Per didelis rūpestis neleidžia vaikui vystytis, nes vystymasis galimas tik esant galimybei įveikti kliūtis. Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau.
Tai viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių. Vaikai auga, bet tėvai ir toliau laiko juos savo nuosavybe. Psichologė Tina Ulasevič savo straipsnyje rašo apie tai, kad ką pasiejame, tą ir pjauname ir apie tai, kaip ištrūkti iš šio ratu besisukančio nepagarbos proceso.
Dažniausiai tėvai myli savo mažus vaikus (ypač jei jie yra paklusnūs) ir vaikai jiems atsako tuo pačiu. Net jeigu tai yra nevisai tiesa, dauguma tėvų niekada neprisipažins, kad nemyli savo vaikų (netgi sau). Jie kantriai stengiasi patenkinti jų poreikius.
Bet susimąstykim apie kokius poreikius eina kalba? Dažniausiai jų rūpestis susijęs su fiziologinių (maisto ir kitų) ir saugumo poreikių tenkinimu. Tačiau daugelis turi problemų su meilės poreikiu.
Meilę keičia perdėtas rūpestis. Pernelyg didelis rūpestis neleidžia vaikui vystytis, nes vystymasis kaip žinia, galimas tik esant galimybei įveikti kliūtis.
„Vaikas ne augalas, jo negalima auginti šiltnamyje, po savo pačių įtakos gaubtu“.
– А. Sorinas.
Tokiu būdu iš vaikų yra atimama galimybė pasitikėti savimi, jie auga įsitikinę, kad nuo jų niekas nepriklauso. Dažnai tokie santykiai vaikus ima dusinti ir čia yra dvi išeitys – maištas ir susitaikymas. Gerai, jeigu vaikas maištauja. Blogiau, jeigu susitaiko.
Pastaruoju atveju tėvai visam laikui prisiima atsakomybę už savo vaikų gyvenimą. O juk kuo daugiau atsakomybės už savo vaiką prisiimame, tuo mažiau jos lieka jam.
Tokiu būdu jie auga infantiliais, o mes per daug save apkrauname. Tėvai visą gyvenimą jaučia atsakomybę už viską, ką padaro jų vaikai. Kam tada vaikui pačiam ugdytis tokį įgūdį? Mažą vaiką lengva kontroliuoti, bet vaikai auga.
Ir kuo mažiau tėvai turi galimybių tiesiogiai dalyvauti savo vaikų gyvenime, tuo didesnį nerimą jiems kelia jausmas, kad negali „pilotuoti“ jų skrydžio (nes tik jie patys atsako už savo rezultatus!) ir tuo didesnis noras drausti ir kritikuoti – kaip bandymas susigrąžinti kontrolę.
Taip ir gaunasi, kad daugeliu atvejų, kai vaikai tikisi, kad tėvai juos palaikys jų raidoje, tėvai tą raidą stabdo, užuot padėję vystytis. Vaikas išauga į suaugusįjį, kuris nemoka adekvačiai vertinti savo galimybių ir nelaiko savęs atsakingu už savo gyvenimą.
Kokia ateitis laukia tokių vaikų?
„Viskas kas geriausia vaikams – iki pat jų senatvės?
Vaikai auga greičiau, nei tėvų pajamos?“
– G. Malkinas
Ir tada vėliau nereikėtų stebėtis, kad tėvams taip sunku gyventi, o jų vaikams niekas nerūpi! Kaip manote, ar vaikai jaučia dėkingumą tokiems tėvams? Nieko panašaus! Tai, kas lengvai gaunama, paprastai yra mažiau vertinama, jei apskritai pastebima.
Išvada: nereikia prisiimti visos atsakomybės, tereikia prisiimti savąją!
Kodėl tėvai nori kontroliuoti savo vaiką? Todėl, kad jie jį laiko savo pačių tęsiniu… Juk kontroliuojate savo ranką ar koją? Tad daugumai tėvų tai yra keistas klausimas. O kaip reikalai su aukštesnio lygio poreikiais? Ogi niekaip.
Ar tokiuose santykiuose yra daug tikros šilumos ir vaiko interesų paisymo? Nelabai. Geriausiu atveju, tokie tėvai vaikus myli kaip dalį savęs ir tiek… Pagarbos individualumui šioje sistemoje iš esmės nėra.
Prie ko tai veda?
Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau. Iš esmės, tai ir yra viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių. Vaikai auga, bet tėvai ir toliau juo laiko savo nuosavybe, beatodairiškai kėsinasi į jų privatumą.
Kokios dar ribos? Dauguma tėvu apskritai neturi privatumo sampratos.
Kaip vyksta jų bendravimas? Paprastai „mama (tėtis) geriau žino ko tau reikia“ principu. Bet vėlgi, vaikams augant, mamos taip pat įgyja vis daugiau patirties, vadinasi – ir vėl žino geriau.
Tėvai stengiasi išmokyti vaikus savo įpročių ir požiūriu į gyvenimą. Jiems skaudu, kai jų vaikai pasirodo ne tokie, kokių jie nori, todėl jie negailestingai, tarsi piktžole, išnaikina bet kokius mąstymo skirtumus ir nesutarimus.
Be abejo, viskas grįsta (kaip jiems atrodo) geriausiai norais. Jie nuoširdžiai stengiasi apsaugoti vaikus nuo savo klaidų. Bet kokiu būdu? Paprastai, nuolat ieškodami trūkumų ir juos nurodydami…Taip jie paverčia vaikus nevykėliais tiek savo, tiek pačių vaikų akyse.
Jeigu tėvai mano, kad vaikas yra jų pačių tęsinys, patobulinta kopija, vaikas neišvengiamai tampa tėvų ambicijų ir kompleksų įkaitu, įrankiu atsiskaityti tiek su kitais žmonėmis, tiek su visu pasauliu.
Jis „privalo“ pateisinti tėvų lūkesčius, pasiekti to, ko jiems pasiekti nepavyko, gyventi jų nuožiūra teisingą gyvenimą ir t.t. Iš tikrųjų mes ir vėl susiduriame su pagarbos kitam žmogui stoka, su jo teisės pačiam spręsti kaip gyventi neigimu.
„Suteik tėvams truputi pasitikėjimo ir jie jį panaudos kaip laužtuvą, kad galėtų įsilaužti į tavo gyvenimą ir jį pertvarkyti, atimdami bet kokią perspektyvą“.
– Duglasas Kouplendas.
Tėvų ambicijos gali tiek padėti vaikui – palaikyti siekiant rezultatų asmeniniame kelyje, tiek ir rimtai apsunkinti jo gyvenimą.
Šiuo atveju scenarijus gali vystytis keliais būdais.
1. Sėkmingas numatyto scenarijaus įgyvendinimas milžiniškų pastangų kaina, kuris suteikia tėvams galimybę didžiuotis savo vaiku, tačiau prieštarauja jo tikriesiems interesams. Šioje schemoje nukenčia sūnus/dukra.
2. Tėvų nusivylimas dėl sūnaus (dukros) nenusisekusio gyvenimo, kuriame jis (ji) arba nesugebėjo realizuoti tėvų nurodyto scenarijaus dėl gebėjimų stokos, arba net nesistengė to padaryti.
Esant tokiam scenarijui, nukenčia tiek tėvai, tiek, greičiausiai, ir jų vaikai. Suvokimas, kad nuvylei artimuosius, juolab – tėvus (pirmosios ir įprastai reikšmingiausios figūros kiekvieno žmogaus gyvenime), gali būti nepakeliama našta.
3. Sėkmės pasiekimas nepaisant tėvų norų, galbūt netgi antiscenarijaus įgyvendinimas. Pagal šią schemą, net jei vaiko asmeninis gyvenimas klostosi sėkmingai tiek jo paties, tiek visuotinai priimtinu požiūriu, tėvų pasididžiavimas neturi jokio pagrindo.
Juk sėkmė pasiekta ne tėvų dėka, o nepaisant jų ir faktiškai tarnauja kaip jų pačių įsitikinimų, vertybių, o galiausiai ir visos jų gyvenimo patirties (t. y. gyvenimo apskritai) paneigimas. Toks scenarijus kartais būna naudingas jį įgyvendinusiam vaikui, bet ne tėvams.
Atminkite: bet koks scenarijus (tiek tiesioginis, tiek „antiscenarijus) yra griežta schema, ribojanti asmenybės lankstumą, mobilumą ir gebėjimą prisitaikyti.
Jeigu noras pasipriešinti tėvų numatytam scenarijui pradeda lemti žmogaus gyvenimą, jis, lygiai taip pat, kaip ir paklusnus tėvų valios vykdymas, gali jį atitolinti nuo pagrindinės užduoties – savirealizacijos.
Pagrindinė tėvų užduotis – sukurti aplinką, kurioje vaikas galėtų palaipsniui išmokti pasikliauti savimi, naudotis savo ištekliais ir išsiugdyti gebėjimą patenkinti savo poreikius.
Pagrindinis gerų tėvų bruožas – jie mato vaiką kaip žmogų (asmenybę), o ne „medžiagą“, kurią reikia „suformuoti“ pagal savo norus.
Deja, daugelis tėvų nesuvokia, kad džiaugsmas dėl vaikų sėkmės, jų savarankiškumo pripažinimas ir paprasčiausia pagarba jų individualumui, taip pat gali prisidėti prie jų vaikų unikalaus gyvenimo kūrimo.
O kalbant apie pagrindinę ugdymo proceso priemonę – kritiką ir klaidų nurodymą, tai „ką pasėsi, tą ir pjausi“.
Kritikuodami ugdote tik kritikus. Pats kritikuoji, o mainais tikiesi tik dėkingumo ir pagarbos? Bet kur vaikams to išmokti, jeigu tėvai jiems sako tik pastabas, taip įkaldami į galvą mintį, kad jie yra nevykėliai ir kad viskas, ką jie daro, yra nepakankamai gerai?
Esame įsukti į ratu besisukantį nepagarbos procesą. Neįmanoma įskiepyti vaikams pagarbos, jei patys negerbiame kitų.
Svarbiausia laiku suvokti, kad vaikai užaugo. Kitaip vaikams nelieka nieko kito, kaip tik atsiriboti nuo tėvų arba net jų atsikratyti, išvykstant kur nors toli. Kokia jau čia pagarba ir dėkingumas…
Pagarbos tėvams reikalavimo pagrindas dažnai yra mąstymas, kad pagyvenęs žmogus nusipelno pagarbos vien todėl, kad yra vyresnis („Mes nugyvenome gyvenimą! Sulauksi mano metų…“)
Tačiau, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, teoriškai vyresnio amžiaus žmogus nusipelno pagarbos:
– už tai, kad jis mumis rūpinosi ir dabar turi teisę tikėtis iš mūsų to paties;
– per daugelį metų jis įgijo neįkainojamos gyvenimiškos patirties.
Už rūpestį, be abejo, ačiū – rūpinosi kaip mokėjo ir iš tikrųjų turi teisę tikėtis, kad mes juos taip pat palaikysime. Tikėtis, o ne reikalauti (kad ir kaip tuo piktintųsi daugelis tėvų!).
„Tėvai ir mokytojai pirmiausiai yra duodantieji, o vaikai ir mokiniai – imantieji. Tiesa, tėvai taip pat kažką gauna iš savo vaikų, o mokytojai – iš savo mokinių. Tačiau tai neatkuria balanso, o tik sušvelnina jo nebuvimą. Bet tėvai kadaise patys buvo vaikais, o mokytojai – mokiniais. Jie grąžina savo skolą perduodami kitai kartai tai, ką gavo iš ankstesnės. Ir tokią pat galimybę turi jų vaikai bei mokiniai“.
– B. Helingeris
Tiesą sakant, neteisinga šį procesą vertinti kaip skolos grąžinimą. Ar apskritai įmanoma grąžinti skolą už gyvenimą, kurį mums padovanojo tėvai? Nemanau. O reikalavimas tai padaryti sukelia vaikų protestą:
„Aš jums nieko neskolingas“, „Augindami mane tik vykdėte tėvų pareigą“. Susimąstykite, juk jeigu gyvenimas ir rūpinimasis mumis yra skola, ją galima grąžinti tik tam, kas ją suteikė.
Tačiau toks požiūris stabdo gyvenimo tėkmę ir sukelia vaikams katės, nusivylimo ir pykčio jausmus, o tėvams, kuriuos „apgavo“ ir negrąžino skolos – nugyvento gyvenimo beprasmybės jausmą.
Visai kas kita, jeigu į tėvų ir vaikų santykius žvelgiame kaip į indėlį.
„Indėlis – tai leidimas kam nors naudotis savo pasiekimų rezultatais sutartinėmis sąlygomis: su palūkanomis, mainais į ką nors, tam tikromis abiem šalims suprantamomis sąlygomis. Skola – tai našta, indėlis – tai palaikymas. Investuodami į vaikus, tėvai senatvėje gali tikėtis gauti „procentus“: jų dėmesį, pagalbą, priežiūrą. Tai, ką tėvai gavo iš savo tėvų, kai patys buvo maži. Tai, ką jų vaikai perduos savo vaikams. Būtent perduos, o ne atiduos“.
