Konfliktai tarp vaikų – kiekvienos ugdymo įstaigos kasdienybė. Ką ir kaip reikia daryti, siekiant padėti mokyklinio amžiaus vaikams kokybiškai spręsti konfliktą?
Nepaslaptis, kad ugdymo įstaigose kyla įvairių kivirčų ir nesutarimų tarp vaikų. Vieni konfliktai gali būti trumpalaikiai, kiti – besitęsiantys ilgą laiką. Tačiau svarbu paminėti tai, kad nesprendžiami konfliktai trukdo mokyti ir mokytis, o nuo ilgalaikių neigiamų emocijų mažėja intelektiniai gebėjimai, lėčiau įgijamos žinios ir įgūdžiai. Vienas iš veiksmingų pokyčių, galinčių pagerinti ugdymo įstaigų emocinę atmosferą, gali būti mediacijos metodų įsisavinimas ir taikymas sprendžiant konfliktines situacijas.
Mediacija yra aiškiai struktūruotas metodas, kai konfliktai sprendžiami pokalbiais. Mediacijos terminas taip pat apibūdinamas kaip konflikto sprendimo procesas, siekiantis tenkinti interesus, ir kurio metu neutrali ir nešališka trečioji šalis skatina ir padeda konfliktuojančioms šalims pasiekti jas abi tenkinantį sprendimą.
Tinkamas pasiruošimas konfliktuojančių vaikų pokalbiui
Pastebėjęs kilusį konfliktą tarp vaikų, ugdymo įstaigos specialistas turi rasti neutralią aplinką, kurioje gali vykti pokalbis tarp vaikų. Svarbu, kad toje aplinkoje nebūtų pašalinių žmonių, dėmesio neblaškytų triukšmas, abi konflikto šalys galėtų aiškiai matyti ir girdėti tarpininkaujantį asmenį ir vienas kitą. Tiesa, kartais specialistas gali norėti konfliktą spręsti čia ir dabar, tačiau svarbu įsitikinti, kad vaikai niekur neskuba ir yra tinkamai nusiteikę. Tarpininkas turėtų bendrauti akimis, nes tokiu būdu parodo dėmesį ir susidomėjimą esama problema. Tarpininkauti pasiryžusiam specialistui svarbu būti atsipalaidavusiam, neatrodyti įsitempusiu ar nervingu, nes vaikams tai gali dar labiau didinti nerimą. Tarpininkaujant konflikto sprendimo procese, ugdymo įstaigos specialistui rekomenduojama parinkti tokį kalbėjimą tempą, kuris nesukeltų papildomo streso konfliktuojantiems vaikams. Specialistas turėtų abiems vaikams suprantama kalba paaiškinti, kad dialogo metu bus laikomasi konfidencialumo principo, siekiama išklausyti abi šalis ir ieškoti abejoms pusėms naudingo sprendimo. Dažnai vaikai nenori pradėti tokio pokalbio, nes bijo būti apkaltinti, nežino, kas gali vykti pokalbio metu, todėl jie jaučiasi saugiau, kai tarpinkaujantis asmuo pasako, kad esant poreikiui, dialogą bus galima sustabdyti arba visai nutraukti.
Prasmingo pokalbio pradėjimas – taisyklių nusistatymas
Tarpininkaudamas su vaikais trečiasis asmuo nustato taisykles, pavyzdžiui, kad aiškinantis konflikto aplinkybes negalima vartoti necenzūrinių žodžių, žeminti ir įžeidinėti, kalbėti pakeltu balso tonu, kaltinti vienas kitą ar kitaip paversti pokalbį destruktyviu. Kilus konfliktui tarp vaikų, gali būti sunku suprasti, dėl ko jis kilo, nes paprastai vaikai linkę kaltinti vienas kitą, kalbėti vienu metu ir neklausyti, ką kalba pašnekovas. Dėl šių priežasčių ugdymo įstaigos specialistas turi nustatyti taisykles, skatinančias įvykti kokybiškam dialogui.
Paprastai mediacijoje naudojamos tokios taisyklės:
Kalbėti po vieną;
Nepertraukinėti;
Neįžeidinėti;
Kalbėti apie problemos esmę.
Sprendžiant konfliktus tarp vaikų, svarbu vaikams paaiškinti taisykles, įsitikinti, kad jie jas suprato ir pasiteirauti, ar kuris iš vaikų nori pridėti savo taisyklę. Daugelio vaikų atmintis yra labiau vizualinė nei audialinė, todėl rekomenduojama taisykles turėti aiškiai surašytas ant lapo jiems matomoje vietoje.
Aiški pokalbio struktūra
Siekiant padėti konflikto šalims spręsti ginčą, pokalbyje turi būti palaikoma dinamika. Kūrybiškai veikdamas ir ieškodamas ginčo sprendimo būdų, tarpininkas gali įvairiai organizuoti tarpininkavimo procesą ir keisti eigos tvarką. Kaminskienė, Račelytė, Tvaronavičiūtė (2013) nurodo, kad paprastai kiekvienoje mediacijoje egzistuoja bent šešios proceso struktūros dalys, be kurių tarpininkavimas neįsivaizduojamas.
Įvadinėje dalyje tikslinga aptarti taisykles ir jų laikymosi sąlygas, paaiškinti, kad bus vedamas pokalbis, kurio tikslas rasti abejoms šalims labiausiai tinkantį konflikto sprendimą. Stengdamasis išsiaiškinti dalyvių požiūrius, tarpininkas išsiaiškina ginčo esmę ir ją aptaria su konfliktuojančiaisiais. Turėdamas palankias sąlygas išgirsti šalių pasisakymus ir matydamas konflikto dalyvių emocijas, tarpininkaujantis asmuo stengiasi pastebėti pagrindinę problemos esmę ir leisti ją suprasti ginčo šalims. Tik tada, kai ginčo šalys pripažįsta problemą, galima kurti potencialius problemos sprendimo būdus ir galutinai susitarti. Tarpininkavimas yra sėkmingas tada, kai ginčo šalys spręsdamos problemą priima abejoms šalims tinkama sprendimą.
Mediacijos metodų pritaikymas
Mediacijos metodai padeda valdyti pokalbį tarp ginčo šalių, nukreipia ginčo šalis į konflikto priežasčių išsiaiškinimą ir kompromiso paiešką.
Būti išklausytu ir suprastu yra kiekvieno žmogaus aktualus poreikis, todėl vienas iš pagrindinių mediacijos metodų yra aktyvus klausymas. Tai yra klausymosi tipas, kai tarpininkaujantis asmuo yra nuoširdžiai susidomėjęs pašnekovo kalba, nes nori sužinoti, ką šalys galvoja ir kaip jaučiasi. Tarpininkas savais žodžiais pasako, kaip suprato šalies išsakytą mintį ir pateikia ją kalbančiajam patikrinti. Aktyviai klausydamas tarpininkaujantis asmuo stengiasi užtikrinti, kad kalbančioji šalis nebūtų pertraukiama. Jei visgi kita šalis nenori klausyti kalbančiojo, tarpininkas turi priminti taisyklę „Kalbėti po vieną“ ir paaiškinti, kad išklausius pašnekovą, jis taip pat bus išklausytas. Šis klausymosi metodas yra efektyvus ir rekomenduojamas siekiant teigiamų ginčo sprendimo rezultatų.
Vykstant dialogui tarp šalių, tarpininkaujantis asmuo turėtų taikyti klausinėjimo metodą. Ugdymo įstaigos specialistas turi gebėti užduoti tinkamus klausimus, todėl čia prasideda klausinėjimo menas. Tarpininkavimas dažnai būna veiksmingesnis, kai tarpininkas nedaug įsikiša į šalių diskusiją ir leidžia pačioms ginčo šalims kuo daugiau dalykų apibrėžti savais žodžiais. Klausimai turėtų būti formuluojami taip, kad kuo labiau padėtų atskleisti problemos esmę ir suprasti vienas kitą. Tarpininkas iš anksto gali pasiruošti keletą klausimų, kurie padėtų vesti pokalbį, pavyzdžiui:
„Kuris pirmas iš jūsų galėtų papasakoti, dėl ko kilo konfliktas?“;
„Kada prasidėjo konfliktas?“
„Kaip jautiesi dėl šio kilusio ginčo?“;
„Kokios šio kilusio konflikto pasekmės?“;
„Kaip tavo nuomone būtų galima spręsti šią problemą?“;
„Ko tikiesi iš savo pašnekovo?“ ir pan.
Tarpininkaujančiam asmeniui itin svarbu aiškiai suprasti, ką kalbantysis nori pasakyti, todėl reikšmingas yra perfrazavimo metodas. Perfrazavimas – kai šalių mintys pasakomos savais žodžiais, taip leidžiama parodyti kalbantiesiems, kad jų žodžių atidžiai klausomasi ir norima juos suprasti (pvz: „Ar teisingai tave supratau, kad problema kilo dėl to, nes <…>“).
Tam, kad pokalbis būtų nuoširdus, reikalinga naudoti emocijų atspindėjimo metodą. Tarpininkaujantis asmuo turi būti empatiškas, tačiau privalo gebėti išlaikyti reikiamą emocinę distanciją, kad emocijos pokalbio nepadarytų destruktyviu. Tarpininkas gali padėti vaikams išreikšti emocijas atkreipdamas dėmesį į jų kūno kalbą, išsakomas mintis, pasiteiraudamas, kokie jausmai sukyla. Specialistas nurodo, kad visi jausmai yra svarbūs ir priimtini. Suvokę kylančius jausmus, vaikai geriau susieja konfliktą su pasekmėmis. Kai kurie vaikai sunkiai suvokia savo jausmus, jiems pritrūksta žodžių, todėl jei vaikui nepavyksta įvardinti kylančių jausmų, ugdymo įstaigos specialistas gali iš anksto turėti paruošęs atspausdintą sąrašą su pagrindiniais jausmų pavadinimais.
