Mes įsimylime tuos, su kuriais pasmerkti dvasiniam augimui ir vidinės galios įgijimui, tų savybių, kurios mums reikalingos tobulėjimui…/
Siela pati randa šiuos žmones nepaisant sveiko proto…
Gyvenimas darys savo darbą…
Tai vystymosi pagrindas, bet ir iliuzija vienu metu…
Mes įsimylime patys save, tik būsimus…
Tie žmonės, kurie mums patinka, atspindi tas savybes, kurių reikia mūsų sielai…
Visi šio žmogaus trūkumai tampa nematomi tam laikui, kol vyksta transformacijos procesas…
Vidinė transformacija vyksta skausmingai, mes įgyjame tas savybes, kurias mylėjome kitame žmoguje sau…
Dėl to tenka pergyventi kai kuriuos vidinius pokyčius, ryšium su kuo kinta požiūris į pasaulį ir mes patys…
Tai tampa gerai pastebima jau po išsiskyrimo, kai mes atsiduriame naujame pasaulyje, galima atsisukti atgal be emocijų ir objektyviai pažiūrėti į gyvenimo įvykius…
Iliuzija išsisklaidė, ir dabar liko objektyvi realybė…
Todėl neverta nieko kaltinti dėl savo neišsipildžiusių lūkesčių…
Mes taip pat kažkam esame permainų priežastimi…
Kyla klausimas:
„Kada gi visas tas įsimylėjimas baigsis?“
– Kiekvienam iš mūsų yra žmogus, artimas siela, tas, kuris taps pastovia tavo pasaulio dalimi…
Tačiau tavo vidinis pasaulis iki to laiko turi būti pripildytas, kad daugiau netektų ieškoti trūkstamų dalių, o teliktų kurti kažką naujo kartu…
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą