Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis, kaip būtų galima pritaikyti kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimus vidurinio ugdymo procese. 2009 m. D. Willinghamas išleido amerikietiškoje spaudoje puikiai priimtą knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ (angl. Why Don’t Children Like School?). Šioje knygoje autorius aptarė daugybę su kasdieniu mokyklos gyvenimu susijusių problemų ir pabandė pasiūlyti atsakymus, pagrįstus neuromokslo ir kognityvinės psichologijos atradimais.
Neseniai aptarėme pirmąjį ir antrąjį knygos skyrius. Trečiajame skyriuje autorius kalba apie atminties svarbą, kaip ir kodėl mes atsimenate vienus dalykus, o kitus – pamirštame. Autorius knygos skyriaus klausimą formuluoja kaip paradoksą, su kuriuo dažnai susiduriame: kažkodėl vaikams viena informacija (jutube filmukai) atrodo patrauklesnė nei kita (mokykloje besimokoma). Kodėl taip yra, kaip veikia mūsų atmintis ir ar įmanoma paversti „nuobodžią“ informaciją tokia, kuri būtų įsimenama kaip ir jutube filmukai? Tam, kad galėtume atsakyti į šį klausimą, reikia suvokti, kaip veikia atminties mechanizmai. Svarbiausias psichologo pasiūlytas teiginys, kuriuo jis remiasi visame knygos skyriuje, skamba taip: „Atmintis yra mąstymo likučiai.“ Kitaip tariant, atmintis nėra tai, ką jūs norite atsiminti, o tai, ką jūs stengiatės atsiminti ir tai, apie ką jūs galvojate. Kalbėdamas apie mokyklos kontekstą, psichologas siūlo, jei tik norite, kad vaikai iš tiesų atsimintų, kiekvieną savo paruoštą pamoką analizuoti taip, kad užduotumėte sau klausimą: o apie ką vaikai, atlikdami šią užduotį, galvos?
Atminties svarba
Tam, kad žmogus galėtų ką nors atsiminti (kažkas patektų į „ilgalaikę atmintį“ (angl. long term memory)), tie dalykai turi visų pirma patekti į „darbinę atmintį“ (angl. working memory), t. y. iš principo būti (ap)mąstomi. Pavyzdžiui, rašydama šiuos žodžius girdžiu, kad kitame kambaryje veikia šaldytuvas. Įprastai to nepastebėčiau, turėjau sąmoningai susikaupti tam, kad mąstyčiau apie veikiančio šaldytuvo garsą – vėliau galvodama apie rašomą tekstą turbūt prisiminsiu ir šaldytuvo garsą.
Kartais atsitinka taip, kad, nepaisant to, jog idėjos ir mintys patenka į darbinę atmintį, jos „nenugula“ ilgalaikėje. Visi galėtumėte prisiminti kokį nors užsienio kalbos žodį, kurio reikšmę kelis kartus tikrinote žodyne, tačiau vis tiek negalite atsiminti, ką jis reiškia. Atrodytų, kad jūs sąmoningai bandėte žodį įsiminti, tačiau jo ilgalaikėje atmintyje nėra. Lygiai taip pat stebina situacijos, kai suprantate, kad galvoje pilna dalykų, kuriuos prisimenate daugybę metų, bet niekada nesistengėte to padaryti. Jie tiesiog ten yra.
Mokslininkai, tiriantys atmintį, sutaria, jog dažnai atmintyje „lieka“ dalykai, kurie emociškai mums svarbūs, o nebūtinai dėl to, kad nuolat apie tai galvojame, tačiau emocija turi būti tikrai stipri, kad ji padarytų įtaką įsiminimo procesui. Jeigu atmintis iš tiesų priklausytų nuo tik emocijos, tai atsimintume tikrai labai mažai dalykų, kurių mokėmės mokykloje. Kartais sakoma, kad „dalykai į ilgalaikę atmintį įsirėžia tuomet, kai jie sukuria emocinę reakciją mūsų sąmonėje“, tačiau tikslesnis apibūdinimas būtų, kaip sako D. Willinghamas, „dalykai, kurie sukuria emocinę reakciją, iš tiesų bus geriau įsiminti, tačiau emocija nėra vienintelis būdas, kuris mums padeda atsiminti“.
