Atėjo metas papasakoti istoriją, kurią rašant man dreba rankos. Ir spaudžia širdį. Prisimenu savo mokytojus. Deja, bet jie, mūsų šalies vaikus paleidžiantys į gyvenimą, patys pensijoje bus paleisti į skurdą, nors ir dabar oriai negyvena. Ar ne, premjere, manantis, kad mokytojai uždirba tūkstantį eurų ir turi daug laisvo laiko?
Aš noriu pasidalinti su Jumis istorija, kuri be galo šildo mano širdį, kai šį rudenį už lango prapliumpa šaltas lietus ir vėjo nešami lapai primena, ką man teko išgyventi paskutinėje – 12-oje klasėje.
Prieš ją vasarą mirė mano brangus senelis, pas kurį gyvenau. Palikau namus ir, kol bendraklasiai mokėsi, aš dirbau, nuomojausi kambarį ir pirkausi valgyti, nors vargiai buvo už ką – lyg tiems mokytojams šiandien, kurie kasryt su šypsena veide pasitinka jūsų vaikus ir mėgina juos išmokyti gyvenimo.
Po ministerijos planų – neviltis
Tačiau prieš tai dar papasakosiu liūdną priešistorę. Mūsų šalies mokytojams niekada nebuvo lengva mokyklose. Kaip ir mokiniams sunku mokytis.
Susidūrus su sunkumais, jiems sunku sulaukti ir pagalbos. Juk Lietuvos mokyklose paprastai vienas psichologas dirba puse etato 300-500 vaikų turinčioje ugdymo įstaigoje.
Todėl kaskart, kai sužinodavau, kad štai šiais metais mūsų nuostabioji Švietimo ir mokslo ministerija sumąstė naują planą, pagal kurį dabar visi gyvens vėl kitaip, aš ją prakeikdavau. Juk dabar mes tik stiprinsime matematikos žinias, tik didinsime krūvius, tik skaičiuosime ir dar kartą skaičiuosime mokytojams vis kitaip mokamus atlyginimus, kursime kosmines programas apie naujų kompetencijų ugdymą (kad ir ką tai reiškia), švietimo prioritetas bus saugumas mokykloje. Bet jūs perskaitykite neseniai parašytą mano tekstą „Plano, kaip suvaldyti smurtą mokykloje, ministerija neturi“ ir pasidarykit išvadas patys.
O išties tas vargšas mokinys nežinos nė kokia ta jo ateitis po 2-ejų metų laukia, kai teks stoti į universitetą (nes egzaminų reikalavimai keičiami tokiu tempu, kaip premjeras keičia kojines). Dar tas mokinys turi psichologinių bėdų ir didelį mokymosi krūvį, nes nėra normalu arti po 7 pamokas per dieną ir tada daryti namų darbus 5 valandas (čia 11 ir 12 klasės tempai). Štai ir agresija, ir rūkymas, ir pjaustymasis, ir socialiniai darbuotojai, kurie tą „chebrą“ mėgina gelbėti, bet kartais jau pačius socialinius darbuotojus nuo tos agresijos, kaip ir mokytojus, reikia gelbėti.
Istorija, po kurios patikėjau mokytojais
Kai pagalvoju apie tuos sunkius laikus, kai būdamas 18-os metų variau tokiais mokymosi tempais ir nebuvo kam pasiskųsti, nes juk visi taip daro ir, žiūrėk, niekas neverkia, ėmiau nekęsti visko. Tapau piktas, irzlus, ir mokytojai tą jautė. Pykau ant pasaulio, švietimo sistemos, kai kurių mokytojų, kad jie visai negaili ir dar kažko nori iš manęs, jau ir taip visiškai save išlaikančio, mokesčius valstybei mokančio žmogaus, kuris gyvena iš vargano atlyginimo.
Pamenu, lijo. Buvo toks vėlyvas ruduo ir tik vėjas lauke pūtė. Miestas ūžė. Aušo tamsiai mėlynas rytas ir visi skubėjo į darbus. O aš nebeskubėjau niekur. Nes koks skirtumas. Skambinėjo draugai, stebėjosi, kad neateinu. Po kelių dienų skambinėjo ir auklėtoja. Nusprendžiau papasakoti jai apie savo bėdas. Kad bent žmogiškai suprastų, kokios sunkios dienos dabar yra ir nepyktų ant manęs dėl blogų pažymių.
Mūsų auklėtojai, geografijos mokytojai, galėjai papasakoti viską. Tai ir papasakojau apie save.
Aš pamenu, kaip stipriai tąkart ji mane apkabino. Po štiek laiko pasijutau suprastas. Toks mažas stebuklas tame geografijos kabinete, kuriame ji mokė vaikus pažinti pasaulį, o per tą apkabinimą aš pažinau, kad ir tas pasaulis nėra toks jau liūdnas.
Pasikalbėjau ir su mokyklos direktore. Daug kas ją keikė ir nemėgo. Bet tame kabinete aš pažinau kiek kitokį jos veidą. Ji žiūrėjo į mane tuo giliu žvilgsniu ir ilgai svarstė, ką daryti. Išklausė. Nepyko dėl praleistų pamokų. Nes juk ant plauko buvo pakibęs mano gyvenimas, dėl kokios vienos dar „n“ raidės dienyne… Ir ji man sudarė tokias sąlygas baigti mokyklą, kad pasidarė lengviau.Mokytojai negailėjo nei jėgų, nei pastangų skirdami man laiko. Nors ką čia, atrodo, vienas mokinys iš kelių šimtų. Bet dėl manęs vieno visi jie stengėsi tarytum visa karaliaus kariauna.
O tada atėjo Kalėdų metas. Prieš kurį laiką mokyklos buhalterė tapo puiki mano drauge, nors juodosios buhalterijos netvarkėme (juokauju – kokia dar juodoji buhalterija, kai nuo mūsų šalies mokyklų ir taip byra plytos). Ji vis klausė, kaip gali man padėti. Man reikėjo emocinio palaikymo – tai buvo viskas, ko iš tos mokyklos vyliausi.
Tomis dienomis dirbau, stengiausi, mokiausi. Žinojau, kad nelikau vienas su savo bėda. Atrodo, to pakako.
O ji vieną dieną pasikvietė mane pas save ir duoda man šūsnį pinigų. Aš apstulbęs. Pirma reakcija: „Klausykit, tikrai nereikia, aš…“ O ji tiesiog duoda ir sako, kad čia mokytojai savanoriškai susimetė tam, kad smagiai praleisčiau Kalėdas. Iš savo asmeninių pinigų. Uždirbdami tuos mažus atlyginimus. Štai Jums ir mūsų mokytojai – nuolat kovojantys dėl savo pragyvenimo, kartais įklimpstantys į skandalus dėl nesutarimų su mokiniais, bet va, visi jie savanoriškai, neprašomi, man nieko apie tai nežinant susimetė dėl manęs tam, kad nebijočiau bado, jei toks pasibelstų. „Žemynos“ gimnazijos mokytojai dėl mokinių padaro daugiau nei, atrodo, patys dėl savęs padarytų.
Ta mokykla, kuri pastatė mane ant kojų, privertė vėl patikėti gyvenimu, – tai Klaipėdos „Žemynos“ gimnazija.
Aš pripažįstu, kad buvo dienų, kai aš netikėjau ir keikiau švietimo sistemą, keikiau ir mokytojus, ir kartais jie ne visada elgėsi tinkamai, kaip ir aš, tad meskit akmenį į mane ir tuos mokytojus tas, kuris tų klaidų nedaro. Šiandien skaičiuoju antrus metus, kai baigiau mokyklą. Manau, kad tie paskutiniai metai, kai mokiausi 12-oje klasėje, tapo stebuklu. Jį sukūrė mano gyvenimo įkvėpėjai – visi tie mokytojai ir mokyklos direktorė. Ir nors švietimo sistema aš vis dar netikiu, mokytojais aš įtikėjau šventai. Ačiū Jums, kad pakėlėte mane, nušluostėte ašaras ir paleidote į gyvenimą.
Ir visus skaitytojus kviečiu: jeigu turite tokią galimybę, raginu paaukoti emocinio palaikymo pagalbos tarnyboms – pagalvokite, kiek daug jaunų žmonių susiduria su išbandymais. Jiems reikia palaikymo. O tada nueikite į savo mokyklą ir iš visos širdies apkabinkite savo mokytojus.
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą