Barnių, nesklandumų ir nesutarimų būna kone kiekvienuose namuose. Skirtumas tas, kaip į tuos barnius reaguojame ir juos sprendžiame.
Nuomonės ar veiksmai gali išsiskirti dėl visko: nuo to, kur padėti miltus, iki to, kuriuo laiku migdyti vaiką. Abu suaugę šeimos nariai turi savo nuomonę beveik visais namų ūkio klausimais ir nori, kad būtent jų požiūris būtų pripažintas teisingiausiu, geriausiu, tinkamiausiu ir taptų praktikuojamas. Ir tai nuostabu. Daugybė skirtingų nuomonių ir galimybių nugyventi kiekvieną dieną yra fantastiškas dalykas! Tačiau vienuose namuose pavyksta susitarti gražiai, o kituose daugiau ar mažiau kovojama, ginčijamasi ir ieškoma kaltų dėl padarytų klaidų ar nepasiteisinusių dalykų. Ką šios šeimos daro skirtingai?
Radome tokią gražią pasaką apie sutuoktinių santykius.
„Kaimynystėje gyveno dvi jaunos šeimos. Vienos šeimos kasdienybę nuolatos lydėjo pykčiai, barniai ir nesutarimai. Kita šeima buvo visiška priešingybė. Atrodė, jog toji šeima spinduliavo ramybe, tyla bei santarve. Kai pirmoji šeima labai stipriai susipyko, žmona neištvėrusi sako vyrui: „Tu kada nors girdėjai, kad mūsų kaimynai pyktųsi? Ar girdėjai barnius? Ne? Tuomet, nueik pas juos, sužinok, kaip jiems pavyksta taip taikiai gyventi, ir pasakyk man, kokia yra jų laimingo gyvenimo paslaptis…“
Kitą dieną vyras nuėjo prie kaimynų namo, pasislėpė ir pro lango tarpelį ėmė stebėti, ką kita šeima daro. Rodos, nieko ypatingo nevyksta – žmona gamina valgyti, vyriškis dirba prie stalo, tačiau staiga suskamba telefonas ir vyriškis pašoka, bėga atsiliepti, tačiau rankos mostu užkliudo dailią interjerą puošiančią vazą ir ją sudaužo… Vyras skubiai pradeda rinkti į šipulius pabirusios vazos šukes nuo grindų. Tuo metu, išgirdusi dūžį, į kambarį atbėga ir žmona. Kaimynas besislėpdamas už lango akylai stebi, kaip pasielgs jo kaimynai. Tačiau į kambarį skubiai atbėgusi žmona atsargiai, nieko nesakydama pritūpė prie savo vyro, apžiūrėjo jo nuo šukių supjaustytas rankas ir pradėjo drauge rinkti šukes. Vyriškis ramiu balsu tarė: „Atleisk, mieloji, aš taip skubėjau atsiliepti telefonu, kad nepastebėjau vazos…“ Tačiau žmona, dar kartą pažvelgė į jį ir atsakė: „Šią vazą tvarkydama perstačiau, todėl negalėjai žinoti, jog ji čia stovi“. Jie pasibučiavo ir drauge baigė rinkti visas šukes. Kaimynas supratęs, kuo skiriasi ši šeima, grįžo namo ir tarė žmonai: „Jų šeimoje abu pripažįsta klydę, o mūsų šeimoje abu teisūs.
Aleksandras Chakimovas yra pasakęs ir parašęs: ,,Per ilgus metus sutuoktiniai gyvens akis į akį su mintimis, žodžiais ir vienas kito elgesiu. Tai reiškia, kad jų savęs suvokimas tuo pačiu metu keisis tai į gerąją, tai į blogąją pusę. Ir tik kai jie išmoks vertinti tai, kas amžina bei tinkamai elgtis su tuo, kas laikina, jie supras esmę, kuri suriš jų sielas, nors kūnai ir liks pavaldūs laikui“.
Ši istorija ir ši mintis – potencialiai nuostabūs šeimos santykiai.
Štai toks paprastas ir kartu įspūdingas moralas – „Jų šeimoje abu pripažįsta klydę, o mūsų šeimoje abu teisūs“. Kaip pasakytų Šerlokas Holmsas – „Elementaru, Vatsonai“ . O man šioje vietoje skamba jau kažkada su jumis pasidalinta mintis:
Jei reikia rinktis būti teisiu ar būti geru, rinkis būti geru ir visada būsi teisus.
Būti geriems, kukliems, atlaidiems ir visuomet žinoti, kad mūsų antroji pusė specialiai nieko blogo nei mums, nei mūsų vaikams, nei namams padaryti nenori, o visi nesklandumai atsitinka tiesiog, netyčia, nes toks gyvenimas.
Būkit su meile!
Informacijos šaltinis: balarama.lt
Palikti komentarą