Kitas galimas efektyvaus įsiminimo paaiškinimas – nuolatinis pakartojimas. Jis iš tiesų svarbus, tačiau jo vieno neužtenka. Daugybę kartų esate matę penkių eurų banknotą, tačiau ar tikrai atsimenate ir galėtumėte teisingai pasakyti, kas vaizduojama jo reverse? Vadinasi, tiesiog daug kartų kartoti nepakanka, kad tikrai įsimintumėte ką nors.
Tiesiog norėti įsiminti taip pat nėra sprendimo būdas: būtų nuostabu, jeigu mokiniai, atsisėdę prie knygos, panorėtų įsiminti ką nors ir tai įvyktų. Šią įžvalgą įrodo vienas D. Willinghamo cituojamas eksperimentas: dviem tyrime dalyvavusioms grupėms buvo rodomi žodžiai, kiekvienam dalyviui reikėjo kaip nors žodį įvertinti (pavyzdžiui, vieniems pasakyti, ar jame yra A ar E raidė, o kitiems – ar žodis juos verčia jaustis: gerai ar prastai). Vienai iš grupių buvo pasakyta, kad vėliau reikės atlikti ir atminties testą, o kitai apie tai nebuvo užsiminta. Įdomu tai, kad grupė, kuri žinojo apie testą, nepasirodė geriau nei tie, kurie nežinojo. Vadinasi, vien noras įsiminti (juk bus testas!) nelabai padeda įsiminti.
Įdomu, kad šis eksperimentas mokslininkams nurodė kitą atminties analizės kryptį. Žmonės, kurie turėjo atsakyti, ar juos eksperimente išgirsti žodžiai verčia jaustis gerai ar prastai, atsiminė dvigubai daugiau žodžių nei tie, kuriems tiesiog reikėjo nurodyti, ar žodyje yra raidė A ar E. Šis mechanizmas veikia paprastai: tada, kai reikia atsakyti apie žodžio poveikį jums, galvosite apie jo prasmę. Pavyzdžiui, žodis „pyragas“ jums galbūt primins pyragų skonį, kad jie kepami orkaitėse, juose yra kiaušinių, kokie pyragai jums skanūs. Jeigu neseniai apsinuodijote pyragu, galbūt jausitės nemaloniai, bet visuomet galvosite apie žodžio prasmę. Jeigu reikės pasakyti, ar žodyje „pyragas“ yra A ar E raidė, apie žodžio „pyragas“ prasmę galvoti nereikės.
Atrodo, kad galvojimas apie dalyko prasmę padeda įsiminti tai, apie ką galvojame, tačiau tokia išvada nėra visiškai tiksli. Jeigu galvosite apie penkių eurų banknoto prasmę, tai nepadės jums įsiminti, kaip jis atrodo. Įsivaizduokite tokią situaciją: vaikštinėjate gatvėje ir pamatote du besikivirčijančius žmones. Jums joks pavojus negresia, bet stebima situacija „įkrenta“ jums į atmintį. Galite rinktis į ką atkreipti dėmesį: pavyzdžiui, apie ką kalbamasi, kaip žmonės apsirengę, kokia šio ginčo prasmė. Kiekvienas pasirinkimas sukurs vis kitokį vieno ir to paties įvykio atsiminimą rytoj. Jeigu susitelksite į tai, apie ką žmonės kalba ir dėl ko ginčijasi, tikėtina, kad rytoj labiausiai atsiminsite kivirčo detales. Jeigu galvosite apie tai, ką žmonės apsirengę, tai atsiminsite vizualų kivirčo vaizdą ir t. t.
