Pastaruoju metu visuomenėje dažniausiai kalbama apie vaiko emocinę gerovę, apie vaiko rūpinimąsi, apie vaiko saugumą, tėvų pareigas ir apie tai, kaip vaikui užtikrinti laimingą vaikystę. Tačiau retai kalbama apie moterį, motiną, kuri liaudyje įvardinama, jog turi atlaikyti tris, o aš iš savo praktikos pastebiu, kad kartais net ir keturis namų kampus.
Pastaruoju metu tampa vis populiaresni tėvų įgūdžių lavinimo kursai, žindymo pamokėlės, tačiau stokojama kalbėti apie tai, kas vyksta su moterimi, kai gimsta taip lauktas (tikiuosi) stebuklas.
Motinystė yra didelė moters privilegija, kurios gamta nesuteikė vyrui. Iš vienos pusės, motinystė visuomenėje suprantama kaip aukščiausias moters gyvenimo siekis, tikslas, kuriam ir pačios moterys pritaria, tačiau tapusios motinomis jos susiduria su ta tikrove, kurioje kasdieniniai vaiko priežiūros rūpesčiai yra socialiai nuvertinami tos pačios visuomenės prilyginant juos individualiam namų ūkiui.
Nuovargis, žindymo skausmai, buities darbai, o, jei gimsta ne pirmagimis, dar ir rūpestis kitais vaikais (kitu vaiku). Socialinis spaudimas būti tobula žmona, mama, namų šeimininke, galimas neįvertinimas bei hormonų disbalansas organizme kelia visiškai prieštaringus jausmus nei yra deklaruojami spaudoje bei visuomenėje. Ne retai ši dilema gali sukelti nerimą. Juk skaitant straipsnius populiariojoje psichologijoje akcentuojama kaip gera būti motina, kaip svarbu žindyti vaiką, kokia laimė turėti mažą nenuoramą namuose. O susidūrus su realybe moterys pasimeta, išsigąsta. Praktikoje dažnai girdžiu mamų užduodamus klausimus, ar dėl vyraujančių negatyvių jausmų jos yra „blogos mamos?”, “Ar su jomis viskas gerai?”, “Kodėl kitiems taip lengva, o jos nesusidoroja?” Moterys pasakoja, kad jos nori kartais pabūti atskirai nuo vaikų, nori pailsėti, nori kartais negirdėti žodžio „mama“, nori nueiti į tualetą vienos, nori išleisti vaiką į darželį kuo anksčiau, bet visuomenė smerkia, nes visi žino, jog vaikui rekomenduotina būti su tėvais namuose bent jau iki dviejų metų. Tačiau kodėl mes, visuomenė, ignoruojame, ko reikia mamoms? Ar iš tiesų iki dviejų ir daugiau metų namuose būnantis vaikas su pervargusia nepatenkinta mama jaučiasi laimingesnis negu metų laiko nuėjęs į darželį, o vakare gavęs kokybiško pailsėjusios mamos dėmesio? Ar tikrai vaikai matantys smurtą namuose yra laimingesni nei išsiskyrusių tėvų vaikai? Juk dažnai girdime, kad moterys gyvena su vyru patirdamos fizinį ir/ ar psichologinį smurtą, ignoruoja save, savo laimę dėl vaikų – taip tampančiomis patogiomis žmonomis vyryui, bet nelaimingomis asmenybėmis. To pasekoje girdime apie smurtą prieš vaikus, skaitome apie agresyvius, nieko negerbiančius paauglius. Tačiau pasvarstykime, negi laiminga mama pakeltų ranką prieš savo vaiką? Laiminga – ne apsvaigusi nuo psichotropinių medžiagų? Ne! Laiminga, stabilios psichikos moteris sieks tik gero savo atžaloms. Tačiau laimingumui būtina suvokti, kad net ir laimingos mamos pervargsta, būna suirzusios ir gali nenorėti tenkinti kitų žmonių poreikių ignoruodamos savuosius. Jos nori, privalo ir turi teisę pasirūpinti savimi, nepriklausomai nuo to, kokie stereotipai vyrauja visuomeneje.
Kai vaikas mato laimingą mamą ir pats auga laimingesnis, labiau pasitikintis savimi. Mama savo jausmus perduoda vaikui. Jeigu mama jaučiasi prislėgta, vaikas tai pajaus. Jeigu mama nuolatos ir ilgainiui jaučia liūdesį, nusivylimą, niekuo nesidžiaugia, vaikas, augdamas susidaro gana niūrų gyvenimo ir pasaulio paveikslą. Jis nesijaučia laimingas, nesidžiaugia, šiame pasaulyje nesijaučia saugus, jaučiasi vienišas, atstumtas. Jam jį supanti aplinka atrodo atšiauri, gal net kiek pavojinga. Toks vaikas gali net gi manyti, jog tai jis kaltas dėl prastos mamos savijautos. Kartais tokie vaikai turi ir bendravimo ar socialinių problemų: vengia bendrauti, nepasitiki savimi ir kitais, jaučiasi labai drovūs. Kai žmogus nelaimingas, jam sunkiau prisitaikyti, siekti užsibrėžtų tikslų ir suteikti laimės šalia esantiems artimiesiems. Dėl nuolatinio nelaimingumo jausmo, ilgainiui gali atsirasti įvairių psichologinių problemų, kurias spręsti jau būtų reikalinga specialistų pagalba. O juk tėvams norėtųsi užauginti laimingus, dvasiškai stiprius, pasaulį mylinčius, nuoširdžius gyvenimui vaikus.
Tad, žinant laimės faktoriaus svarbą ir moters nelaimingumo galimas pasekmes, svarbu nesumenkinti moters nelaimingumo jausmo, laiku jį identifikuoti ir suteikti pagalbą, o siekiant būti laimingomis rekomenduoju:
Neignoruoti savo poreikų (nepamiršti, kad esate ne tik mama, bet ir moteris);
Dalintis atsakomybe (visi žino, kad moteris “gali pati”, tačiau ar to visada reikia?);
Pripažinti netobulumą (menas mokėti būti netobulam);
Pasitikėti savo vaikais bei artimaisiais;
Suvokti, kad kiekvienas žmogus kuria SAVITĄ (dažnai skirtingai suvokiamą) santykį su jos vaiku;
Nenutraukti socialinio gyvenimo, neatsisakyti savo pomėgių;
Ieškoti savirealizacijos galimybių;
NEGYVENTI DĖL VAIKŲ.
Vaikai užaugs ir išeis, o Jūs visą yvenimą gyvensite su savimi, tad investuokite į save, nes laiminga mama – tai laimingi vaikai. Linkiu atrasti harmoniją su savimi, kitais ir jus supančiu pasauliu, jaustis laimingomis ir to išmokyti savo vaikus… Ir…. Nepamirškite, kad nereikia auklėti vaikų, verčiau auklėkim save, nes juk vaikai tai mūsų minčių, jausmų ir elgesių atspindys. Būkite laimingos
Agnė Vaiciukevičienė
Palikti komentarą