Kaip žmogus mokosi kalbėti? Tai – vienas žaviausių ir sudėtingiausių raidos uždavinių, kuris prasideda nuo pat pirmojo vaiko riksmo.
Bendrauti galima ir kitais būdais – mimikomis, šypsena, gestais, akių kontaktu – tačiau nemokėdami kalbėti prarastume pagrindinį būdą reikšti savo jausmus, išsakyti poreikius, dirbti, mokytis, bendrauti ir atlikti kitus kasdienius veiksmus.
Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja.
Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija.
Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje.
Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita – todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą.
Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.
Ikimokyklinukas mokosi kalbėti
Ikimokyklinis amžius (3–5 metai) yra laikomas tarpsniu, kuomet sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos.
Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3–5 metų amžiaus.
Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5–3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią – mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais.
Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats).
Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių.
Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.
Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus.
Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa labiausiai panašia į suaugusiųjų.
Visiškai nebelieka čiauškėjimo – tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją.
Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai.
Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.
Jei viskas vyksta ne pagal planą…
Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso.
Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis.
Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“).
Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui.
Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę ir socialinę vaiko gerovę, kadangi kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.
Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias.
Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą. Kadangi sakytinė kalba – bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų.
Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis.
Vis tik tokiu atveju nereikėtų vaiko saugoti ir atriboti nuo bendravimo proceso. Atvirkščiai – jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti.
Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai – svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.
Atėjus laikui lankyti ikimokyklinę įstaigą
Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus ir poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius.
Žinoma, šis noras kyla ir anksčiau, kol vaikas auga ir daugiausiai laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau ikimokyklinėje įstaigoje jį apsupa visiškai nauji ir nepažįstami žmonės, kuriems kalbėjimo kokybė yra svarbesnė, nei tėvams.
Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.
Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tad tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti.
Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau. Kai kurie tyrėjai teigia, kad, esant neaiškiai ikimokyklinuko sakytinei kalbai, po kurio laiko ji patobulės, jei vaikas įstaigą lankys reguliariai.
Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?
Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.
Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai – vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais.
Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.
Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų.
Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais.
Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos.
Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti, lavinant vaiko sakytinę kalbą.
O kaip prisidėti galėtų tėvai?
Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi.
Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas.
Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas..
Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus.
Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui – savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t. t.
Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl „gyvo“ bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus, siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.
Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti – iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų.
Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius – tas etapas, kuomet vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų.
Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamus kalbėjimo įgūdžius.
Dr. Jurga Misiūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros lektorė, Mokyklinės psichologijos programos komiteto vadovė
Gintautė Jegorovaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Mokyklinės psichologijos programos 2 kurso studentė
Informacijos šaltinis: https://ve.lt/gyvenimas/kaip-vaikai-mokosi-kalbeti
Palikti komentarą