Jeigu mąstote apie penkių eurų banknotą ir tai, ką už jį galite nusipirkti, tai niekada neatsiminsite, kaip jis iš tiesų atrodo ir kas pavaizduota jo reverse, tačiau jeigu susitelksite į jo vaizdą – atsiminsite, kaip jis atrodo. Teisingas atsakymas, beje, yra toks: penkių eurų reverse yra pavaizduotas akvedukas ir Europos žemėlapis.
Kitaip tariant, labai svarbu suvokti, apie ką tiksliai reikia galvoti, kad įsimintumėte, t. y. dera klausti, o kas yra kiekvieno mokomo dalyko atveju prasmė, kurią vaikas turi įsiminti. Mokytojo tikslas (o ir kiekvieno edukacija užsiimančio tėvo) yra padėti vaikui galvoti apie mokomo dalyko prasmę ir aiškiai suvokti, apie ką kiekvienos užduoties metu galvojama ir ar tai tikrai yra tai, apie ką jūs norite, kad vaikai galvotų.
Knygos autorius pateikia ir pavyzdžių, kai mokytojai netiksliai supranta, koks pamokos tikslas ir apie ką vaikas turi mąstyti tam, kad įsimintų. Jie pateikia užduočių, kurios vaikus verčia galvoti apie visai kitus dalykus (ir jų prasmę), nei mokytojas norėtų. Pavyzdžiui, literatūros pamokoje mokytojas prašė vaikų, kad jie diagrama pavaizduotų skaityto romano elementus ir galvotų apie tai, kaip pasakojamos istorijos detalės siejasi tarpusavyje. Matyt, mokytojo tikslas buvo vaikams parodyti, kad kiekvienas kūrinys turi vienokią ar kitokią struktūrą, ir padėti įsiminti pasakojimo siužetą, tačiau mokytojas nusprendė pasiūlyti vaikams kiekvieną iš elementų dar ir nupiešti. Vadinasi, vaikai labiau galvojo ne apie knygos struktūrinius elementus, istorijos tėkmę ir kaip tam tikros detalės susijusios, o apie tai, kaip gražiau nupiešti pilį. Toks nebuvo pamokos tikslas, ir jie, galvodami apie piešimo subtilybes, atsimins, kad piešė, o ne perskaitytos istorijos turinį ar elementus.
O ką daryti, jeigu dalykai, kuriuos reikia išmokti… neturi prasmės?
D. Willinghamas trečiąjį knygos skyrių pradėjo klausimu, kaip veikia žmogaus atmintis ir kaip padėti vaikams atsiminti dalykus, kurių jie mokosi mokykloje. Kognityvinių mokslų specialisto atsakymas gana aiškus: reikia vaikams padėti galvoti apie tai, ką dalykai, kurių jie mokosi, reiškia ir kokią jų prasmė.
Visiems, kurie bent truputį mokėsi mokykloje, ganėtinai aišku, kad tikrai ne visi dalykai, kurių mokomės, turi prasmę. Pavyzdžiui, kaip vaikas gali prasmingai ir giliai galvoti apie tai, kad „travailler“ prancūzų kalba reiškia „dirbti“? Arba kuo prasmingas Mendelejevo lentelės elementų pavadinimų įsiminimas, jeigu vaikas nieko nežino apie chemiją? Tam tikros informacijos (labiausiai vos pradedant suprasti discipliną) beprasmybė yra neišvengiamas dalykas, todėl mokytojai gali padėti vaikams pristatydami įvairių įsiminimo (mnemonikos) priemonių. Mnemonikos priemonės veikia, nes suteikia mums užuominų. Vienas iš pavyzdžių, kaip yra išmokstama anglų kalbos abėcėlė, yra daina „ABC“, kurią kiekvienas, matyt, mokėtės mokykloje. Su jos pagalba vaikas įsimena raides ir gali atsekti, pavyzdžiui, jų seką, jei jos kada nors prisireikia. Taip pat yra kitokių įvairiausių mnemonikos technikų: vaizdinių ir žodžių jungtys, rimas, akronimai, atsiminimas per vietas. Vaikai gali susikurti sau patogių ir malonių įsiminimo metodų, tačiau reikia įsiminti viena: mechaniškas dalykų įsiminimas mokantis yra neišvengiamas.
