Brangios mamytės, auginančios mažus vaikus, dėkite į šalį savo mobiliuosius telefonus ir atsiduokite motinystei! Kalifornijos universiteto mokslininkai ištyrė, kad fragmentiška ir chaotiška mažylių priežiūra gali sutrikdyti jų smegenų vystymąsi ir smarkiai paveikti emocinę sveikatą ateityje.
Jautrus vaikas daugumai aplinkinių atrodo kaip tėvų kantrybės išbandymas, bet retai kas susimąsto, kad tai gali būti ir dievo dovana. Knygos „The Highly Sensitive Child“ autorius Dr. Elaine Aron teigia: „Vaikų ir tėvų santykiuose pirmiausia vaiko jautrumą įvertina tėvai. Jie patys ir nusprendžia ar tai yra privalumas, ar nuolatinį nerimą sukeliantis šaltinis“. Kaip padėti labai […]
Užaugau ir mokiausi sistemoje, kurioje svarbiausia buvo rinkti faktus, gebėti prisiminti bei atkartoti suteiktą informaciją. Asmeniniai tų faktų vertės ir prasmės išgyvenimai nebuvo svarbūs – juk tai tik jausmai! Universitetuose ir vėl susidūriau su proto aukštinimu. Svarbus tik protingas mąstymas, kuris yra šaltas, grįstas faktais ir objektyvus. Visa kita yra tik asmeninis suvokimas, fantazijos, vizijos, […]
Jaunos mamos laiškas… Google paieška, man tavęs dar niekada taip gyvenime nereikėjo, kaip pastaruosius tris mėnesius, gimus mano sūnui. Visi vienu balsu kartojo, kad aš tikrai instinktyviai žinosiu, kaip rūpintis savo pirmagimiu sūnumi. Bet jie turbūt jau pamiršo, kaip nedrąsu laikyti rankose savo, taip savo, mažą vaiką ir nežinoti kaip maudyti, ką daryti pirmą kartą […]
Visi vaikai, anksčiau ar vėliau, prasikalsta, pradeda neklausyti tėvų arba elgtis netinkamai net ir tėveliams sudrausminus. Tuomet puolame skaityti straipsnius kaip vaiką bausti, drausminti, ką jam sakyti ar kaip tinkamai auklėti. Šį kartą pabandykime apibrėžti 7 pagrindines blogo elgesio priežastis, kodėl tam tikrais atvejais vaikai neklauso.
AČIŪ. Ar dėkojate savo vaikams? Ne, ne už tai, kad padėjo kambarius sutvarkyti ar išnešė šiukšles. Už tai, kad kartu linksmai praleidote dieną? Kad vakarieniavote? Kad pasikalbėjote? Kad palaikė kompaniją ryte valantis dantis? Kad dar tuomet, kai buvo angelas danguje išsirinko būtent jus būti jo tėvais?
Mokykla ar darželis yra vaikų kasdienybė, kuri daugiau ar mažiau įtraukia į neišvengiamą rutiną. Jūsų vaikas jaučiasi laimingas šiose ugdymo įstaigose ir eina su džiaugsmu, o gal kiekvieną rytą reiškia nenorą ir nepasitenkinimą? Ir vienu, ir kitu atveju, jam tai yra sunkus „darbas“.
Vaikui susidūrus su artimo žmogaus ar mylimo augintinio netektimi, o kartais ir anksčiau, jam kyla klausimų apie mirtį. Daugelis suaugusiųjų jaučiasi nesmagiai su vaikais apie ją kalbėdami. Tačiau labiausiai mažuosius skaudina ne pati tiesa, o tai, kad tėveliai ją slepia ar iškraipo. Būtina atsakyti į vaikų klausimus, nes vėliau jie gali neišdrįsti kalbėti šia tema.
– Gal galime pažaisti paukščių šeimą? – Paklausė vaikas. – Vėliau galėsim. – Išgirdo atsakymą. Vaikui jau 35-eri ir jis vis dar laukia kada bus tas vėliau ir kada žais paukščius.
„Nedaryk to, nedaryk ano, nelakstyk, neliesk, ne-ne-ne-ne…“ Pažįstama situacija? Neretai suaugusieji taip ir švaistosi pamokymais: „neik į virtuvę, neliesk vazos, neimk žirklių“ ir t.t., nepaaiškindami, kodėl negalima. Vaikai gi dažnai pažeidžia draudimus, tėvai pyksta, barasi, vėl draudžia ir vėl viskas iš naujo.
Tėvai, ypač mamos, mėgsta dėl savo vaikų „problemų / netobulumų“ konsultuotis su visais: mamomis, draugėmis, kaimynėmis, gydytojomis, bendradarbėmis… Tėvai, esant progai, gana greitai ir atvirai ant stalo deda savo vaiko netobulumus ir kartu su kažkuo bando sudaryti tolesnių veiksmų planą.
Džono Boulbio prieraišumo teorija šiandien pripažįstama visame pasaulyje, ją remiamasi daugybėje psichologinių darbų, ja remiantis dalijami patarimai vaikų auklėjimo temomis. Ir, regis, tai tikra tiesa: vaiko artimo ryšio nebuvimas su suaugusiuoju vėliau sukelia daugybę emocinių problemų ir net veikia žmogaus… nusikalstamumą.
Dauguma vaikų ko nors bijo. Tamsos. To, kas gyvena po lova. Tualeto. Svetimų žmonių. Nepažįstamų vietų. Nematyto maisto. Spintos. Balkono. Sandėliuko. Vilko miške. Siurblio. Dušo. Stipraus garso. Būti vienas. Ošiančio medžio. Vandens. Aukščio. Yra daugybė visokių mums, suaugusiems, suvokiamų ir nesuvokiamų baimių.
Ką sakote savo vaikams norėdami juos pagirti? Greičiausiai kažką panašaus į: „gerai padarei“, „koks šaunuolis vaikas“, „tu mano gudruolis“, „tau pavyko geriausiai iš visų“, „didžiuojuosi tavimi“ ar pan.
Šiuo straipsniu, tikiu, atsakysiu į daugybės skaitytojų dviejų rūšių klausimus. Mums rašote ir klausiate išties nemažai – ačiū Turbūt dažniausiai tie klausimai vienaip ar kitaip susiję su vaiko saviverte, savęs suvokimu, supratimu bei vertinimu santykyje su kitais.
