai mokytųsi, ir dar būtų muzikaliai išprusęs, lankytų dailę, šokius. Vaikai apkraunami ir būna labai pavargę. Dabar gyvenimo būdas yra bėgimas. Matome net palatose, kai tėveliai būna pas vaikus, kad visi, būdami šalia, sulindę į telefonus ar planšetes. Kartais su kolegomis juokaujame, ką vaikai veikdavo, kai nebuvo planšečių. Reikėtų, kad tėvai turėtų laiko pabūti su vaikais, nes vaikai labai greitai užauga.
Jūsų vaikai jau užaugo? Ar spėjote tai pamatyti?
Stengiausi. Atrodo, kad atidaviau jiems tiek, kiek galėjau. Manau, kad buvau gera mama (šypsosi – aut. past.). Mano vyras irgi gydytojas, o abu sūnūs, nors ir mokėsi gerai, nė vienas nenorėjo būti gydytoju (juokiasi – aut. past.). Tai labai sunki ir labai atsakinga profesija, labai reikia mokėti bendrauti ir su vaikais, ir su jų tėvais, seneliais. Reikia daug kantrybės.
Jūsų šeimoje nemažai medikų. Ar susitikę per šeimos šventes išvengiate darbinių temų?
Mano mama, aš, vyras, anyta, taip pat ir amžinatilsį uošvis buvo medikas. Na, pakalbam apie mediciną. Aišku, mūsų mamos yra kitos kartos medikės, tais laikais viskas buvo kitaip. Jos daug ką atsimena labai gražiai, nes dirbo rajonuose, tarp medikų buvo šiltesni santykiai, bendravimas buvo kitoks. Dabar mes gal nebespėjame atsisėsti ir pasikalbėti.
Medicinoje daug kas labai greitai keičiasi, tobulėja. Galbūt jūsų darbas taip pat lengvėja?
Tobulėjame ir mes patys, važiuojame į konferencijas, norime pagilinti žinias. Dabar daug kalbama apie retas, įgimtas kraujo ligas, genų terapiją. Sakoma, kad ateityje net gydytojų nebereikės, nes genų terapija išgydys daug ligų. Mokslas eina į priekį. Atsimenu, tik baigus studijas mokslinėse konferencijose buvo kalbama apie genetiką, molekulinius tyrimus. Visi klausydavome nuščiuvę, tai buvo kažkas iš fantastikos pasaulio. Dabar viskas Lietuvoje daroma.
Ar uždarius ligoninės duris pavyksta atitrūkti nuo darbo, ar vis dėlto ir namuose mintys sukasi apie pacientus?
Jeigu yra sudėtingesnis ligonis, būna, kad pareini namo ir vakare skambini sesutėms klausti, kaip sekasi. Savaitgaliais irgi skambini. Būna visaip, nes vis tiek galvoji apie vaikus, jų tėvus. Ligoninė yra antrieji namai. Nors galbūt ir tikrieji namai, nes čia praleidi didžiausią laiko dalį – su pacientais, su kolegomis. Mes, medikai, turbūt nemokėtume kitaip gyventi.
Kaip pailsite?
Su vyru gyvename šiek tiek už miesto, tai parvažiuoji, atrodo, galva sunki, bet šalia yra miškas, katinai, žydi gėlės, žaliuoja medžiai. Tada nuleidi garą, pamedituoji toje aplinkoje, prižiūri gėles, kokią knygą paskaitai. Labai mėgstu skaityti biografines knygas, apie įvairias šalis. Šiuo metu skaitau Arvydo Juozaičio knygą apie Klaipėdą.
Dabar reikia išmokti gyventi be vaikų, kai namuose likom dviese su vyru ir dviem katinais. Dar nemoku laiko paskirstyti. Kolegės sako, kad reikia man kokį hobį susirasti. Anksčiau ir megzdavau, grodavau akordeonu. Gal vėl grot pradėsiu (šypsosi – aut. past.). Labai mėgstam keliauti, kad tik atostogų daugiau būtų. Esam išmaišę Europą. Jeigu reikėtų rinktis šalį, kur gyventi, kurti karjerą, rinkčiausi Vokietiją, nes patinka vokiečių tvarka, pedantiškumas, punktualumas, protas. Bet išėjusi į pensiją rinkčiausi Italiją, nes man labai patinka jos istorija, šiluma, žmonių temperamentas, labai geras maistas, visi laimingi, niekur neskuba.
Ką, be streso ir atsakomybės, gaunate šiame darbe?
Labai praturtėju emociškai. Labai džiaugiesi, kai kiekvienas vaikas pasveiksta. Kai išgirsti, kad vaikui viskas gerai, apima toks jausmas, lyg išpažinties buvai bažnyčioje – toks palengvėjimas ateina. Esi labai laimingas ir galvoji, kad tiek nedaug iki tos laimės tereikia. Vaikai yra tyri, teisingi, nemoka meluoti. Kai jie tave apkabina, prisiglaudžia, tai yra tikrasis atlygis.
Virginija KESMINĖ
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą