Kaip tėvams kalbėti, kad vaikai klausytųsi

Efektyvus bendravimo būdas paveikti nepriimtiną vaiko elgesį: „Pranešimas „Aš“

Vaikai linkę keisti savo elgesį, jei tėvai pasako, kaip jų elgesys veikia juos ir kaip jie dėl to jaučiasi. Straipsnyje pristatysiu vaikų psichologo dr. Thomaso Gordono metodiką, padėsiančią jums efektyviai bendrauti su savo vaikais. Tam turėtumėte laikytis šių principų:

· Apibūdinti nepriimtiną vaiko elgesį jo nekaltindami.

· Nusakyti, kokius jausmus šis elgesys jums sukelia.

· Išdėstyti konkretų nepriimtino elgesio poveikį jums.

Nepriimtino vaiko elgesio apibūdinimas jo nekaltinant. Elgesys yra tai, ką vaikas sako ar daro. Nuostatos, jausmai, nuotaikos, mintys nėra elgsena. Jūs galite spėti apie vaiko motyvus ar jausmus, bet spėjimai dažniausia būna klaidingi. Apibūdinant nepriimtiną elgesį svarbu „neklijuoti vaikui etiketės“ ir nekritikuoti jo. Pavyzdžiui, vaikas pasakė, kad namo grįš pasibaigus pamokoms, bet parėjo valanda vėliau nei buvote sutarę. Jūs galite reaguoti:

· „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, aš…“

(Vaiko elgesio apibūdinimas nekaltinant.)

· „Pasielgei labai blogai, kad nepaskambinai ir neperspėjai.“

(„Etiketės klijavimas“ arba kritikavimas.)

Tiesioginis vaiko informavimas apie tai, kokius jausmus jiems sukėlė vaiko elgesys. Čia svarbiausia tėvams patiems suvokti, ką jie jaučia: ar yra suirzę, ar bijo, ar yra susirūpinę, sumišę, ar liūdni. Dažniausiai, kai kito žmogaus elgesys mus nepriimtinas, mes rodome pyktį. Tačiau pyktis nėra mūsų pirminis jausmas, jis dažnai atsiranda vėliau. Po pykčio šydu slepiasi mūsų pirminiai jausmai: nerimas, baimė, skausmas, sudirgimas, bejėgiškumas, liūdesys.

Įsivaizduokite tokią situaciją: mama parduotuvėje pametė sūnų. Pirmiausia jai kyla baimė: mama bijo, kad sūnui neatsitiktų kas nors blogo. Jei kas nors paklaustų, ką ji jaučia ieškodama vaiko, motina tikriausia atsakytų „mirtinai išsigandau“ arba „esu baisiai išsigandusi“. Kai mama pagaliau suranda vaiką, jai labai palengvėja. Tuomet ji sau taria: „ Ačiū Dievui, viskas gerai.“ Tačiau garsiai vaikui sako dažniausiai visai ką kitą: „Tu esi blogas berniukas, kodėl taip pasielgei? Argi nebuvau sakiusi niekur nuo manęs nesitraukti?“ Taip, šią akimirką mama yra jau supykusi (tai – antrinis jos jausmas), todėl ji linkusi barti vaiką ir bausti jį už sukeltą baimę.

Kai tėvai patys suvokia savo pirminius jausmus ir juos atskleidžia savo vaikams, užuot lieję pyktį, jie ne tik pastebi vaikų elgesio pokyčius, bet keičiasi ir patys – tampa sąžiningesni. Todėl tinkamas reagavimas į anksčiau straipsnyje pateiktą situaciją būtų: „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, kad pavėluosi, aš susirūpinau.“

Konkretaus vaiko elgesio poveikio apibūdinimas. Dažniausiai konkretus poveikis yra kažkas tokio, kas jums kainuoja pinigų, laiko, papildomo darbo ar nepatogumų. Sakykime, dėl vaiko elgesio jūs priversti atsitraukti nuo mėgstamo ar reikalingo darbo, esate fiziškai sužalojami, nuvarginami, pajaučiate skausmą ar diskomfortą. Toks poveikis gali būti nusakomas kad ir taip: „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, kad pavėluosi, aš susirūpinau ir tai atitraukė mane nuo darbo…“

Pasikeiskite su vaiku vietomis. Jūs veikiate kažką labai malonaus, tai, ką tuo metu labiausiai norite veikti. Ar vien dėl to, kad kažkas jums pasakys „mane erzina tai, ką tu veiki“, mesite savo veiklą? Greičiausiai, kad ne. Jums reikia labai įtikinamos priežasties, kad pakeistumėte savo elgesį. Štai kodėl tėveliams reikia būti atviriems ir pasakyti, kokį konkretų poveikį jiems daro vaiko elgesys.

Nesugebėjus to paaiškinti vaikui, jis nežinos priežasties, kodėl turėtų keistis. Vaikai, kitaip negu suaugusieji, dažnai nė nenumano, kaip jų elgesys veikia kitus. Be to, norėdami pasiekti savo tikslus, jie visiškai nesirūpina, kokį poveikį kitiems tas elgesys gali turėti. Kai tai pasakoma, vaikai paprastai nori būti dėmesingesni. Pateikus vaikams konkrečią priežastį, kodėl tėvams nepriimtinas jų elgesys, padidėja vaikų motyvacija tą elgesį keisti.

Žinoma, tėvai, pradėję taip bendrauti su savo mažaisiais, susiduria su sunkumais, nes vaikai ignoruoja pasakymus apie tėvų jausmus ir ypač iš pradžių – juk niekam nepatinka girdėti, kad jo elgesys trukdo kieno nors poreikiams. Tai tinka ir vaikams: jie dedasi negirdį, kad jų elgesys trukdo tėvams.

Jei vaikai neišgirsta tėvų jausmus išreiškiančios žinutės, patariame pasakyti kitą žinutę apie save. Galbūt antroji turėtų būti stipresnė, intensyvesnė, garsesnė ar jausmingesnė. Antroji žinutė praneša vaikui: „Klausyk, aš kalbu rimtai.“ Pavyzdžiui: „Klausyk, aš tau sakau, kaip jaučiuosi. Tai man svarbu. Man nepatinka, kai mane ignoruoji. Nepatinka, kai sprunki šalin net neišklausęs. Tai mane nervina. Kai aš turiu sunkumų, man ne linksmybės galvoje.“ Tokia žinutė dažniausiai vaikus sutramdo ir jie paklūsta. Ji reiškia: „Aš kalbu rimtai!“

Kuo šis bendravimo būdas yra efektyvesnis ?

Toks bendravimo būdas labiau paveikia vaiką, skatina keisti nepriimtiną elgesį, taip pat formuoja palankesnius tėvų ir vaikų santykius. Jis kur kas rečiau išprovokuoja maištą ir pasipriešinimą. Sąžiningas prisipažinimas vaikui, kokį poveikį jums daro jo elgesys, yra daug efektyvesnis kuriant gerus tarpusavio santykius su vaiku negu galvojimas, kad jam turbūt yra kažkas blogai, nes vaikas taip elgiasi. Pagalvokite, kokia skirtinga vaiko reakcija į du mamos pasakymus, kai jis spiria jai į koją:

· „Oi! Man labai skauda, negaliu pakęsti, kai mane spardo.“

· „Tu labai blogas berniukas, niekada nieko nespardyk!“

Pirmuoju sakiniu vaikui pranešama, kokius jausmus sukėlė spyris. Tai faktas, dėl kurio nepasiginčysi. O antruoju teigiama, kad vaikas blogas, ir įspėjama taip niekada nedaryti. Abu teiginiai vaikui gali nepatikti, tačiau pirmąjį jis turi priimti kaip neginčijamą faktą.

Be to, šis bendravimo būdas veiksmingas ir dėl to, kad vaikas turi prisiimti atsakomybę ir keisti savo elgesį. Pirmasis teiginys parodo vaikui, kaip jūs jaučiatės, ir palieka jam atsakomybę ko nors imtis. Todėl šis bendravimo būdas padeda vaikui ugdytis, pasijusti atsakingam už savo elgesį. Toks bendravimas yra labai atviras, todėl skatina ir vaikus panašiai elgtis.

Nesakome, jog jei tėvai naudos šį bendravimo būdą, viskas bus gražu. Vaikai nemėgsta klausytis, kad jų elgesys tėvams sukėlė problemų (kaip ir suaugusieji, kuriems būna nepatogu, kai kas nors jiems prikiša, jog jų elgesys įskaudino kitus.) Vis dėlto sakydami, kaip jūs jaučiatės, vaikui ne kenkiate, o ugdote atvirus santykius. Vaikai gali būti jautrūs ir atsakingi, jeigu tik suaugusieji yra atviri.

Informacijos šaltinis: