Kitaip nei marti, anyta visuomet žinojo, kad kada nors sūnų teks atiduoti kitai moteriai. Ji apie galvojo jau nuo tada, kai jos berniukas gulėjo lopšy. Kaip Biblijoje – atsiplėšti nuo tėvo ir motinos ir glaustis prie žmonos.
Bet kodėl gi žmona tapo būtent šita? Juk yra ir kitų merginų, protingesnių, meilesnių, gražesnių… „Iš grožio košės nevirsi“, – atsidūsta ji. Bet jeigu marti pritrenkiančios išvaizdos, anyta baiminasi, jog iš tų manekenių tai jau tikrai gero nelauk.
Jaunoji žmona negali nepastebėti, kaip prisiversdama jai šypsosi vyro mama. Pirmasis nesirišąs pokalbis jai atrodo pilnas nesmagių užuominų. Trumpai tariant, per pirmąjį susitikimą jos viena kitai nelabai patinka.
Kaip bebūtų paradoksalu, čia silpnesnės motinos pozicijos: tai ji atiduoda sūnų kitai, ją kamuoja abejonės, kankina nemiga. Ji nuo ryto iki vakaro kamantinėja savo vyrą, norėdama išgirsti, kas gi toje moteryje ne taip. Ji negali suvokti, kodėl šis nepanikuoja. O marti, praėjus penkioms minutėms po vizito pas uošvius, pamiršta turinti anytą.
Ginkluotas neutralitetas
Tačiau ilgam jos nepamirši. Nedažna anyta susilaikys nedalyvavusi jaunos šeimos gyvenime. Ją domina viskas, ir kažkodėl labiausiai tai, ką jie valgo: ką martelė pagamino vakarienės, kur perka produktus („prekybos centre?!. O kodėl ne turguje?).
Ji negali susitaikyti su mintimi, kad dabar tai nebe jos rūpestis, kad mažų mažiausiai netaktiška klausinėti jaunos moters, kam ji leidžia pinigus, ir aimanuoti dėl išlaidumo.
Marti nedrįs numesti ragelio, pasakiusi „nesikiškite į mūsų gyvenimą“. Ji priversta kantriai klausytis įkyrių patarimų: nesipyksi gi su vyro motina.
Jei moteris iš valdingųjų, telefono pokalbiais neapsiribos – atsibeldusi pačiu netinkamiausiu metu perplaus visus indus kita plovimo priemone, ims lyginti sūnaus kelnes ir marškinius, komentuodama, kaip tą reikia daryti, atidarys spintą ir papasakos, kaip kas iš tikrųjų turėtų būti sudėta, ir išeis palikusi tokią tvarką, kad nebežinosi, kur kas laikoma nuosavuose namuose.
Ji nuspręs už jaunavežius, kur jiems atostogauti ir kada pagimdyti kūdikį. Mėgstamiausia anytos frazė – „argi aš nesakiau?“
O jeigu ji dar ir gyvena kartu…
Sūnus nelabai klausosi motinos – vyrai apskritai turi tokią keistą savybę negirdėti moterų kalbų. O martelei kliūva kaip reikiant. Jos dar nekariauja, bet žmonos kantrybės taurė sklidina…
Jis mane apgins
Žmona skundžiasi vyrui: „Ir vėl tavo mama skambino!“. Ji veltui tikisi, kad vyras įsikiš, ir skambučiai, klausimai bei patarimai liausis.
Tačiau vyrai linkę išsisukti nuo moteriškų reikalų, dedasi nieko ypatingo juose nematą.
Tikriausiai jie teisūs – įsikišimas tik padidintų nesusipratimus. Žmona turi suprasti, kad pamilęs ją, vyras nenustojo mylėjęs motinos. Kaži ar jis ryšis įžeisti ją tokiu prašymu: „Baik kabinėtis prie mano žmonos“. Jis apskritai negalvoja apie jūsų santykius ir nesiruošia į juos kištis.
Anytai tai irgi derėtų suprasti. Jeigu jai teko nemandagi, šiurkšti marti, neverta iš sūnaus reikalauti paramos. Jis greičiausiai net nepatikės mama – juk jam žmona švelni ir gera.
Nei anyta, nei marti nesiekė tarpusavio santykių – jas suvedė likimas, o ne abipusė simpatija, ir ką čia dabar padarysi.
Santykius reikia kurti, puoselėti, ir kito kelio, kaip tik užsimerkti prieš nesusipratimus, nuomonių nesutapimą, paprasčiausiai nėra.
Galbūt sūnus ir vyras teisus, sakydamas, kad visos jūsų nuoskaudos sudilusio grašio nevertos? Įsivaizduokite, kad tas pastabas, kurių jums taip negaili anyta, pasakė jūsų mama.
Kaip ją vadinti?
Vieną kartą, nurijusi kartų gumulą gerklėje, marti ryžtasi ir ištaria: „mama“. Abiem aišku, kad anyta – ne mama.
Galbūt kai kurioms moterims tai ir paglosto širdį, tačiau jei žmogus turi vidinę klausą, šis atviras falšas „pjauna“ ausį.
Tai kaipgi į ją kreiptis?
Marti į anytą, aišku, kreipiasi „jūs“ ir vadina vardu. Po kiek laiko, jeigu santykiai susiklosto labai draugiški, šilti, anyta gali paprašyti jai sakyti „tu“.
Aplinkiniams tai gali pasirodyti nepagarba, tačiau argi dvi susidraugavusias moteris turi jaudinti tai, ką mano aplinkiniai?
Dar keisčiau skamba, kai anyta į marčią kreipiasi „jūs“. Tai rodo, kad ši moteris dirbtinai laiko distanciją, demonstruoja savo nedraugiškumą ir šaltumą.
Dukrelė
Atsikratyti kvailų patarimų ir pretenzijų dar įmanoma, tačiau kaip atsikratyti meilės?
Anyta ir pati nesitikėjo, kad pamils marčią kaip savo dukrą, juolab kad savo dukters neturi.
Dabar ši mergaitė – jos viltis ir šviesa, ji žaidžia su ja kaip su lėle ir, aišku, trukdo jai gyventi.
Marti krauna į lentyną megztukus, kuriuos iš visos širdies jai numezga anyta, ir pyksta, kad šie tik užima vietą. Ji nevalgo ir saldžių pyragų, kuriuos iškepa vyro mama.
Ją erzina, kad per visas šeimos šventes anyta įkyriai klausinėja: „kodėl tu nieko nevalgai?“
Jai nuobodžios anytos kalbos apie kambarinius augalus. Ir apskritai jos kitoks skonis, kitokie pomėgiai.
Paprastai tokiu dėmesiu marčią apgaubia vienišos moterys, sūnų nelepintos bendravimu. Jas galima suprasti.
Negi taip sunku bent kartelį apsivilkti megztuką, siuvinėtą aukso siūlais, ar kilniai suvalgyti gabalėlį pyrago?
Tik jaunoms merginoms reikia Viduržemio jūros ir baltų jachtų, o garbaus amžiaus moterys, kurių gyvenimas nelepino, džiaugiasi bet kokiu dėmesio ženklu.
Susikukavo
„Kodėl tu jam leidi kiekvieną vakarą kažkur šlaistytis!“ – užjaučia marčią anyta. Ir jauna moteris, maniusi, jog vyras turi teisę pailsėti alaus bare su draugais, pradeda nerimauti, liūdėti, o vėliau ir piktintis.
Jos imasi jį auklėti abi! Nustato jo laisvės ribas bei pareigas. Mama barasi telefonu, žmona „spaudžia“ namuose.
Motina niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad sūnus jau ne mokyklinukas. Galbūt taip, nesąmoningai, ji trokšta pratęsti santykius su jai brangiausia būtybe?
O štai jaunoji žmona azartiškai įsitraukia į auklėjamąjį procesą – taip smagu komanduoti, priekaištauti, versti atsiskaitinėti.
Anyta jai perdavė sūnų iš rankų į rankas, atsakomybė – didžiulė, ir štai vyras nebeturi ramybės…
Tai labai pavojingas kelias, kuris anksčiau ar vėliau nuves į aklavietę. Ką sūnus gali iškęsti nuo motinos, nuo žmonos nekentės: griežta mylimosios priežiūra į jo planus nebuvo įtraukta…
Kam skriausti močiutę?
Folklore anyta visuomet valdinga ir pikta. Savo marčią ji tiesiog engia. Senosiose dainose, patarlėse gailimasi jaunos mergelės, išvežamos svetimon šalelėn. Folkloras neapdainuoja priešingų atvejų, o štai nūdieniame gyvenime jų kiek tik nori.
Tyli, inteligentiška, nenorinti vaidytis anyta ir pavydi marti, neįsileidžianti jos nė per slenkstį.
Vyrą ne taip lengva priversti nebendrauti su motina, o štai mažus vaikus nuteikti prieš močiutę – paprasta.
Žodžiai „bloga“, „pikta“, pasakyti mamos, kuria vaikas absoliučiai pasitiki, krenta kaip grūdas į išartą dirvą. Mažas žmogutis dar nesugeba susigaudyti, kas teisus, kas ne, jis tiki mamos žodžiais – kuo gi dar gali tikėti šitame pasaulyje?..
Net netyčia išsprūdęs žodis gali sukelti sąmyšį jo galvelėje. „Močiutė bloga!“ – pareikš vieną dieną mažius visai tautai. Ar jums šito reikia?
Kai kurios jaunos moterys to ir siekia: atskirti anytą nuo vyro ir vaikų ir visam laikui užtenkti jai duris.
Dažniausiai marti pateisina savo elgesį tuo, kad močiutė daranti blogą įtaką anūkams.
Ją siutina, kad anyta paslapčiomis kaišioja mažyliams saldainius, pasakoja jiems kvailas istorijas, per šiltai aprengia, nuolat nerimaudama dėl peršalimo, ir galų gale ji netaisyklingai artikuliuoja.
Betgi ji močiutė! Jūsų vaikai turi tik dvi močiutes, jos abi be galo myli anūkus, anyta – taip pat.
Galima nejausti šiai moteriai švelnumo, bet kam plėšti nuo vaikų, kuriems teisėtai priklauso jos meilė?
Tegu žino, koks jos sūnelis…
Jeigu vyras negrįžo namo nakvoti, tai nereiškia, kad bloga jūsų anyta. Ne ji stumia sūnų į kitos moters glėbį, ne ji įkalbinėja po darbo su draugu pasėdėti kavinėje.
Jeigu ši moteris jums ne itin palanki, nemanykite, kad ji rengia sąmokslą už jūsų nugaros, norėdama išardyti šeimą. Jai ir jūsų gana.
Kokia nauda įsitaisyti dar vieną marčią? Kad vėl tektų pratintis prie jos charakterio?..
Nereikia visų vyro nuodėmių nurašyti jo motinai: neišauklėjo, neišmokė, neįdiegė… Jos sūnus – suaugęs žmogus, jau seniai besielgiąs savaip.
Dažnai marti neištveria nepasiskundusi anytai vyro blogybėmis, perpasakoja jai šeimyninius barnius, cituoja pasakytus žodžius.
Ji laukia patikinimo esanti teisi. Moteriškė, aišku, išklausys, sunkiai atsidus dėl tokio sūnaus gyvenimo, tačiau marčios protrūkio rezultatas ateityje gali būti nenuspėjamas.
Ne taip traktuojamos detalės gali smarkiai supykdyti ir sutuoktinius, ir abi moteris.
Visų šeimyninių santykių praktika rodo: kuo mažiau žmonių įtraukiami į asmeninius konfliktus, tuo greičiau jie gęsta.
Neprivalote jos mylėti
Gyvenime pasitaiko keistų dalykų: porai išsiskyrus, marti su anyta ir toliau palaiko draugišką ryšį, aplanko viena kitą.
Kita vertus, nekelkite sau tokio uždavinio: jūs gi neprivalote viena kitos mylėti.
Jeigu įsisąmoninsite šią tezę, santykiai klostysis kur kas paprasčiau. Tereikia elgtis venai su kitai žmoniškai.
Marčiai nereikėtų iš anskto nusiteikti prieš anytą ir apkabinėti jos visais folkloriniais epitetais.
Ir iš anytos reikalaujama ne tiek jau daug: žiūrėti į marčią kaip į moterį, turinčią teisę būti savimi, o ne tinkama ar netinkama tarnaite sūnui.
Parengta pagal užsienio spaudą
Palikti komentarą