Tėt, leisk pakalbėti su Tavimi apie svarbiausius mūsų gyvenimo reikalus. Šis laiškas, kurį jau baigiu, ir šie žodžiai — tai pabaiga. Bet ją atkėliau į pradžią, nes ūmai pastebėjau, kad atėjo liepos 20/21 diena. Kokia tai diena? Dievuliau, lygiai prieš 45 metus pasiekta mūsų bendro gyvenimo viršūnė — olimpinis medalis Monrealyje. Bet apie tai — kiek vėliau.
O pradedu kalbėti su Tavimi apie žmonijos tradiciją, kovą už idealus ir viltį, kurią Tu įgyvenai. Juk dažnas likimas, ilgiausių metų pastangos retokai atneša lūkesčių vertus vaisius. O Tau atnešė. Atnešė ir mūsų šeimai, ir man. Tu gyvenai laimingai, užkrėsdamas laime ir mus.
Kaip viskas prasidėjo?
Savarankiškas Tavo gyvenimas prasidėjo 1954 metų rudenį, kai, baigęs KKI, Kaune įsikūrusį Kūno kultūros institutą, su paskyrimu kišenėje atvykai į Vilnių. Įsidarbinti buvo nurodyta Dailės institute. Bet planinė sistema nebuvo tobula, paskyrimas prasiskyrė su tikrove — dailininkų kalvėje darbo vietos Tau nebuvo. Ne juokas, juk reikėjo įsidarbinti! Tad pasielgei teisingai — nužingsniavai į Kūno kultūros ir sporto komitetą, kur personalo (kadrų) skyriaus vedėjas Stasys Pilaitis suprato reikalą ir nukreipė Tave į Pedagoginį institutą, — ten, pasirodo, dar buvo laisva asistento vieta. Gimnastikos ir kūno kultūros katedroje. Ar galėjai pagalvoti, kad pravėręs Pedagoginio duris užversi jas tik po 54 metų? O būtent tiek atnešė gyvenimas, tikriau — Tavasis charakteris, kurio esmių esmė visad buvo pastovumas ir užsispyrimas. Tu nesikeitei — keitėsi Pedagogis, kito jo vardas, jo strukrūra, vyks jo sunykimas. Užverdamas jo duris 2008 metais, laimė, netikėjai, kad ir pats Edukologijos institutas, mūsų pedagogikos kalvė, atidaryta Klaipėdoje 1935 metais, ant galų pagalės, praėjus dar dešimčiai metų, bus uždaryta.
Tėt, tūkstančiai studentų atsimena Tavo darbą — pagarbą paskaitoms ir „studijozams”, reiklumą, o kas svarbiausia — Tavo skleidžiamą šviesą. Šimtai buvusių Tavo studentų, sutiktų įvairiausiose Lietuvos vietose, prašydavo manęs perduoti Tau linkėjimus.
Kokia galinga epochų sąšauka ritosi per Tavo darbo biografiją! Mažiausiai trys skirtingos gyvenimo sanklodos. (Visai asmeniškai pastebėsiu: įvyko ir kelių kartų sąšauka, nes po dvejų metų ir Tau, ir S. Pilaičiui gimė po sūnų, kurie tapo klasės draugais, o ilgainiui ir neišskiriamais gyvenimo draugais. Tu žinai mudviejų su Gediminu istoriją.)
Tad prasidėjo viskas 1954 metų rugsėjo 1 dieną, kai laiko tuneliu pakilai į buvusį Bazilijonų vienuolyno kiemą. Tuose rūmuose greta Aušros vartų buvo įkelta Lietuvos mokytojų kalvė. Po šimtamečiais skliautais suskambėjo Tavo skardus balsas, ir man vis atrodo, kad tas balsas dusliai susišaukė su filomatų likimu, kalėjusių ten XIX amžiaus pradžioje. Auditorijos ir katedros, įsikūrusios buvusiose celėse, saugojo maištingų jaunuolių balsus. Tu varstei ir Konrado celės duris, už kurių kitados kalėjo Adomas Mickevičius, ir kur vyko jo sukurtų „Vėlinių” veiksmas.
Pirmieji metai po Stalino mirties. Gyvenimas sparčiai keitėsi, Tavo pasaulis plėtėsi kartu su Vilniaus ir Lietuvos pasauliu. Pradėjai vesti-rašyti ne tik darbo reikmėms būtinus užrašus, bet ir gyvenimo užrašus. Po dešimtmečių, eidamas į savo kuruotų grupių susitikimus, atsiversdavai buvusių studentų charakterių paveikslus ir priblokšdavai visus.
Tu sakydavai: „Darbui reikia atiduodi save visą, nes koks tai būtų darbas?” Bet juk Tu niekada neturėjai tik vieno darbo! Šalia konstantos, Pedagoginio, Tu vartei gyvenimą daug kur.
Tinkliniui paskyrei pačius brandžiausius jaunystės metus. Kai gyvenome Ukmergės gatvės name Nr. 54, kur šalia iškilo nauji Pedagoginio rūmai su kolonomis, judu su mama kalbėdavotės tik apie tinklinio treniruotes ir rungtynes, apie kolegas ir žaidėjus. Mūsų šeima, kaip suprato vaikiškas mano protelis, yra sportininkai. Atrodė, kad kitaip būti nė negali. Ir Tavo darbas Pedagoginiame man reiškė tik tinklinį.
„Valia žmogui svarbiausia… drąsa svarbiausia… Bet dar svarbiau yra protas. O visų svarbiausia — tikslas”. Ne kaži ką supratau iš Tavo pamokymų, bet kas yra stiprus ir protingas žmogus žinojau — tai buvai Tu. Kiemo vaikų žaidimuose tas žinojimas pravertė, nes kieme veikė džiunglių įstatymai — silpnuosius išmesdavo iš komandos. Kiemai tarp Ukmergės gatvės ir naujų Pedagogionio instituto rūmų buvo nusėti pokario griuvėsių, moralė juose buvo rūstoka.
Tinklinis — kolektyvinio žaidimo stichija. Tu pakilai į to meto sporto viršūnes žaisdamas ir KKI, ir „Dinamo”, ir „Kuro aparatūros” komandose. Buvai ir žaidėjas, ir žaidžiantysis treneris. Jau 1953 metais buvai pakviestas į TSRS jaunimo rinktinę ir sužaidei kelias draugiškas rungtynes su kinais. Gavai pauostyti dviejų imperijų mūšio kvapą.
Tinklinio aikštelėse išbuvai kone 15 metų, galiausiai tapai Lietuvos tinklinio federacijos trenerių tarybos pirmininku. Tinklinio pasaulyje radai ir savo meilę — Žemės ūkio akademijos studentę Vytautę. Mergina žaidė tinklinį ir už Lietuvą. Judiejų draugystė prasidėjo Lvove, 16-os TSRS respublikų (tada jų buvo tiek) turnyre. Tau skersvėjis sukabino nugarą (prausėtės lauko dušinėse) ir geriausiai Tave slaugė baltaplaukė Veiverytė. Vėliau abu sakydavote: „Jeigu ne tinklinis ir ne toji nugara…” Mama nusižiūrėjo Tave, žaidžiantį marškinėliais Nr. 3, Tau gi į širdį krito ji — Nr. 7. Tie skaičiai ėmė nešti jums ir judviejų vaikams sėkmę. (Užbėgsiu į priekį: Monrealio olimpinėse žaidynėse, kuriose dalyvavo 6028 sportininkai, aš buvau įregistruotas 377 numeriu.)
O, ar pameni kuo sužavėjai baltapūkę suvalkietę? Labai stipriu smūgiu, kuris priminė žaibą; buvai ir šokliausias lietuvių tinklininkas, vienintelis šuoliu iš vietos galėdavai pasiekti krepšinio lanką, įkišdamas delnus į lanko vidų. Taip,
Tavo kojos buvo lyg spyruoklės, o Tavasis gebėjimas „sustingti” ore prieš smūgį — ypatingo grožio.