Kad konfliktas neįsižiebtų dar labiau, galima taikyti neutralizavimo metodą. Tokiu būdu tarpininkaujantis asmuo padeda vaikams tvarkytis su nemaloniais žodžiais, emocijomis ir skatina juos ieškoti problemos derybų. Tarpininkas ne tik pats diskusijos metu išlieka neutralus, bet skatina ir vaikus kalbėti abiems priimtina pagarbia kalba. Diskusijos metu vaikai gali bandyti pažeminti ar apkaltinti vienas kitą, tokiu metu tikslinga priminti pokalbio taisykles, su kuriomis sutiko abu pašnekovai, taip pat nukreipti dėmesį į pokalbio esmę – problemos sprendimo paiešką.
Kartais padedant spręsti vaikams konfliktą, gali reikėti panaudoti tylos pauzes. Tyla galima pasinaudoti tada, kai tarpininkaujantis asmuo nori pasakyti kažką svarbaus ir kai yra jaučiama, kad diskusijos metu užsimezgė ryšys tarp konflikto šalių ir tarpininko. Tylos pauzės tarpininkaujančiam asmeniui gali pasirodyti nejaukios, tačiau dažnai jos būna produktyvios, nes padeda konfliktuojantiems vaikams suprasti, kokią mintį jie nori išsakyti.
Siekiant padėti vaikams išsiaiškinti konfliktą gali reikėti susitikti atskirai su kiekvienu iš vaikų. Taikydamas individualių susitikimų metodą, tarpininkaujantis specialistas turi susitikti su abejomis šalimis ir taip išlaikyti pusiausvyrą ir nešališkumą. Tokie susitikimai rekomenduojami tuomet, kai pasiekta aklavietė, vaikų komunikacijai trukdo stiprios emocijos arba konfidencialiūs klausimai, į kuriuos vaikai nedrįsta atsakyti bendrame susitikime.
Pokalbio pabaigoje tikslinga naudoti apibendrinimo metodą, kai tarpininkaujantis asmuo apibendrina pagrindines diskusijos mintis ir faktus. Tarpininkas informuoja konflikto dalyvius apie tai, ką jis suprato diskusijos metu. Apibendrinimas padeda nustatyti giliau glūdinčias emocijas bei interesus ir sutelkti konfliktuojančių vaikų dėmesį į problemos sprendimą. Jei ginčo šalims pavyko priimti kompromisą, tarpininkas turėtų jį apibendrinti, įsitikinti, kad abi šalys su juo sutiko ir yra pasiryžusios jo laikytis.
Sėkminga vaiko socializacija negalima nežinant konflikto sprendimo būdų ir nesistengiant mažinti agresyvumo, kai pyktis nukreipiamas į situaciją, o ne į asmenį. Taikant mediacijos metodus, ugdymo įstaigos specialistas gali padėti išsiaiškinti tarpusavyje glūdintį nesutarimą ir orientuoti konfliktuojančius vaikus į sprendimo ieškojimą. Konfliktų sprendimas ugdymo įstaigose pasitelkus į pagalbą trečiąją šalį skatina lygiateisiškumą, dalyvavimą ir demokratišką interesų balansavimą. Vaikai, taikiai spręsdami konfliktus, yra ugdomi empatiškumo, gebėjimo dirbti komandoje, kito požiūrio supratimo. Mediacijos metodų taikymas ugdymo įstaigoje yra puiki alternatyva bausmėms ir nurodinėjimams. Mediacijos metodai gali padėti ugdymo įstaigos specialistams greitai ir efektyviai įveikti kilusius konfliktus ir pagerinti įstaigos vidaus atmosferą.
Parengė socialinė darbuotoja-pedagogė Greta Čėsnė
Remtasi:
Kaminskienė, N., Račelytė, D., Tvaronavičiūtė, A. (2013). Mediacija: vadovėlis. Vilnius: MRU.
Kaušylienė, A., Celiešienė, E. (2016). Inovatyvūs konfliktų mokyklose valdymo būdai: mediacijos integravimas į socialinę pedagogiką. Leliūgienė, I. (1997).
Lakis, J. (2008). Konfliktų sprendimas ir valdymas. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas.
Moore, Ch. W. (2003). The mediation process: practical strategies for resolving conflict. San Francisco: Jossey-Bass.
Palujanskienė, A., Uzdila, V., J. (2004). Agresija ir konfliktai mokykloje. Pedagogika, Nr. 73, p. 124-127. Vilnius: Pagalbos paaugliams iniciatyva.
Targamadzė, V. (2006). Konfliktų kontūrų brėžimas: ugdymo realybės kontekstas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.
Visockas, E., Diržytė, A., Žukauskaitė, J., ir kt. (2011). Delinkventinio nepilnamečio ir nukentėjusiojo mediacijos vadovas. Kaunas: Kopa.
Will, H.-D., Ramdohr, S., Remy, S, ir kt. (2015). Mediacijos vadovas socialiniams pedagogams.
Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija. Socialinis ugdymas, t. 43, Nr. 2, p. 46-57.
Senamiesčio vaikų dienos centras
Palikti komentarą