O kas iš to?
Šiame knygos skyriuje psichologas D. Willinghamas prabrėžė, kad mokantis ypač svarbu galvoti apie dalyką, kurio mokaisi, sutelkti į jį dėmesį, juk atmintis – mąstymo likutis. Svarbu suvokti, kad atmintis veikia taip, jog įsimename dalykus geriau, jei jie mums atrodo prasmingi, todėl reikia, kad vaikai suvoktų ir galvotų apie dalykus, kurių norime juos išmokyti, prasmę. Knygos autorius siūlo keletą patarimų mokytojui klasėje:
Įvertinkite kiekvieną pamokos planą, turėdami omenyje tai, apie ką vaikas, atlikdamas užduotį, galvos. Pavyzdžiui, D. Willinghamas atsimena vieną atvejį, kai lankėsi socialinių mokslų pamokoje JAV, kurioje mokytojas grupėms davė kelias skirtingas užduotis apie Ispanijos pilietinį karą, atrastomis žiniomis jie turėjo pasidalinti su grupe pasirinkta forma. Vaikams buvo leista naudotis biblioteka ir kompiuteriais. Viena iš grupių nusprendė, kad parengs pristatymą kaip PowerPoint prezentaciją. Kitos grupės sekė jiems iš paskos. Daugelis vaikų mokėjo naudotis programa: jie entuziastingai rengė prezentaciją, lenktyniavo, kas suras „kietesnių“ būdų, kaip informaciją pateikti, tačiau pati informacija apie Ispanijos pilietinį karą liko „antrame plane“. Nors vaikai buvo kupini entuziazmo, tačiau jis buvo nukreiptas visiškai ne ta linkme. Mokytojas, pastebėjęs, kad šitai vyksta, nusprendė, jog jau per vėlu atsisakyti PowerPoint programos, tačiau stengėsi, kad vaikai kuo dažniau atkreiptų dėmesį į pamokos turinį, o ne į jos „išvaizdą“. Kitais metais mokytojas nutarė nebeleisti vaikams naudoti PowerPoint ir daug galvojo apie tai, kaip vaikams padėti kuo daugiau mąstyti apie pamokos turinį: Ispanijos pilietinį karą.
Atsargiai elkitės bandydami „pritraukti dėmesį“. D. Willinghamas pasakoja istoriją apie vieną mokytoją, kuri apsirengusi toga vedė pamoką apie Senovės Romos imperiją. Tai, žinoma, buvo dalykas, kurį vaikai geriausiai įsiminė. Tokie dėmesį prikaustantys triukai turėtų būti naudojami atsargiai, nes jie vaikus išblaško ir sutelkia per daug dėmesio į save pačius, o ne į pamokos turinį. D. Willinghamas siūlo galvoti, kiek dėmesio „sutrauks“ tokie dalykai ir kiek jie bus naudingi mokantis pamoką: ar vaikai sugebės atsitraukti nuo stipraus ir neįprasto įspūdžio, kad mokytoja dėvi togą, ir galvos apie pamokos turinį? Mokomų dalykų prasmę? Psichologas pažymi, kad „šou“ elementai dažnai padeda pamokos viduryje, kai vaikai jau truputį pavargę ir juos reikia grąžinti prie pamokos turinio. Tačiau ne išblaškyti taip, kad jie prisimintų tik patį „triuką“.
Atidžiai naudokite „mokymosi atrandant“ (angl. discovery learning) metodą. Mokymasis atrandant dažniausiai apibūdina veiklą, kurios metu mokinys bando suprasti objektus, diskutuoja apie problemas su klasės draugais, atlieka ir kuria eksperimentus. Dažniausiai mokymasis atrandant yra paremtas mokinio tyrinėjimu, o ne mokytojo nurodymais, ką mokiniui reikia daryti. Idealiu atveju mokytojas funkcionuoja veikiau kaip papildomų žinių ir patarimų, kur ir kaip ieškoti, resursas, o ne vadovaujantis asmuo. Mokymasis atrandant ypač svarbus, nes pasiūlo didelį mokinių įtrauktumo lygmenį, vaikai bando, klysta ir iš klaidų mokosi, tačiau tokiu būdu sunkiau kontroliuoti, apie ką vaikai iš tiesų mąstys, atlikdami užduotis. Tokiu atveju labai sunku sekti, ar vaikas iš tiesų mokosi tai, ką turėtų mokytis ir išmokti, ar nėra taip, kad jis atranda dalykų, kurie nebūtinai yra teisingi. Mokymasis atrandant yra puikus būdas tada, kai galima užtikrinti, jog vaikas supras ir žinos, kada jo padarytas atradimas yra teisingas, o kada klaidingas.
Nebaiminkite įvairiausių mnemonikos technikų. Daugelis mokytojų pašiurpsta išgirdę „mechaninio įsiminimo“ terminą, nes jis jiems asocijuojasi su XIX a. mokyklomis, kuriose mokiniai garsiai kartodavo pasaulio sostinių pavadinimus (kur dar įvaizdžiai apie per pirštus trankomas liniuotes), tačiau pamokos blogos tik tuomet, kai jose naudojamos tik mnemonikos technikos ir jokie kiti mokymosi būdai. Kai kurie dalykai tikrai pasirodys visiškai beprasmiai, bet mokytojas suvoks, kad juos reikia žinoti ir įsiminti. Tokiu atveju gali padėti įvairių mnemonikos technikų pristatymas. Psichologas prisimena savo paties patirtį. Mokydamasis pradinėje mokykloje jis neįsiminė visos daugybos lentelės, nes mokytoja labiau akcentavo, kad reikia suprasti, kas gi ta daugyba yra, kaip ji veikia, todėl buvo naudojamos kitos priemonės. Jos buvo efektyvios, nes vaikas gana greitai suprato šį matematinį konceptą. Vėlesnėse klasėse matematikos uždavinių sprendimas kiek sulėtėjo, nes, kai būsimasis psichologas prieš save išvysdavo 8 x 7, jam reikėdavo stabtelėti ir iš naujo pagalvoti, koks teisingas šio veiksmo atsakymas. Perėjus į kitą mokyklą, mokytoja gana greitai pastebėjo šį dalyką ir Willinghamas buvo priverstas mintinai išmokti daugybos lentelę. Matematika pasidarė kur kas lengvesnė, „kad ir kaip ilgai bandžiau tai neigti“, – rašo knygos autorius.
Pabandykite pamokos planą sudaryti remdamiesi prieštaravimais. Jeigu tik pabandytumėte paieškoti, kiekviename pamokos plane atrastumėte konfliktą ar prieštaravimą. Turinys, kurį norime, kad vaikai žinotų, yra atsakymas į klausimą, o klausime visuomet slypi konfliktas. Visuomet pradėkite nuo to, ką norite, kad vaikai išmoktų, ir tuomet „eikite atgal“, kol prieisite pagrindinį klausimą, į kurį ir atsako turinys, kurio norite vaikus išmokyti. Pavyzdžiui, jeigu fizikos pamokoje mokotės apie tai, kaip atomą suvokė XX a. mokslininkai, tai į kokį klausimą bandote atsakyti? Matyt, pats plačiausias klausimas yra, iš ko apskritai susideda materija? Šį klausimą visuomet turėkite galvoje, jis jums padės suprasti, kuri informacija vaikams iš tiesų yra naudinga ir reikalinga, o kuri – ne.
Pagal Danielio T. Willinghamo knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ parengė Kristina Tamelytė
Palikti komentarą