Tu tapai Lietuvos tinklininkų komandos siela. Tai paliudija ir šis faktas: vyrų komandai vykstant eilinio turnyro į Rygą ar Taliną, kai traukinys priartėdavo prie Baisogalos, visa vyrų komanda atsistodavo. Baisogala buvo lyg kokia karalystė, nors viso labo — Tavo gimtinė.
Tavo paskutinis rimtas darbas tinklinyje — Lietuvos rinktinė 1967 m. TSRS tautų spartakiadoje.
Ir vis dėlto — kodėl tinklinis, o ne krepšininis? Juk Baisogalos kiemuose žaisdavote kone išvien krepšinį (kartais futbolą). Tu buvai taiklus metikas, geras centras (ūgis 185 cm. buvo pakankamai didelis). Taigi, kodėl?
Reikalas buvo paprastas — į krepšinį veržėsi visi, aistruolių nestigo. Tinkliniui gi reikėjo ieškoti talentų. Tad vos KKI dėstytojas ir treneris Augustinas Karkauskas pamatė Tave… Žodžiu, buvai patiklus ir nepajėgei atsisakyti. Ir tik gerokai vėliau išgirdai iš kito autoriteto, dėstytojo ir Kauno „Žalgirio” trenerio Viktoro Grešnovo tokią frazę: „Apgailestauju, kad už jus, Juozaiti, nepakovojau”. V. Grešnovas buvo KKI Sporto žaidimų katedros vedėjas, tad turėjo pakankamai galios nukreipti Tave į krepšinį. Žinoma, būtum patekęs ir į „Žalgirį”. Bet — nepakovojo. Štai kaip nulemia mūsų likimus be mūsų valios. Ir taip Tau bus ne kartą.
Bet talentas! — jis prasimuša ir pro asfaltą. Ir ne vieną kartą prasimuša, o ir jaunystės laimė niekur nedingsta. Marytei Marcinkevičūtei po dešimtmečių prisipažinai: „Tai buvo nuostabus laikotarpis – jaunystė, meilė, išvykos. Prisimenu, į Baku traukiniu važiavome tris paras, bet kelionė neprailgo – dainavome, bendravome. Kiek džiaugsmo, vilčių!”
Tave gerbė ir mylėjo.
Ir vis dėlto tas laikotarpis turėjo baigtis. 1968 metais palikai tinklinį, savo auklėtinius ir draugus, Lietuvos rinktinę, kurią treniravai ir mylėjai.
Atėjo 1969/1970 metų lūžis.
***
Tu atėjai į baseiną. Atėjai ne šiaip sau, o treniruoti… savo vyriausiojo sūnaus. Manęs.
Aš Tavo ir mamos valia nuo devynerių metų — plaukikas. Buvau ištrauktas iš garsiojo berniukų choro „Ąžuoliukas” ir „įmestas į vandenį”. Sparčiai tobulėjau ir po kelių metų paaiškėjo, kad… Tau tapo aišku, kad Vilniuje nėra nė vieno rimto trenerio, kuris būtų žiūrėjęs į plaukimą kaip į rimtą, pasišventimo vertą darbą. Iki tol pasitikėjai tik vienu, Apolinaru Dambrausku, kuriam mane ir patikėjai. Judu buvote labai panašūs, vienodai žvelgėte į profesionalias treniruotes, į jaunus plaukikus. Bet jis išvyko į Šiaulius, ir Vilniuje atsivėrė tuštuma.
1969 metų vasara ir ruduo man priminė tragediją. Varžybose Tbilisyje ir Rygoje aš, jau trylikametis paauglys, buvau paliktas be priežiūros. Grįžau nukabinęs nosį, beveik pasirengęs viską mesti. Iš Tbilisio atsiunčiau į namus telegramą: „Atvykau gerai, praplaukiau negerai” (rusiškai ji skambėjo ir juokingai ir grėsmingai). Tu pasielgei labai principingai: neliepei man mesti plaukimą, o pats atėjai į baseiną ir stojai šalia oficialaus mano trenerio Urbono. Regis, pasakei jam: „Padėsiu treniruoti sūnų”. Namuose nusijuokei:„Tik ir girdžiu, kaip visuose kampuose šnypščia: atsirado, matai, tinklininkas, tik be kamuolys!”
Ko norėti: atėjai į baseiną be jokių formalių plaukimo trenerio kvalifikacijų. Tačiau vis dėlto buvai tinklinio legenda, Lietuvos rinktinės asas-treneris, sporto meistras. Todėl baseino bendruomenė, kad ir pasišiaušusi, atvirai pulti negalėjo. Tik visi tylomis laukė Tavo „pravalo”. O Tu? Buvai ramus, nes dar mokydamasis KKI lankei ir plaukimo užsiėmimus pas trenerę Leonorą Katkevičienę. Ir jos suteiktų žinių Tau užteko matant, kas vyksta Vilniaus baseine. Taigi, kasdien, nenutraukdamas darbo Pedagoginiame institute, stodavai ant baseino krašto kaip karys. Ėmei ruošti mane varžyboms. Beje, negaudamas nė kapeikos.
Tai buvo rizika be jokių sėkmės garantijų! O koks krūvis? Dar viena ypatybė: Tu, kolektyvinės sporto šakos meistras susidūrei su labai individualia šaką. Plaukikas yra uždara „ego” būtybė, Plaukimas yra egoistinio charakterio lopšys. Jame nėra jokių komandinių taisyklių. Bet kartu plaukikas yra ir nelaiminga būtybė, pasmerkta vienatvei, aklai ir kurčiai treniruotei. Plaukikas valandų valandas (kartais 6 valandas per dieną) girdi tik vandens teliuškenimą, o kūrybiškas mąstymas užmušamas begalinio pasikartojimo. Monotonijos jūra ir tik instinktyvi kūno kontrolė, nuovargio savikontrolė. Krūviai ir įtampa išgyvenama tylomis, fizinis skausmas, deginantis krūtinę ir raumenis, taip pat be jokios paguodos.Treneris, su kuriuo (ir tik su kuriuo) galima persimesti žodžiu — vienintelis draugas. Bet su treneriu pasikalbi tik plaukimo atkarpų pertraukose, kai reikia išklausyti ir įvairiausių pastabų. Man be galo pasisekė — mano tėvas tapo man viskuo — ir mokytoju, ir draugu, ir net kunigu. Aš buvau vienitelis Tavo auklėtinis. (Brolis Aurimas, kurį taip pat ėmei ruošti rimtai ateičiai, buvo ketveriais metais jaunesnis, jam tuo metu reikėjo kitokio dėmesio.)
Tavo intucija ir protas išsyk padėjo ir paaiškino: dirbti reikia ne „su krūviais”, ką kartojo visi to meto Vilniaus ir Lietuvos plaukimo treneriai (vėliau sužinojome, kad ir dauguma TSRS), bet su augančiu paauglio organizmu. Tą organizmą būtina stebėti, prisitaikyti prie jo, o galop išmokyti jį įveikti kūną — kovoti su gamta, slypinčia mumyse. Kiekvienu judesiu reikia išmokyti plaukiką „apeiti vandenį”, slinktis vandens paviršiumi turi būtų lengva, priminti delfino judesius. Idealus plaukikas — mažiausią vandens pasipriešinimą sukeliantis plaukikas. Net silpnybes reikia panaudoti slinkimo vandenyje labui. Stiliaus kontrolė ir organizmo savikontrolė, širdies kontrolė, raumenų augimo kontrolė — alfa ir omega, anaiptol ne krūviai. „Tik protingai ir valingai!” — kartojai kasdien.
Konstanta: plaukimas — kone paauglių sporto šaka, viršūnės pasiekiamos anksti ( merginos 15-17 metų, vaikinai 18-20 metų). Gamta, visur gamta. Mes judame vandens paviršiumi horizontaliai, vadinasi, širdžiai lengviau stumdyti kraują; kitas veiksnys — jauno organizmo elastingumas, odos savybės.
Ir štai 1970 metų vasarą. Alma-Atoje, TSRS jaunių ir jaunučių čempionate tu pakėlei mane ant aukščiausios pakylos — tapau TSRS jaunučių čempionu. Tai buvo pirmoji mūsų triumfo valanda. Iš Kazachstano į Lietuvą grįžome tarsi laimėję savą „Žalgirio mūšį”. Mūsų laikraštis „Sportas” pirmame puslapyje aprašė šią pergalę.
Vos mums užsilipus ant nugalėtojo pakylos, mane pakvietė į TSRS jaunimo rinktinę. Tad ir namuose Tave bemat pripažino. Tapai oficialiu plaukimo treneriu (nors vis dar vieno plaukiko!) Šeima pradėjo gauti „Žalgirio” sporto draugijos stipendiją, kuri būdavo skiriama TSRS rinktinių nariams. Tad jau 14-os tapau „sporto instruktoriumi” ir gavau į rankas darbo knygutę. TSRS sporto pasaulyje profesionalų nebuvo, bet finansinė parama, vadintas stipendija (man tuo metu 120 rub.) buvo. Mūsų šeimai ji ypač, nes man jau reikėjo daug kaloringo maisto. Juk žinai, kad jokių dopingų neragavau iki pat sporto karjeros pabaigos. Geras maistas buvo kartu ir vitaminai, ir „dopingas” (deficitiniai apelsinai, mandarinai, jautiena ir kt.) Nelengvoms maisto paieškoms pasiaukojo mama, o jos mamai, močiutei Monikai, teko ruošti maistą, laiku tiekti jį ant stalo.
Dar Alma-Atoje buvai paprašytas TSRS rinktinės vadovų sutarti dėl žiemos sporto stovyklos Vilniuje. Tau atsivėrė durys tiek Lietuvoje, tiek TSRS. Tu nesunkiai radai pritarimą mūsų sporto komitete ir jau tų pačių 1970 metų pabaigoje, prieš Kalėdas, Vilniuje atsirado TSRS jaunių plaukimo rinktinė. Mes turėjome 1956 metų uždarą 25 metrų „Žalgiro” baseiną. Rinktinei tai buvo „ne formatas”, bet ką darysi — Maskvos šulai labai norėjo stovyklos „Pribaltikoje”.
Sėkmės formulė.
Tėt, kaip retas sporto meistras Tu paskyrei gyvenimą ne rekordams ir pasiekimams, bet tobulybei. Ir pasiekei visko. Didžiausias trenerio pasiekimas — žmoguje slypinčių galimybių atskleidimas. Tu dirbai padėdamas tobulėti visai jauno žmogaus „ego sistemai”. Tu negalėjai pakęsti griovimo, asmenybės pavertimo sporto vergu. ,Tragedijų būta daug, o ypač daug „pertemptų širdžių”. Ką čia sakyti? Tai trenerio nusikaltimas. Nors joks baudžiamasis kodeksas trenerių nepaliesdavo.
Tu žinojai: reikia matyti žmogaus struktūrą, fiziologines galimybes, reikia proto ir žinių. Būtina nuolat kontroliuoti aerobines ir anaerobines kraujo ir deguonies/pieno rūgšties funkcijas. Reikia pažinti konkrečius bioritmus — biologines, emocines/psichologines ir fiziologines kreives (sinusoides) žmogaus organizme. Tos kreivės prabyla žmogaus gimimo dieną. Kam to reikia? Kad treniruočių ir varžybų metu žinotum savo būseną, žinotum, kur paspausti, kur atleisti įtampą. Tai reiškė ir plaukimo taktiką, ir strategiją, ir energijos eikvojimo logiką. Geras treneris šias žinias įdiegia į sportininko sąmonę.
Todėl — studijos, dienoraščiai, užrašai, analizės. Ir skaitymas, skaitymas. Nei Lietuvoje, nei TSRS rinktinėje šitaip su sportininkais niekas nedirbo. Net nusipelnę treneriai buvo paprasti aritmetikai, Tu gi — aukštosios matematikos profesorius. Per kelerius metus Tu tiek pažengei į priekį, kad jokie aukštieji kursai jokioje TSRS imperijos dalyje to nemokė. Tik apie 1974 metus, kai TSRS plaukimo rinktinėje atsirado moksliniai galimybių tyrimai, o ypač kai uos ėmė vykdyti estai, Tu nustebinai juos, nes jie manėsi pirmieji atneš bioritmų pažinimo naudą.
Tavo dienoraščiai — tai kone enciplopedija. Tai mokytojo užrašai, tyrimų, tobulėjimo užrašai. Prie dienoraščio artėdavai kaip prie altoriaus, o sėsdavai prie jo kaip prie darbastalio. Dažniausiai tai darydavai pasibaigus darbo dienai. Kokia jėga! Juk jau būdavai gerokai pavargęs, atidirbęs valandas Pedagoginiame institute, atidirbęs valandas baseine. O dar judėjimas po miestą! Kokios pasiutusios sveikatos reikėjo, ir kokios geležinės valios! „Tikslas atperka viską”, — sakydavai.
Išmokau iš Tavęs matyti skirtumą tarp narsos ir drąsos. Narsus, sakei, gali būti gyvulys, o žmogus privalo būti drąsus. Tik vėliau supratau, kad Kristus buvo drąsus, o liūtas — tik narsus. Olimpinio šūkio „citius, altius, fortius” energija, sakei, turi būti drąsiųjų energija. Olimpinio judėjimo pradininko Pjero de Kuberteno šūkis „O, sporte, tu — gyvenimas!” — mūsų šūkis.
Pagaliau — finišo tiesioji
1972 metų rugsėjį, vos pasibaigus Miuncheno žaidynėms, kai Maskva išjungė tiesioginę televizijos transliaciją iš olimpinio stadijono, Tu pažvelgei į tamsius langus mūsų naujo buto aštuntame aukšte ir ištarei: „Ką gi, Arvi, Monrealis — mūsų žaidynės!” Mamos akys blizgėjo. Ji jau buvo daug padariusi mūsų pergalei. Ji jau nuo 1968 metų rinko, klijavo ir į didelį albumą surišo visas laikraščių ir žurnalų iškarpas, kuriose būdavo skelbiami mano pasiekimų aprašai, nuotraukos. Ir aš pats vedžiau Miuncheno žaidynių dienoraštį — dieną po dienos, visas keliolika dienų. Tai buvo sąsiuvinys kaip meno kūrinys. Šeimoje buvo nuolat vartomi įvairūs savadarbiai sporto gyvenimo albumai.
Aš buvau paruoštas šeimos sprendimui. Iki XXI vasaros olimpinių žaidynių buvo likę ketveri metai, ir mes pradėjome skaičiuoti dienas. Tuo metu man buvo šešiolika, Tau, Tėt, trisdešimt devyneri.
Įdomu, kad moralinę atramą jau turėjome, nes dvi lietuvaitės plaukikės vyko į žaidynes TSRS rinktinių sudėtyje. 1968 metais Mechike lankėsi vilnietė brasistė Valė Burkauskaitė (kaip atsarginė plaukikė), štai Miuncheno baseine rimtai plaukė universalioji kaunietė Birutė Užkuraitytė. Iki medalių joms buvo tolokai, bet — juk lietuviai jau gali!
Lyg ir niekas mūsų kasdienybėje nepakito. Liko trys treniruotės per dieną: kėlimas prieš šešias, treniruotė prieš pamokas, treniruotė po pamokų ir trečioji treniruotė vakare. Vėl lydėjo sėkmė: mano mokykloje, Vilniaus 7-e vidurinėje, sumani direktorė Aldona Balsevičienė 1971 metais jau buvo „pastačiusi” keturių takų 25 metrų plaukimo baseiną. Tad mano treniruotės po mokyklos stogu — kasdienybė, į pamokas bėgdavau šlapia galva.
Pagaliau mums pagelbėjo ir giminystės ryšiai — nuo 1974 metų iš JAV ėmėme gauti du geriausius pasaulio plaukimo žurnalus: ketvirtinį „Swimming technique” ir mėnesinį „Swimming world”. Tų žurnalų neturėjo joks Lietuvos, ir, kiek matėme, joks TSRS rinktinės treneris. Straipsnius mums versdavo anglų kalbos mokytojai, dėstytojai, verčiau ir aš (yra likę mano vertimų sąsiuviniai!) Laimė, rusų kalba 1972 metais buvo išleista JAV olimpinės rinktinės vyriausiojo trenerio Džeimso Kaunsilmeno knyga „The Science of Swimming”.
Taigi, sėkmės formulė — „protinga valia ir tikslas”. Tikslas ir dar kartą tikslas. Tikslas kaip „perpetuum mobile”, amžinas variklis.
Pameni, Tėt, kaip apie sportininko sielą kalbėta tik kaip apie „psichologinio pasiruošimo” variklį. Kalbėta ir apie „moralinį tvirtumą”. Nūnai, jau XXI amžiuje, kalbama ir apie „sėkmės formules”, pinigų ir šlovės „motyvaciją”. Kas ji yra, toji motyvacija? Mudu su Tavimi supratimo neturėjome, su kuo ji valgoma. Bet dabar jau kalbama ir valgoma sočiau — seniai gyvuoja „sportininko kaina”. Mums visa tai neegzistavo. Aš jau žinojau, kad plikos „psichologijos”, plikos „motyvacijos” be šeimos šaknų, be Tėvynės nėra. Pinigai ir šlovė? Niekai. Svarbiausia — „proto ir širdies motyvacija”.
Pasaulėžiūra — štai kuo turi remtis visi rimčiausi ir žmogaus, ir sportininko darbai, užmojai. Dar Baisogalos gimnazijoje, po karo, Tu daug ką supratai. Ne tik Tavo mama, bet ir istorijos mokytojas Stasys Butkevičius dėstė jums, vyresniokams, Romos teisę ir filosofiją, o juk to programoje nebuvo! Dėstė baisiais 1948-1950 metais, nepaisydamas Sibiro grėsmės (ji kybojo kaip judos debesis virš visų, mokiniai būdavo išvežami su šeimomis). Bet S. Butkevičius dėstė jums, Lietuvos ateičiai, žinodamas, ką daro. Protingos drąsos pavyzdys. Lietuvybės jam buvo tolygi pasaulėžiūrai.
Pasaulėžiūrą jaunam žmogui reikia įdiegti laiku, kokių 12-os metų, kai jis pagaliau supranta, kad laikas nėra beribis, kad žmogus miršta. Nepaprastai svarbu laiku ir vietoje pasėti stiprią sėklą. Judu su mama tai padarėte, įdiegėte man ir broliui visa, ko reikia jaunai sielai, protui ir lietuviui. Tikrieji gyvenimo pradmenys — tiesiai iš jūsų širdžių ir jūsų pavyzdžio. Tai: a) lietuvybė, b) aukštas tikslas, c) darbas nelaukiant greito rezultato-atlygio. Tai ir turėjo sudaryti mūsų gyvenimo prasmę.
Tada mes rimtai sutarėme: nešime į pasaulį lietuvio plaukiko vardą. Nešime, kas benutiktų, kaip sunku bebūtų, kokios sąlygos belydėtų. Mes buvome pirmeiviai tarptautiniuose vandenyse, ir didžiavomės savo pasiekimų — lietuviškos veiklos (nors tik plaukimo!) — vaisiais. „Tavo pavardė lietuviška, tu Lietuvos atstovas visur, kur bebūtum, po kokia vėliava bepasirodytum. Kitų sąlygų nėra — kovok!” — toks buvo Tavo „credo”, tapęs ir mano „credo”.
Tegul bus pasakyta: mūsų, Juozaičių šeimoje sportas tapo religija, nes jis buvo didesnės religijos — lietuvybės — dalis. Šį nelygstamą patriotizmą kuravo mama, kuri, Tėt, buvo didi Tavo pagalbininkė, o mums su broliu buvo tautinės ugnies vaidilutė. Pagaliau, jausmų ir šeimyninių ryšių nuolatinis-gyvas nervas buvo laiškai. Taip, laiškai iš visų TSRS plaukimo rinktinės stovyklų, kur tik mums kartu, o dažnai ir man vienam tekdavo vykti ir ilgai jose būti. Laiškus mamai rašiau nuolat, o savaitgaliais kartais net tris (kiekvieną siųsdamas atskirais vokais).
Ir dar, Tėt, kas itin svarbu, o galbūt ir svarbiausia — Tu iš principo atsisakei (kelis kartus, kai siūlė) stoti į komunistų partiją. O juk KP bilietas kišenėje daugeliui (maždaug po 1960 metų) jau buvo tapęs „liftu” karjerai. Ne, sakydavai, to niekada nebus, o mes viską pasieksime kruvinu prakaitu ir protu. Ir drąsa, leisk priminti.
Mūsų patriotizmas nebuvo sektos ar frakcijos patriotizmas. Tu radai nuostabų būdą kaip gaivinti mūsų jausmus semiantis pasaulio patirties, iš gyvų šaltinių. Tai ir buvo ta nuolat mus persekiojusi „žmonijos tradicija”. Tu godžiai skaitei įvairių sporto šakų geriausių pasaulio sportininkų biografijas, ieškojai jose ir psichologijos, atsidavimo savo šaliai pavyzdžių. Neįtikėtinas tas šaltinis.
Tuo metu nebuvo jokių sportinių filmų, jokio interneto, jokio video, o televizija sportininkų gyvenimus pristatydavo lakoniškai. Tad skaitymas buvo viskas, ir viskas buvo skaitymas.
Tuo metu Maskvoje pradėta leisti puiki verstinių knygų serija „Zviozdy mirovogo sporta” — „Pasaulio sporto žvaigždės” ir Tu ėmei „ryti” tos serijos knygas vieną po kitos. Knygas reikėdavo atsivežti iš Minsko, Kijevo, Maskvos ir Leningrado, nesVilniaus knygynų jos nepasiekdavo. Įdomiausiomis biografijomis užkrėtei ir mane, pedagogiškai „įkirsdamas” į mane tai, ką reikia duoti.
Pirmiausiai aš pamilau Keisą Ferkerką, olandų greitojo čiuožimo meistrą, kurio knygą „Krisdamas ir kildamas tu augi, mano berniuk” skaičiau ne kartą ir ne du kartus. Skaičiau su virpuliu ir ašaromis akyse. Olando šūkis buvo nelyginant mano šūkis, o kadangi tuos žodžius sūnui pasakė jo tėvas, jo treneris Ferkerkas-vyresnysis, jis prilipo prie mano sielos kaip trauklapis.
Po olando supažindinai su Naujosios Zelandijos bėgiko Pyterio Snelo autobiografija, jo šūkiu „Be triūbų, be būgnų”. Tai buvo nenuilstančio darbo genijaus istorija.
Pagaliau atvertei prieš mano akis sportininko „katekizmą” — nedidelę japono Chirobumi Daimacu knygelę „Sekite paskui mane”, lotynišku pavadinimu „Vade mecum” (Kristaus priesakas!) Šio vyro istorija atliko tikro „perpetuum mobile” vaidmenį — skaičiau ją ir skaičiau, nelyginant tikro išganytojo apreiškimą. Japonas buvo artimas Tau ir dvasia, ir amžiumi — tinklinio grynuolis. Tiesa, jis buvo menkesnio meistriškumo tinklininkas negu Tu, bet jis paruošė 1964 metų Tokijo olimpinių žaidynių nugalėtojas, Japonijos moterų komandą. Išauginęs čempiones iš vienos gamyklos darbininkių! Jam pavyko pakelti į pasaulio viršūnę „nuo 0″ dešimtis merginų. Jis pakėlė jas per aštuonerius metus, keisdamas ir Japonijos tinklinio taisykles. Viskas buvo padaryta vieninteliam tikslui pasiekti — įveikti stipriausias ruses, TSRS komandą. Ch. Daimacu žinojo, kad rusių nei ūgiu, nei jėga neįveiksi, tad jas reikia įveikti komandos fanatišku susitelkimu; o taip pat technininėmis žaidimo naujovėmis (pavyzdžiui, kūlverstis atmušant kamuolį). Tai buvo „kamikadzių” dvasia, kurią treneris „įkalė” į auklėtinių sielas. „Jokių meilių, jokių šeimų jums nebus iki 1964 metų!” — ši sąlyga švietė kaip švyturys. Fanatizmu ir dideliu profesionalumu degė šis žmogus, jis uždegė visą Japoniją. Ir laimėjo, ir įrodė: „Japonija gali!”
Ir dabar ašaros telkiasi, kai prisimenu tas pamokas, gautas iš Tavęs. Kiek daug mes apie jas kalbėjomės.
***
Ir štai — Monrealis, Kanada, XXI olimpinės žaidynės.
Olimpinės žaidynės jau senokai buvo tapusios pasaulinio dėmesio aukštuma. Taip buvo ne visuomet. Antrosios olimpinės žaidynės, surengtos Paryžiuje 1900 metais, vyko kartu su „Pasauline paroda”, dabartinio EXPO atitikmeniu, žmonijos mokslo ir technikos pasiekimų paroda. Ir toji paroda gerokai pranoko žaidynes. Olimpiada nurungė visus žmonijos pasiekimus prieš pat II pasaulinį karą, 1936 metais Berlyne įvykusių XI žaidynių metu. Pasaulinių TV transliacijų dar nebuvo (jos vykdytos tik Berlyne), bet radijo bangos jau skleidė žinias aplink visą Žemės rutulį. Ką kalbėti dabar, kai milijardai žiūrovų stebi kiekvieną žaidynių akimirką? Be to, atidarymo ir uždarymo ceremonijos — tai juk šalies-šeimininkės pasiekimų, tradicijų ir technikos triumfo valanda.
Atėjo mūsų valanda — paskutinieji mėnesiai iki olimpiados Monrealyje. Metus pradėjome Kaune, kur prieš pusmetį pagaliau buvo atidarytas tarptautinės kokybės, dengtas 50 metrų baseinas („Pluoštas”, dabar „Girstutis”). Tu jau tiek buvai įsitvirtinęs kaip mano treneris, kad mums TSRS olimpinės rinktinės vadovai leido rengti vieno sportininko stovyklą namų sąlygomis. Pagalvoti reikia! Ir mudu karališkai gyvenome Kauno „Baltijos” viešbutyje, Lietuvos sienos mums padėjo.
Apie baigiamąją atranką TSRS rinkinės sudėtyje būtų atskira kalba. Žinoma, rusų vadovybė leido mums autonomiją, nes ne itin pageidavo, kad mes išsiveržtume į priekį — turėjo daug savų numylėtinių. Bet aš laimėjau ir žiemos („Komsomolskaja pravda”) pirmenybes, ir vasaros pirmenybes „atvirame vandenyje” Kijeve. Tad kelias į Monrealį man tapo laisvas net keliose rungtyse. Tačiau…
Tu įveikei ne vienus rusų trenerių spąstus, pagaliau ir bandymą atimti iš manęs laimėtą antrą olimpinę rungtį — 200 metrų plaukimą. Pasielgei principingai, pareikalaudamas pašalinti leningradietį Vladimirą Tarasovą, kuris man pralaimėjo sąjungos čempionatuse. Bet maskvėnai! Jie nutarė, kad man pakaks vienos rungties, ir, esą, „reikia pasidalinti”, ir net išdavė leningradiečiui olimpinę uniformą. Tu pareikalavai naujo mudviejų su Vladimiru susirėmimo — kito kelio juos įveikti nebuvo. Mudu susiėmėme ir aš vėl laimėjau. „Perekidka” su V. Tarasovu įvyko atvirame „Maskvos” baseine, įrengtame kitados Stalino susprogdinto Kristaus Išganytojo soboro pamatų vietoje. Apskritas kaip ratas milžiniškas baseinas, suskirstytas sekcijomis, buvo viešas maskviečių džiaugsmas — žmonės galėjo teškentis jame visus metus. Garų kalnas kildavo iš pašildyto vandens žiemomis (kildavo ir vėsiomis vasaros dienomis). Imperijos sostinė šalia pat Kremliaus „garavo”. Dabar toje vietoje vėl stovi didingas, mero Jurijaus Lužkovo atstatytas soboras. Jis — Rusų Ortodosų bažyčios bastionas.
Monrealyje mes šventėme vilties ir tikėjimo pergalę. Net ir svaigsta pagalvojus apie tą aukštumą, į kurią užkopėme. Taip juk nutiko: septynerius metus Tu vedei, kėlei ir stūmei aukštyn tą „skęstantį” vaikį-sūnų, kuriuo patikėjai 1969 metais. Ir mudu abu atsidūrėme viršūnėje, apie kurią, tiesą sakant, lietuviams buvo baisoka ir pasvajoti. mąstyti.
Kur čia svajosi, kai dešimtmečius Lietuva neturėjo nė vieno tarptautinių standartų baseino. Vienintelė 50 metrų vonia buvo be stogo ir be vandens filtrų, su šaligatvio plytomis tarp dušų ir vonios. Kam tai papasakosi?! Ir dar: toji betono duobė po atviru dangumi nebūdavo apšviečiama tamsiu metų laiku. Ir pagaliau vandenyje nardydavo visokiausių gyvių, ypač varlių, o pats vanduo, vos pakeistas, paruduodavo per kelias dienas. Tokio baseino nebuvau matęs jokioje TSRS respublikoje.
Laimė mums nušvito tik 1974 metų vasarą, kai Kaune pagaliau buvo atidarytas normalus, tarptautinius standartus atitinkantis 50 metrų uždaras baseinas („Pluoštas”).
Taigi, Montrealis, XXI olimpinės žaidynės. Svajonė.
Bronza 100 metrų krūtine (brasu). Penkta vieta kombinuotoje estafetėje. Šešta vieta 200 metrų distancijoje krūtine.
Bet buvo ir olimpinis rekordas! Tiesa, jis tvėrė trumpai, bet laikėsi karališkai. Pirma, jis peršoko Miuncheno olimpiados čempiono japono Nobutakos Tagučio rezultatą; antra, jis buvo pasiektas Anglijos karalienės Elžbietos II akivaizdoje. Kanados oficiali valdovė, prieš kelias dienas stadione iškilmingai atidariusi XXI olimpines žaidynes, vieną vienintelį kartą apsilankė olimpiniame plaukimo baseine. Ir man teko laimė plaukti jai įsitaisius tribūnose.
Taigi, pagal surinktų olimpinių balų skaičių (toks skaičiavimas yra oficialus) aš šoktelėjau virš visų lietuvių Monrealyje. Visų brolių ir sesių, kurių TSRS rinktinėje buvo aštuoni.
Taigi, Tėt, mudviejų žvaigždžių valanda išmušė. Šeimos džiaugsmo valanda. Viskas pavyko, net su kaupu. Mano žalia jaunystė, paaukota egoistiškiausiam sportui, nenuėjo šuniui ant uodegos, Tavo brandos metai — nenuėjo.
Bet… Triumfo valandą mums teko pasitikti atskirai, nes Tavęs Monrealyje nebuvo. Tu negalėjai vykti į Kanadą dėl labai rimtų priežasčių, kurias mes visi žinone, o pasakoti apie jas reikėtų ilgai. Tačiau ir ši kliūtis neužkirto kelio į pergalę, nesutrukdė man. Pernelyg pernelyg ilgai mes rengėmės šiam šuoliui, šiai valandai. Monrealyje aš įvykdžiau visą Tavo numatytą planą.
O juk pavojų finalinėje tiesiojoje buvo per akis.
Dvi savaites TSRS plaukimo rinktinė adaptavosi olimpiniame baseine. Tokia tvarka. Ir visas dvi savaites aš kategoriškai atsisakiau Maskvos trenerių planų. Nevengiau net atviro konflikto su rinktinės vadovybe, kad tik vykdyčiau tas treniruotes, kurias numatei Tu. Mane puolė, svarstė, protino. Bet ką jie galėjo man padaryti? Išmesti iš olimpinio kaimelio? — ne. Neleisti į baseiną? — ne. Aš buvau reikalingas, aš buvau jų komandos narys. Tad pagrūmoję man ir numojo ranka, o man tik to ir reikėjo. (Tiesa, šis konfliktas greitai atsiliepė: man nesuteikė Nusipelniusio TSRS sportininko vardo, kai laimėjau medalį. Pagal savo pačių surašytas taisykles tai privalėjo padaryti — nepadarė. Aš likau Tarptautinės klasės sporto meistru, ir dėkui dievams.)
Vienatvė man buvo būtina. Dvi savaites klausydamas tik savų bioritmų ir surašytų ant popieriaus Tavo planų, plaukiau į mūsų pergalę. Jokio ryšio su Lietuva nebuvo, apie jokią konsultaciją telefonu negalėjo būti nė kalbos. Bet to ir nereikėjo — buvau pasiruošęs ir karo sąlygoms. Stiprybės teikė tvirtas žinojimas, kad Tu tiki manimi, jog rusų treneriai manęs „nepaskandins”. Buvai išmokęs mane kovoti bet kokiomis sąlygomis, štai tos sąlygos ir atsiskleidė.
Mūsų tikslu — olimpiniu medaliu — netikėjo nei Lietuvoje, nei TSRS rinktinėje. Rinktinės vadovas Sergejus Vaicechovskis konflikto metu pasakė man tiesiai šviesiai: „Medalio iš tavęs nesitikime, bet finaliniame aštuntuke plaukti turi”. Ar jiems žinoti, kad mano sprogmuo buvo galingesnis.
Liepos 20 dienos (21 ankstų rytą Lietuvoje) mano plaukimą Tu su Aurimu stebėjote per Lenkijos televiziją (Maskva mano finalo netransliavo). Laimė, lenkai buvo regimi Lietuvos pietuose. Taigi, Tamašavoje, prie Aukštadvario, Pedagoginio instituto vasaros bazėje judu, keli dėstytojai ir keliolika studentų matėte tą sėkmę gyvai.
Kokia tai buvo misterija— sunku nusakyti! Neužmiršiu kol gyvas — finišavau nejausdamas jokio nuovargio. Paskutinieji dešimt metrų, pagreitis nulėmė mano medalį. Neuždusęs pasisukau į tablo ir pamačiau savo pavarde, o šalia jos — „3″.
Trečia vieta buvo mano galimybių lubos. Įveikti amerikietį Džono Henkeno ir škotą Deivido Vilkio tais metais negalėjo niekas. Jie buvo absoliutūs reitingų lyderiai, juos sveikino tribūnos dar prieš startą. Sveikino ir antrą amerikietį Chrisą Vu. Bet daugiausiai ovacijų sukėlė Grehamas Smitas, kanadietis — Monrealis iš jo laukė medalio. Jis į finalą pateko trečias. Žodžiu, prieš mane stovėjo siena. Ir į finalą aš patekau tik septintas. Bet toks ir buvo mudviejų planas, Tėt! Mes metų metus rengėmės pagreičiui finišo tiesiojoje, paskutiniuose metruose.
Ir štai — pergalė. Trys šimtosios sekundės — ir likimas.
Kas buvo po pergalės? Pirmoji mano gyvenime spaudos konferencija, kurioje iš žurnalistų būrio sulaukiau tik vieno klausimo: „Ar jūs tikėjotės medalio?”. Atsakiau net kiek nustebęs: „Žinoma!”
1976 metų stebuklinė vasara nušvietė mūsų šeimos gyvenimą. Matėme, kad nušvietė ir Tėvynę. Tu pelnytai tapai laimingiausiu Lietuvos treneriu. Tiek Pedagoginiame institute, tiek gatvėse Tave „graibė už rankų”, kaip sakei. Mama buvo priblokšta vienos bendradarbės, kuri įbėgusi į jos kabinetą (mama dirbo tiksliųjų staklių institute ENIMS ekonomikos skyriuje), kaip užvesta ėmė pasakoti patyrusi šoką troleibuse: „Iš visų pusių tik ir skamba Juozaitis! Taip — Juozaitis!”
(Čia galima pridurti: mūsų šeima dar kartą sulauks panašios sveikinimų bangos 1988 metais, pirmąją Sąjūdžio vasarą. Bet tai jau kita tema.)
Šeimos religija, Tavo ir mamos atsidavimas idėjai atnešė didžius vaisius. Lietuvybė yra aukščiausių pasiekimų variklis — štai ką reiškė toji religija, sutvirtinta protingu ir sunkiu darbu. Štai ir stebuklas — pergalę suprato šimtų tūkstančių širdys. Visi suprato, kad ir politinės nelaisvės sąlygomis galima pakelti lietuviškumo vėliavą, ištariant pasauliui: „Lietuviai taip pat gali!” Mes juk to ir siekėme.
Pagaliau pakilo didžiulis susidomėjimas plaukimu. Juk kas buvo plaukimas iki šio medalio? „Tai juk maudymasis ežere”, — žinojo daugumas. O čia, prašau, olimpinis medalis. Tu, mama, Aurimas ir močiutė Monika patyrėme didžią gyvenimo prasmės valandą.
Bet reikėjo laukti ir kitokios reakcijos.
Anuomet „Sporto” laikraštis kasmet skelbdavo geriausią Lietuvos sportininkų dešimtuką. Rinkdavo jį redakcijoje, skaičiuodami balsavimo laiškais rezultatus. Buvo nepaprasta demokratija. Mums su Tavimi, Tėt, pranešė, kad baigiami skaičiuoti rezultatai ir jie sako, kad laimiu be jokios konkurencijos. Taip, bet… Gyvenimas grįžo į tradicijos rutiną ir „kažkas viršuje” nusprendė, kad geriausiu olimpinių metų sportininku turi būti tradicinės lietuviškos šakos meistrė, o ne „šis plaukikas”. Tuo būdu paskutinėmis konkurso dienomis „Sporto” redakciją užgriuvo organizuotų laiškų srautas. Juose aš buvau nustumiamas į dešimtuko pabaigą, ir taip „nukritau” tik į antrą vietą.
Tėt, Tu sužinojai apie šios akcijos užkulisius. Bet ką darysi? Eilinį kartą istorija parodė, kad balsavimas — kebliausias demokratijos uždavinys. Konjunktūra ir tradicijos nugalėjo… Mus guodė tik akivaizdus faktas — buvome ir likome populiariausi to meto Lietuvos sporto olimpe. Manasis rezultatas surinktų balų skaičiumi Monrealyje — aukščiausias.
„Sporto” redakcijai nepavyko nuslėpti balsavimo užkulisių, jie tapo žinomi daugeliui. Nors niekur „nė pypt”. Tiek „nė pypt”, kad 1976 metų Lietuvos sportininkų dešimtukas nebuvo pristatytas per Lietuvos TV. O tai juk buvo tradicija!
O buvo taip. Sportininkų dešimtuką kasmet specialia LTV laida pristatydavo Lietuvai geriausias sportininkus žurnalistas ir transliacijų komentatorius Algis Matulevičius. Jis puikiai pažino savo sritį, visus geriausius sportininkus, sporto pasaulį. Jis vyko ir į Monrealį, stebėjo žaidynes, sukūrė dokumentinį filmą „Monrealis 76″. A. Matulevičius buvo kertinė viešo sportinio gyvenimo figūra. Jis atsisakė rengti LTV laidą, taip protestuodamas prieš konkurso rezultatus.
Štai taip: ir komunizmo laikais žmogus galėjo pasielgti principingai.
Kas toliau?
