Savininkiškumo jausmą patiria visi tėvai. Tačiau ne visi atskiria savo egoizmą nuo nuoširdaus rūpinimosi vaiko gerove bei gerbia jo teisę būti savimi.

Vienas psichologas pasakė: „Iš tikrųjų laimingas gali būti tik tas žmogus, kuris moka gyventi ČIA ir DABAR. Bet dauguma iš mūsų gyvena arba praeitimi, arba ateitimi.

Įsakinėti apskritai negalima – niekam ir niekada. Įsakymas – tai norimas rezultatas (dažniausiai be abipusiškumo) čia ir dabar. O taip pat silpnumo simptomas, nes šiuo atveju tėvams nepavyko susitarti su vaiku. Vienas iš svarbių santykių momentų yra supratimas. Visada reikia girdėti, klausytis ir kalbėtis.

Rodos, kas gali būti puikiau, nei laikytis lozungo „Leisk mylimajam būti savimi“? Tačiau sąmoningai „nepastebėti“ to, kas nepatinka, nėra gerai. Kol kas nuo susierzinimo jus gelbsti meilė, ji sukuria nuotaiką, leidžiančią „nepastebėti“.

Jeigu, sakydami „meilė“, turėsime galvoje ypatingą požiūrį į kitą žmogų, tokį požiūrį, kuris jį daro išskirtinį, nuostabų, kai kiekvienas susitikimas su šiuo žmogum prisipildo savitos prasmės, – tuomet, žinoma, vaikai gali tai patirti.

Žodis „gaslighting“ šiandien dažniausiai vartojamas apibūdinant emociškai priklausomus suaugusiųjų santykius. Ir kadangi visi žinome, kad viskas „ateina iš vaikystės“, nusprendžiau šį fenomeną panagrinėti tėvų ir vaikų santykių aspektu.

Kai suaugusieji kalba apie vaikus, neretai tenka girdėti apie jų „kaprizus“, „reikalavimus“, „nepasotinamus norus“ ar „ožius“.

Kaip mažas vaikas suvokia mirtį? Dvejų metų vaikas mirtį supranta kaip išsiskyrimą, jis laukia, kad, ilgai netrukęs, tėtis ar močiutė sugrįš. Iki penkerių metų vaikas dažniausia mano, kad žmogus užmigo ir ta būsena yra laikina. Jis nesuvokia mirties kaip gyvenimo pabaigos.

Šiuolaikinė šeimos psichologija išskiria keletą pereinamųjų etapų, susijusių su vidine šeimos santykių dinamika. Šie etapai gali būti daugiau ar mažiau skausmingi: tai priklauso nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninių savybių.