– N. Manuchina.
Todėl svarbu auklėti vaikus, kurie supranta, kad gyvenime yra svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Kitaip neišvengiamai atsiras kaltinimai dėl nepakankamo tėvų indėlio arba apskritai jo nuvertinimas (nedavė, davė, bet ne taip ir ne tą ir t.t.) .
Ar įmanoma pataisyti tokius santykius? Dažniausiai galima (jei tik yra noro). Kaip? Pasiryžti pradėti dialogą. Išsiaiškinti abipusius lūkesčius (kurie kitai pusei ne visada akivaizdūs!). Išreikšti savo jausmus, juk ten, kur yra tokia neapykanta, būtinai turi būti ir meilė.
Tiesiog abipusės nuoskaudos neleidžia jai „išeiti“. Tėvai, kurie nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais visada išlieka jiems reikalingi ir geidžiami. Jų vaikai pripažįsta, kad tėvai juos išmokė daugybės gerų ir naudingų dalykų.
Kito pripažinimas leidžia išsilaisvinti pačiam. Ir tada atsiranda bendravimo džiaugsmas. Ir skamba pripažinimo, dėkingumo vienas kitam (būtent vienas kitam) žodžiai.
Visada galima susitarti kaip šis bendravimas vyks. Kaip „suaugęs“ žmogus su „suaugusiuoju“ žmogumi. Nes normalu, jeigu tėvai gyvena ne tik dėl vaikų ir ne tik jų gyvenimus, bet turi savo interesų, kuria santykius su kitais žmonėmis.
Sunkesnė dalis yra pagarba tėvų gyvenimo patirčiai. Gyvenimo patirtis yra vertinga tuo atveju, jeigu suteikia žmogui išminties. Tačiau jei kadaise pagyvenę žmonės iš esmės buvo tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, saugotojai, tai mūsų laikais taip yra nebūtinai.
Kalbant apie išmintį, daugelis vyresniosios kartos atstovų jos neturi. Jei kas nors ir susikaupė per daugelį metų, tai greičiausiai nusivylimas visu pasauliu ir nenumaldomas noras kištis į seniai užaugusių vaikų gyvenimus.
Išmintis – tai gebėjimas matyti (ir mąstyti) plačiai, atsiradęs iš didelės gyvenimo patirties. Taip pat, tai yra ir didesnis lankstumas ir tolerancija kitų atžvilgiu, pagrįsta žmonių pažinimu ir suvokimu, kad visi esame skirtingi ir pagarba individualumui.
„Tėvų ir vaikų“ konfliktas yra amžinas. Bet kuri visuomenė yra amžiaus sluoksnių sąveikos sistema, o jos raida – tai kartų kaita, kuri visada yra selektyvi:
vienos žinios, normos ir vertybės įsisavinamos ir perduodamos kitoms kartoms, kitos, neatitinkančios pasikeitusių sąlygų, atmetamos arba transformuojamos.
Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų. Vaikai nori pokyčių, tėvai stabdo vaikų sukeliamą progresą, kad perėjimas nuo senojo prie naujojo vyktų sklandžiau.
„Jauniems žmonėms atrodo, kad seni žmonės yra kvaili, bet seni žmonės žino, kad tikri kvaileliai yra jaunuoliai!“.
– Agata Kristi.
Svarbu nepamiršti abipusės pagarbos (būtent abipusės, o nesislėpti už frazės „kiaušinis vištos nemoko“), pripažinti teisę nesutikti.
Tai kas gi turi padaryti pirmą žingsnį (jeigu yra noro pagerinti santykius)? Tėvai ar vaikai? Tas, kuris turi daugiau išminties.
Jeigu tai tėvai, ar ne jie pirmieji turėtų žengti tą žingsnį? Jeigu tai vaikai, ar jie neturėtų nustoti statyti sienas ir pradėti tiesti tiltus?
Tačiau dažniausiai ir vieni ir kiti mano, kad jų darbas – reikalauti (meilės, rūpesčio, pagarbos, dėkingumo). Reikalavimai yra kelias į niekur. Tai gal laikas pakeisti kryptį ir pradėti eiti ne į skirtingas puses, o vienas kito link?
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą