Tam tikra prasme kiekviena šeima yra skrupulinga mažytė Anglija su savomis tradicijomis. Jos gali būti susijusios su santykiais, laisvalaikiu, buitimi… Kartų išbandytos, tokios taisyklės palengvina gyvenimą. Jeigu tik nepamirštame jų pritaikyti prie mūsų laikų.
Mano mama visada sakydavo, kad mėsą reikia sūdyti baigiant gaminti, langus plauti du kartus per metus, o vyro nepalikti vieno su geriausia drauge. Ji mane išmokė prieš kepant perpjauti dešros riekeles į dvi dalis, būtinai pietums valgyti sriubą, o svarbiausia – tesėti pažadus.
Iki šiol aš – ne pati paklusniausia dukra pasaulyje – naudojuosi šiais jos patarimais ir suvokiu juos kaip dalį savęs. Aš apskritai net neleidžiu sau minties apie visų šių sriubų, langų ir pažadų atsisakymą. Juk tai mane daro manimi ir išlaiko tvirtus mūsų santykius su mama.
Tai yra tradicijos. Tokiu būdu mano mama perdavė man tai, kas suteikė jos pačios gyvenimui daugiau patogumo ir saugumo. Ir ji tai padarė iš meilės man.
Jos mama taip pat jai perdavė žinias-tradicijas: kaip verpti vilną, kaip rūpintis alkoholiku vyru ir manipuliuoti aplinkiniais pasitelkiant savo ligas.
Turint omenyje, kad vilną mezgimui mama perka, o su jos socialiniais įgūdžiais ir su mano tėvu viskas gerai, šiomis tradicijomis ji nesinaudoja. Jai tenka savarankiškai kurti elgesio įgūdžius, kurie jos realybėje gerokai naudingesni, negu jos protėvių patirtis.
Aš turiu daryti tą patį. Pavyzdžiui, aš kuriu savarankiškos literatūrinės veiklos arba remonto specialistų samdymo tradicijas. To mano tėvų šeima nemoka. O ir neturėtų jie mokyti manęs visko, kas kada nors gali praversti, kitaip mano gyvenimas taptų visiška jų gyvenimo kopija, o tai paprasčiausiai nėra įmanoma.
Būtent toks kopijų kūrimas ir yra bet kurios tradicijos esmė: elkis taip pat, kaip elgėsi tavo protėviai ir niekada nesuklysi. Tačiau, iš esmės teigiamas mokymas, skirtas išgyventi, ne visada pasiteisina realybėje. Nes realybė keičiasi – ir seni įgūdžiai gali tapti nereikalingi, nenaudingi, o gal tiesiog žalingi.
Tad tradicijos gali būti funkcinėmis ir disfunkcinėmis.
Pirmosios atlieka savo tiesioginę funkciją: ateities kartų pritaikymas prie gyvenimo, jų išlikimą geriausiu įmanomu būdu. Kaimo vietovėse tai gali būti tradicijos, susijusios su gyvulių priežiūra, darbais laukuose ir šeimos sujungimų į vieną didelę darbininkų bendruomene.
Tai funkcionalu: juk kuo daugiau žmonių šeimoje, tuo daugiau darbų jie nudirbs, tuo geresnis bus nuo jų darbo rezultatų priklausantis gyvenimas.
Mieste šie įgūdžiai jau nebefunkcionuoja: daugiavaikė šeima mažame bute netaps efektyvia darbo brigada, o greičiausiai pavirs į būrį žmonių, kurie nuolat bambės ir nejaus vienas kitam didelių simpatijų.
Taip nutinka su bet kuria tradicija. Sukurta tam tikromis sąlygomis siekiant geriausiai prisitaikyti prie supančios aplinkos, kitoje aplinkoje tradicija nustoja veikti.
Pavyzdžiui, šiandien galime stebėti neveikiančias tradicijas, likusias iš deficito laikų. Maisto atsargos, kurių niekas niekada nesuvalgys.
„Neišmesk, gal prireiks, juk geras daiktas“ tipo kaupimas. Priskrentame prie blogo gydytojo, lyg nebūtų kitų, visuomet perkame tam tikro prekės ženklo produktus (dėl tos pačios priežasties), lankomės prastame sporto klube (dėl visiškai neaiškių priežasčių).
Tokius pasirinkimus darome nedvejodami – vien todėl, kad mus taip mokė, tokios tradicijos buvo perduodamos, o ir mama visada sakydavo…
Šeimos tradicijų dėka mūsų gyvenimas gali tapti geresnis ar blogesnis. Kad galėtumėme įvertinti mums perduotus įgūdžius ir suprasti ar mums jų reikia, reikalingas procesas, vadinamas „introjekcijų suvokimu“.
Introjekcija yra tai, kas mažiems mums yra perduodama kaip vienintelė tiesa ir tai, ką mažieji mes suvokiame kaip tiesą. Žolė yra žalia, dangus – mėlynas, o šiame gyvenime reikia būti budriems ir niekuo nepasitikėti: visi šie teiginiai, skambantys iš mylimų tėvų lūpų, tampa absoliučia tiesa.
Taip ir pradedame gyventi – kol suprantame, kad frazės „Žemė sukasi aplink Saulę“ ir „jeigu du kartus per dieną nevalysi tualeto, tavo vyras tave paliks“ mūsų galvoje užima tą pačią vietą.
Norint pakeisti šiuos neveiksmingus įsitikinimus, reikalinga vadinamoji „monada“, tai yra gyvenimo už šeimos ribų patirtis. Tai savarankiškas gyvenimas, kuriame turime galimybę suvokti ar tikrai reikia gaminti trijų patiekalų vakarienę?
Ar man patinka niekuo nepasitikėti? Ar sutinku visą gyvenimą gyventi dviejų šunų ir trijų kačių apsuptyje, ar iš tikrųjų šie įsipareigojimai mane slegia?
Tai ir vadinama introjekcijų suvokimu. Nereikalingų įsitikinimų korekcijai būtina iš naujo įvertinti iš mūsų tėvų perimtas taisykles ir tradicijas.
Galu gale, kiekvienas iš mūsų savo ruožtu esame atsakingi už naujų, naudingesnių elgesio modelių sukūrimą ir jų perteikimą savo vaikams tradicijų pavidalu. Ir jų pagalba sukurti nuosavą tvirtą ir laimingą šeimą.
Tad klausykite mamos. Bet gyvenkite atskirai.
Palikti komentarą