Aš palikau Tave, Tėt Palikau ir mamą, ir brolį, ir močiutę Moniką, pasitraukiau iš brangiausios man šeimos. Ir visai pasitraukiau iš sporto pasaulio. Tu žinai, kodėl. Supratai? Nežinau.
Aš skubėjau į seniai geidžiamą kūrybos pasaulį. Aš seniai jaučiau, kad manyje kruta rašytojas, ką liudijo mano laiškų mamai gausa (rašydavau juos dažnai ir iš įvairių sporto stovyklų). Pareiga šeimai ir Lietuvai atlikta, tad atėjo mano asmeninio apsisprendimo metas.
Tėt, atleisk, ir leisk vėl pakartoti — atleisk. Gal Tu ir supratai, kad aš atidaviau savo jaunystės metus baseinui ne todėl, kad labai mėgau šią didžią sporto šaką, ir sportą apskritai. Ne, aš atlikau didžią mūsų šeimos pareigą. Dariau viską, kad būčiau vertas judviejų su mama tikėjimo. Didžiausio mūsų bendro gyvenimo tikslo. Mama ne šiaip sau kartodavo: „Niekada, sūnau, nesigailėk, kad jaunystę atidavei sportui. Kas tu būtum be jo?”
Man buvo jau 20 metų, aš troškau visai ko kitko — ne kūno įveikimo veiklos.Jaučiau baisų dvasinį badą. Ką sakyti: net Vilniaus senamiestyje pasiklysdavau. Ir jaučiau, kad jeigu užtruksiu baseine (ir šeimoje!) dar nors metus, Tu apvaldysi mane savo naujais planais, naujo olimpinio ciklo idėja. Ir tada nauja olimpiada taps mūsų tikslu. Aš juk nebūčiau pajėgęs Tau pasipriešinti. Reikėjo diesiog bėgti. Viską keisti, kirsti iš peties — vesti, fiziškai atitolti nuo mūsų šeimos.
Aš apleidau ir ekonomikos mokslus Vilniaus universitete, kurių juk ėmiausi vien todėl, kad jie leido sportuoti ir buvo lengvesni už fiziką. (Jeigu ne didis sportas, būčiau stojęs į fiziką.)
Tėt, Tu likai ant baseino krašto įgyvendintos vilties viršūnėje, jėgų viršūnėje. Tau buvo tik 43 metai ir Tu negalėjai nuleisi rankų. Kur ten! Tave nešė tolyn didis pagreitis. Išsyk tapai Lietuvos plaukimo vyriausiuoju mokytoju ir vyriausiuoju treneriu, lietuviško braso (plaukino krūtine) tradicijos pagrindėju ir puoselėtoju. Ilgiausius dešimtmečius buvai mūsų plaukimo federacijos trenerių tarybos pirmininkas, vykai į Pekino ir Atėnų olimpines žaidynes su Tautinio olimpinio komiteto (LTOK) komanda. Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijose žengei laimingas ir išdidus, po Lietuvos Trispalve. Svajonė tapo tikrove.
Plaukimo federacijos trenerių tarybos pirmininku išbuvai iki 2012 metų olimpinių žaidynių Londone. Puikiai sutardamas su LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu buvai ir trenerių — visų sporto šakų trenerių — komisijos pirmininkas. Tavo rekomendacijos turėdavo lemiamo svorio. Ir kai LTOK skyrė Rūtai Meilutytei stipendiją, kad ši galėtų išvykti mokytis ir treniruotis Anglijoje, Tavo balsas buvo daug lemiantis.
Galėjai likti oficialiu plaukimo vadovu ir po 2012 metų, bet nusileidai mamos prašymui grįžti į namus, nutraukti intensyvų darbą anapus namų. Tik ar tau tai?! Iki pat paskutiniųjų metų Tau rūpėjo visų Lietuvos plaukikų startai, Tu ir toliau braižeisi lenteles, patardavai plaukikams ir treneriams. Likai plaukimo sporto federacijos nuoširdžiu draugu ir patarėju — iki galėjai būti.
Kartą bekalbėdami su Ferdinandu Kauzonu judu priėjote keistos išvados, kad tarp žodžių „protas” ir „sportas” labai menkas skirtumas. Vieną raidę vienur vieną raidę pašalink, kitą raidę kitur atimk — ir bendra prasmė! Dievaži, tik Tu taip ir galėjai sugalvoti, o Ferdinandas, tas žodžių meistras — pakurstyti.
O kur dar tenisas!
Lauko tenisą mėgai nuo jaunumės. Šis pomėgis virto trečia tavo aistra, kai pastebėjai, kad du vyriausieji anūkai, Vygaudas ir Marius mielai juo užsiima. Tu vėl puolei į naujus „vandenis”. Vėl, nesitraukdamas iš Pedagoginio universiteto, Plaukimo federacijos, LTOK, Tu ėmeisi šeimos reikalo — treniruoti anūkus. Kaip Tu spėdavai, iš kur sėmeisi tiek jėgos? Jau būdamas per 60 ėjai į teniso aikšteles ir „sparingavai” su vaikais! Ir vėl užrašai, vėl analizė, vėl treniruotės ir turnyrai. Buvai nepranokstamas tėvas, o dabar labiau — senelis, „diedukas-treneris”. Gerą dešimtmetį atidavei abiem anūkams, — ir vėl metodika, psichologija ir t.t. O svarbiausia — energija.
***
O dabar, Tėt, leisk pagaliau paliesti didįjį Tavo likimo lūžį — jo nutylėti negalima. Aš vis atidėliojau kalbą apie jį. Jeigu ne tas lūžis, viskas būtų įvykę kitaip, ir šis mano laiškas būtų buvęs kitoks. Jo, matyt, visai nebūtų buvę.
Lūžis įvyko 1950 metais, kai septyniolikmetis, baigęs Baisogalos gimnaziją, Tu nuvykai į Kauną, svajodamas tapti Politechnikos instituto (KPI) studentu. Buvai nepaprastai guvus lengvaatletis ir krepšininkas, bet juk sportas, kaip sakė mama ir giminės, argi Tavo profesija? Tau lengviau ėjosi tikslieji mokslai, tad pasvarstęs ir patartas pasirinkai tiltų statybos specialybę. Ir ką gi? Kaune, padavęs dokumentus priėmimų komisijai, jau svajojai statyti Lietuvoje tiltus. Ir štai tada… KPI užtrenkė prieš Tavo nosį duris.
Reikalas buvo ir paprastas, ir žiaurus. Tais pokario metais šalia brandos atestato būdavo pridedamas antspauduotas vokas — apskrities komjaunimo komiteto charakteristika. Tais sunkiais ir neramiais laikais, kai Lietuva buvo laužiama „per kelį”, komunistinei valdžiai, įsikūrusiai ir aukštosiosiose mokyklose, rūpėjo, ką ji priima mokytis. Ar pretendento tėvai, šeima ir artimieji nėra „liaudies priešai”? Ar nėra jo giminėje ištremtų, pabėgusių į Vakarus, ir net kaip tėvai gyvenę „buržuazinėje Lietuvoje”.
Mandatų-priėmimo komisijos partorgas atplėšė užantspauduotą voką ir perskaitė Tavo charakteristiką. Radviliškyje paruoštame dokumente juodu ant balto buvo parašyta, kad Jonas Juozaitis, Tavo tėtis, „dingęs be žinios”. Be to, buvęs Baisogalos šaulių kuopos vadas, dirbęs vietos savivaldybių sekretoriumi. Ar buvo charakteristikoje įrašyta, kad 1939-1940 metais Lietuvos valstybė įgaliojo jį dirbti Vilniaus krašte, administratoriumi (antspaudavo naujiems Lietuvos piliečiams pasus)? To Tu neišgirdai, bet su kaupu pakako teiginio: „tėvas dingęs”. Kompartijos įgaliotinis prie mandatų komisijos stalo tiesiai šviesiai pareiškė, kad priimti į aukštąją mokyklą „banditaujančio miške” sūnaus negalima.
Tave išprašė pro duris
Man ir dabar stingsta kraujas pagalvojus, ką galėjai išgyventi tą akimirką, kai durys į ateitį užsitrenkė. Gyvas kaip sidabras, tikras energijos kamuolys — ir štai, numestas į griovį? Grįžai į Baisogalą nei gyvas, nei miręs. Tu, tik mokytis ir augti troškęs jaunuolis.
(Beje, tokią pat charakteristiką Radviliškio komjaunimo komitetas surašė ir Tavo sesei Aušrai, kuri tais pačiais metais padavė dokumentus į Pedagoginį institutą, Vilniuje.)
Laimė, atskubėjo pagalba. Ranką ištiesė Baisogalos gimnazijos direktorė Adelė Gergelytė, mamos Rožės kolegė. Abi moteris siejo meilė mokyklai, o bevaikė ponia-draugė Adelė itin mylėjo judu su seserimi. R. Juozaitienė buvo pirmoji Baisogalos mokyklos vedėja, A. Gergelytė — to meto direktorė (stačiusi naują mokyklos pastatą). Ir gyvenote jūs „ant salkų”, kone kartu, senosios mokyklos name. Mokykos, kurią prieš karą statė kitas vedėjas Stasys Každailis. (Dabartinio Lietuvos herbo, istorinės vėliavos ir simbolikos kūrėjo Arvydo Každailio tėvas).
Laimė, kad A. Gergelytei, ne komunistei, buvo lemta tapti LTRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Ji daug ką apgynė, įdarbino ne vieną išmestą „už politiką” Kauno ir Vilniaus studentą. Štai ji ir vėl pasinaudojo savo privilegija, pati surašė judviem su sese naujas charakteristikas ir liepė nedelsiant grįžti į priėmimo komisijas.
Deja, priėmimas KPI buvo pasibaigęs ir Tau liko vienintelė aukštoji mokykla — Kūno kultūros institutas. Tavasis sportavimas ir dalyvavimas įvairiuose varžybose, čempionatuose — tiesus kelias į tą institutą.
(Tuo tarpu sesei Aušrai, būsimai mano krikštamotei, labiau pavyko: ji, baigusi gimnaziją aukso medaliu, buvo pakartotinai priimta į Pedagoginį, tapo tuo, kuo geidė tapti — lituaniste.)
Taigi, Tėt, tapai tuo, kuo neturėjai tapti. Užuot įdarbinęs ir įveiklinęs savo protą, užuot ėmęs statyti Lietuvoje tiltus (apie ką svajojai), savo guvų protą įdarbinai… kūne. Tai bent tiltai! Nepabėgai nuo savęs, kaip koks senovės graikų atletas — protas ėmė šviesti kūne.
Kartais pagalvoju, kad Tu esi stebuklinės pasakos herojus.
Kaip retas kuris sportininkas, Tu — aukščiausio rango sportininkas. Tu galėjai ruošti olimpinėms žaidynėms vis naujas ir naujas plaukikų kartas. Ir ne tik plaukikų — tinklininkų, krepšininkų, gal net lauko tenisininkų. Neįtikėtinas, neaprėpiamas Tavo universalumas ir talentas. Tu tikrai priminei Olimpo Atletą didžiąja raide. Buvai graikiško „kalokagatijos” idealo — tobulo žmogaus — aistruolis. Žmogus privalo būti geras — turi būti ir protingas, ir gražus. Šios tiesos tekėjo Tavo kraujyje.
Iki paskutinio atodūsio Tu nepasidavei gamtos diktatui. Kiek įstengei, tiek nesitraukei nuo dienoraščio, analizuodamas, svarstydamas, matydamas kas vyksta Tavyje ir aplink Tave. Užrašuose ėmei fiksuoti net gamtą, aušras ir sutemas, sniegus, lietus, medžių suvešėjimą. Subraižęs lenteles vis naujiems metams, Tu rašei ir skaičiavai, fiksavai žemės stichijų įvairovę. Taip gretinai savo jėgas su gamtos stichijomis. Vėl ir vėl įrodinėjai, kad gyvendamas net nykstančio kūno gyvenimą, žmogus turi įrodyti, jog jis nėra kūnas. Sakei sau ir artimiesiems, kad gyventi verta tik „homo sapiens” gyvenimą — protingos ir valingos būtybės gyvenimą.
Sunkiai bepaeidamas, Tu ėjai, sunkiai beskaitydamas, skaitei. Skaitei su pieštuku rankoje „Olimpinę panoramą” ir Gabrovo anekdotus.
Tu užmigai birželio 17 dienos pavakare, šviesiausią metų dieną — kaip nuostabu, kad vėl pamatei mūsų žemės šviesą, kurią labai mylėjai.
***
Rašau Tau liepos dienomis, spindi vidurdienis, popiečio šviesa gula ant šio laiško. Klaipėdos balkone girdžiu kaip klykauja žuvėdros, jaučiu lengvą brizą, pučiantį nuo Kuršmarių, jis liečia mano rankas, veidą. Akimirkos palaima galinga, bet mūsų bendras gyvenimas galingesnis. „Tėvo pelenai plakasi mano širdyje”, — sakė vienas herojus, o mano širdyje plakasi Tavo gyvybė. Tu lydėjai mudu su broliu Aurimu visą gyvenimą, liksi su mumis, kol mes alsuosime. O paskui su Tavimi alsuos mūsų vaikai, ir vaikų vaikai.
Aš prisiminiau Tavo draugų tinklininkų tradiciją — atsistoti traukiniui pravažiuojant Baisogalą. Jau bevei dešimt metų ši tradicija — ir mano tradicija. Nuolat važinėdamas traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių ir iš Vilniaus į Klaipėdą, vykdamas pas Tave, vos pamatęs lange subaltuojant horizonte bažnyčios bokštą, stoju prie lango. Telefonas rankoje, paskambinu. Tu atsiliepi ir išgirsti traukinio ratų bildesį, išgirsti mano sveikinimą. Aš atlieku tilto vaidmenį — savo kūnu ir balsu sujungiu Tave su dulkinomis Tavo vaikystės gatvėmis, namais, parku, Komaro dvaru. Ten Tu valandų valandas mėtai į krepšį kamuolį, štai Tu Komaro dvaro rūmuose, kuriuose įsikūrusi gimnazija, kyli laiptais į ovalinę salę. Ten žiemomis kūreni gražuolį židinį. Štai mokiniai klausosi išsižioję Stasio Butkevičiaus pamokų, ir ant varganos scenos, mokytojo „Pticos” vadovaujami, ruošia „Tartiufo” spektaklį… O štai ir pirmoji „bežodė” Tavo meilė Irenai, su kuria tik šokdavai, bet nesikalbėdavote… Pagaliau baigi gimnaziją ir mama su sese girdi Tavo skardų balsą sutemusioje gatvėje, po išleistuvių vakaro, tu trauki iš širdies: „Nubalnoti jau žirgeliai/ Eisim broliai, pailsėt/ O aš eisiu į sodelį…”
Taip, Tėt, ir aš, dar visai vaikas, prisimenu tas Baisogalos gatves ir tą seną medinį mokyklos namą, kuriame migdamas girdėdavau Tavo kulnis, stuksenančias į medinius laiptus. Kildavai pavargęs pas mane, pas savo mamą ir jos seserį tetą Polią… Pagaliau mūsų sapnuose prasiveria Baisogalos bažnyčios durys — joje Tu buvai pakrikštytas.
Taip, Tėt, mes kalbamės ne praeities, o dabarties laiku.
Galvodamas apie Tave, nuolat matau saulės nutviekstą Tavo veidą, žydras Tavo akis ir atlaidų Tavo šypsnį. Tu esi rojaus pažadas.
Arvydas Juozaitis
2021 metų vasaros atokaita
Vilnius, Klaipėda
Informacijos šaltinis: https://psichika.eu/blog/laiskas-tevui-arba-kelias-i-olimpini-auksa-monrealyje/
Palikti komentarą