KITOKIE FILMAI VAIKAMS

Rudenį, po vasaros atostogų, kartu su naujų mokslo metų pradžia savo duris vaikams ir jų tėvams atveria įvairios koncertų salės, dramos bei kino teatrai. Atšalus orams, lyjant ar pučiant stipriam vėjui, laiką smagiai ir šiltai tuomet galima praleisti klausantis koncertų, žiūrint spektaklius ar kino filmus. „Skalvijos“ kino centras, įsikūręs Vilniaus centre, nuo rudens kiekvieną savaitgalį kviečia vaikus ir jų tėvus, nes yra paruošęs filmų programą šeimai, vadinamą „Karlsono kinu“.

Ne paslaptis, kad visi vaikai labai mėgsta filmus ir galėtų juos žiūrėti labai ilgai. O išeiti į kino teatrą su tėvais yra tikra pramoga. O ar žinote, kad kino teatrų yra pačių įvairiausių. Vienuose, kramsnodami spragėsius, galite pamatyti naujausius pramoginius animacinius filmukus, sukurtus didžiosiose Holivudo kino studijose. Na o kituose, tokiuose kaip „Skalvija“, galima ne tik pamatyti įvairesnį kiną vaikams, kuriamą Europos ir kitų pasaulio kraštų režisierių, bet ir pabandyti patiems sukurti savo filmuką arba po filmo peržiūros susitikti su kino kūrėjais ar kitais įdomiais žmonėmis bei užduoti jiems pačius įvairiausius klausimus, iškilusius po filmo.

Būtent šiame kino teatre jau daug metų darbuojasi Goda Sosnovskienė. Ji rūpinasi, kokius filmus vaikams rodys kino teatras ir kokių užsiėmimų vaikai galės pasirinkti. Taigi, kas tas „Karlsono kinas“ ir kokios įdomybės čia dedasi, Goda ir papasakojo smalsiajai Bitutei.

Kokie filmai rodomi „Karlsono kine“?

Į „Karlsono kiną“ kviečiami vaikai nuo trejų iki dvylikos metų, tol, kol filmo pasižiūrėti eina kartu su tėveliais. „Filmų programą sudarome labai kruopščiai, nes ieškome gero ir įdomaus kino vaikams. Į vaiką žiūrime rimtai ir su pagarba, todėl ir filmų programa sudaroma atsakingai . – pasakojimą pradeda Goda. – Manome, kad kinas kaip suaugusiam, taip ir vaikui yra būdas pažinti pasaulį, sužinoti daug įdomių dalykų apie save ir apie kitą žmogų. Atrenkant filmus mums svarbi ir filmo tema, ir įdomi istorija, ir patraukli meninė išraiška.

Bitutė paklausė, ar rimti filmai gali būti tokie pat įdomūs kaip ir linksmi animaciniai filmukai. Goda mano, kad filmai, kurių pagrindiniai herojai yra paprasti vaikai, atsiduriantys išskirtinėse situacijose, savarankiškai ar su aplinkinių pagalba sprendžiantys iškilusius sunkumus, tikrai įtraukia mažuosius žiūrovus, dažnai yra net įdomesni ir labiau jaudinantys nei išgalvoti amerikietiškų animacinių filmukų pasauliai. Žiūrėdamas tokį filmą vaikas susimąsto, mokosi, atjaučia, lygina tai, ką mato ekrane su savo pasauliu, savo patirtimi.

Štai kartą Goda su savo sūnumi išsiruošė į Tarptautinio vaikų ir jaunimo festivalio seansą, kuriame kaip tik buvo rodomas gana  rimtas Gvatemalos režisieriaus filmas vaikams „Didžiausias namas pasaulyje“ apie Pietų Amerikos kalnuose gyvenančią mergaitę. „Nerimavau, kad sūnui prailgs, nes iš filmo aprašymo ir reklaminio klipo buvo matyti,  kad tai bus itin lėto tempo, realistiškas filmas, be jokių specialiųjų efektų ar įspūdingo garso takelio. – prisimena pašnekovė. – Bet ką jūs manot? Filmo peržiūros metu salėje buvo tylu, vaikai kaip reta susikaupę žiūrėjo filmą. Majų genties mergaitė, pagrindinė filmo herojė, išgyveno didžiausią savo gyvenime nuotykį – netikėtai susiklosčius aplinkybėms ji turėjo perimti mamos atsakomybę rūpintis avių banda, tačiau žaisdama kalnuose, ji praganė vieną avį. Kol ieškojo pražuvėlės, prapuolė visa likusi banda. Kad ją susigrąžintų, ji turėjo pereiti per beždžionių tiltą virš kalnų.  Vaikai salėje su dideliu susidomėjimu stebėjo, ar mergaitė išdrįs pereiti tiltą. Jeigu pereis, nugalės save ir užaugs.“ Po filmo Godos sūnus tik tarstelėjo, jog tai buvo gražiausias jo matytas filmas, o labiausiai įstrigusi vieta ir buvo tas jaudinantis momentas, kai mergaitė turėjo pereiti per tiltą. Galbūt dėl to, kad kiekvienas vaikas turi įvairių baimių, kurias dažnai reikia nugalėti. Tokios istorijos kine vaikams įdomios, įtraukia, jie iš jų mokosi.

Šį rudenį, „Karlsono kinas“ pakvies vaikus į dar drąsesnį nuotykį kino teatre – pasižiūrėti net dvi dokumentinio kino vaikams programas. Kiekvienoje programoje vaikai galės išvysti po tris trumpus dokumentinius filmus, kurių herojai – vaikai iš viso pasaulio. Tai ir atkaliai savo tikslų sporte ar kūrybinėse veiklose siekiantys vaikai (sumo imtynininkas Čikara iš Japonijos, sesutės baleto šokėjos iš Rusijos), berniukai ir mergaitės, užsiimantys neįprasta veikla ir laužantys įvairius stereotipus (vandens baletu užsiimantis Džiovanis iš Italijos, dešimtmetė riedlentininkė iš Olandijos), ir net vaikai, išgyvenę karo siaubą (devynmetė Nora iš Sirijos). Visuose filmuose – vaikų gyvenimai, jų pačių pastebėjimai, įžvalgos, kasdienės ir nekasdienės patirtys.

Po filmų – įdomūs susitikimai ir dirbtuvės

Po filmų peržiūrų „Skalvijos“ kino centras bent kartą per mėnesį pakviečia mažuosius žiūrovus į susitikimą su kokiu nors svečiu, kuris vaikams gali papasakoti visokių įdomybių ar atsakyti į iškilusius klausimus. Tai gali būti kino kūrėjas, atskeisiantis kino kūrimo paslapčių, gamtininkams, pamokysiantis mažuosius žiūrovus, kaip tausoti ir rūpintis gamta, ar net privatus detektyvas, pasidalinsiantis slaptais seklio triukais.

Štai kartą po detektyvinio filmo vaikams „Nono, berniukas Zigzagiukas“ salėje vaikų laukė pats tikriausias privatus seklys, kuris ne tik vaikams papasakojo apie savo profesiją, atskeidė visokiausių paslapčių, kaip seklys suseka nusikaltėlį, bet dar ir gyvai parodė visokiausių triukų.

O kitą kartą po filmo „Keliaujantys paukščiai“, kurio viena iš herojų yra dešimties metų mergaitė, serganti raumenų liga ir judanti tik neįgaliojo vežimėlio pagalba, vaikų laukė susitikimas su moterimi, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį turi negalią ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje. „Po filmo vaikai galėjo į „Karlsono kiną“ atvykusiai viešniai užduoti savo klausimus. Jie klausė, ar jai sunku, ar lengva judėti mieste vežimėliu, kaip ji pasiekia vieną ar kitą tašką, kokios dižiausios kliūtys, ar sunkus vežimėlis, kaip ji jaučiasi, kaip su ja elgiasi aplinkiniai. Ir tai yra viena iš temų, kuriomis norime kalbėtis su vaikais – žmonės su negalia yra tokie patys žmonės kaip ir mes, tad lygiavertis bendravimas, vienas kito pažinimas yra tiesiausias kelias į žmonių su negalia izoliacijos bei soialinės atskirties mažinimą.“

Kai kitos to paties filmo peržiūros pasikvietėme ornitologus – žmones, dirbančius su paukščiais.  Jie vaikus supažindino su paukščių rūšimis, iš nuotraukų mokė, kaip juos atpažinti, kartu klausėsi jų balsų. Mažieji žiūrovai taip pat sužinojo, kodėl ir kokie paukščiai rudenį išskrenda į šiltus kraštus, mokėsi, kaip reiktų pasirūpinti, tais, kurie lieka žiemoti Lietuvoje, kokius inkilėlius jiems reikia kabinti, kaip galima patiems juos pasigaminti.“

Filmus vaikai kuria patys

Be filmų bei įdomių susitikimų, vaikai kartą per mėnesį kviečiami į animacijos dirbtuvėlės, kuriose išbando skirtingas animacijos technikas bei  patys kuria animacinius filmukus. „Šiemet sukonstravome specialią, beveik magišką animacijos dėžę, kurios pagalba vaikai, tarsi tikroje animacijos studijoje, gali patys kurti animacinius filmukus. Dirbtuvėlių metu vaikai susipažįsta su skirtingomis animacinių filmukų kūrimo technikomis – lėline, plokščiųjų marionečių ar sustabdyto kadro animacija. Savo pačių nuostabai vaikai pamato, kiek daug darbo, laiko ir kantrybės reikalauja net ir paties trumpiausio animacinio filmuko sukūrimas. – pasakoja Goda. – Po dirbtuvėlių vaikai kviečiami į kino seansą, o po jo kino teatro ekrane išvysta ir savo pačių sukurtą filmuką. Tada būna labai daug džiaugsmo.“ Animacijos dirbtuvėlių grupės yra nedidelės, į jas kino teatras priima po dešimt vaikų, todėl susidomėjusiems patartina iš anksto paskambinti ir užsiregistruoti.

Goda Bitutei atskleidė dar vieną įdomų dalyką. Pasirodo, net gimtadienius kartais vaikai užsimano švęsti jų kino teatre būtent animacijos dirbtuvėlėse. Nors sukurti savo filmuką reikia daug susikaupimo, jei vaikai nori, su savo svečiais kino teatre jie gali kurti gimtadienio šventės filmą.

Bitutė paklausė Godos, ar šiame kino teatre vaikai gali nusipirkti spragėsių. Goda nusišypsojo ir atsakė, kad jų kino teatras dar yra įdomus ir tuo, kad spragėsių jame nėra. Bet čia yra kavinė ir joje prieš ar po kino seanso galima išgerti gardžios kakavos ar paskanauti naminio pyrago: „Tai yra mūsų kino teatro kultūra, jos mokome ir vaikus.“

„Mokausi iš kino“

Dar vienas įdomus projektas, kuris vyksta šiame kino teatre yra skirtas mokykloms ir vadinasi „Mokausi iš kino“. Tai yra specialūs kino seansai klasėms, kurios, lydimos savo mokytojų, darbo dieną pamokų metu kviečiamos į edukacinius kino seansus. Mokytojai su klase gali pasirinkti filmą net iš keturiasdešimties filmų programos. Po filmo yra galimybė užsisakyti diskusiją apie tai, ką tik ką kartu išvydo ekrane – aptarti jo istoriją, meninę raišką, pasidalinti savo įžvalgomis ir pastėbjimais. Gera žinia yra ta, kad ši programa yra ne tik Vilniuje („Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“), bet ir kituose miestuose bei kino teatruose. Mokiniai su mokytojais gali atvykti filmo žiūrėti ir į kino teatrą „Romuva“ Kaune,  kūrybinį inkubatorių „Kultūros fabrikas“ Klaipėdoje, kino teatrą „Garsas“ Panevėžyje, kino klubą „Pirmas kadras“ Mažeikiuose, kino namus „Taurapilis“ Utenoje bei Varėnos kultūros centro kino salę.

Na o Bitutė džiaugiasi, apsilankiusi tokiame neįprastame kino teatre ir sužinojusi, kokių įdomių dalykų galima nuveikti visus mokslo metus, nuo rudens iki pavasario. Tada ne taip liūdna pasidaro, kad vasara jau baigėsi. Juk atsiveria tiek daug naujų pramogų.

Kalbino Gintarė Minkevičienė