Išlikę liudijimai apie XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės pamario ir pajūrio gyventojų laisvalaikį atskleidžia, kokias pramogas ir žaidimus skirtingais metų laikais rinkdavosi mažiausieji.
Pavyzdžiui, tam, ką šiandien galima išbandyti bet kada, prieš šimtmetį buvo ruošiamasi nuo vasaros.
Nuo „Grilės“ iki „Meškerio“
Oficialiai beisbolas – komandinis lauko žaidimas – Lietuvoje pradėtas žaisti tik 1922 m. Tačiau žaidimas, kurio metu su pagaliu bandoma kuo toliau numušti į orą išmestą kokį daiktą, žinomas jau seniai.
Kuršių nerijos pakrantėse gyvenę berniukai itin mėgdavo žaisti vokiškai vadintą „Grillspielen“. „Grile“ buvo vadinama stačiakampė malka nusmailintais galais (kad metama skrietų kuo toliau) su ant šonų įspaustais romėniškais skaitmenimis nuo I iki IV. Žaidimo tikslas – ne tik pirmu sykiu kuo toliau specialiai tam išdrožta lazda, primenančia valties irklą, numušti malką, bet numušti ją taip, kad nukritusi atsiverstų į viršų kuo didesniu skaičiumi. Pavyzdžiui, jei malka nukrisdavo skaičiumi I viršuje, ją mušęs berniukas gali mesti dar vieną kartą, jei II – du ir t. t. Be abejo, laimėdavo tas, kuris visus kartus nusviesdavo malką toliausiai.
Šis žaidimas nereikalavo specialių oro sąlygų, o tik tikslumo ir susikaupimo, tad gali būti, jog buvo žaidžiamas ne tik vasarą, bet ir mažiausiai vėjuotomis žiemos dienomis.
„GRILE“. Kuršių nerijos pakrantėse gyvenę berniukai itin mėgdavo žaisti vokiškai vadintą.
Susikaupimo ir rankos tikslumo reikalavo ir „Meškeris“ – vienas seniausių pamario ir pajūrio berniukų žaidimų. Kelių centimetrų skersmens metalinį žiedelį iš skirtingų atstumų reikėjo pataikyti į maždaug suaugusio žmogaus sprindžio pločio duobę, iškastą žemėje ar smėlyje. Laimėtojas iš pralaimėjusiųjų susirinkdavo sagas. Dažniausiai jos būdavusios kartoninės, tad kiekvienas siekdavo „aplošti“ turtingesnių žvejų ar jūrininkų vaikus, kurie jųjų turėdavę gražesnių. Neretai tėvai tik po laiko pastebėdavo, kaip iš jų uniformų ar sekmadieninių rūbų po vieną dingsta puošniosios sagos… Toks žaidimas saugus ir namuose, ypač, kai už lango pradeda telkšoti pirmųjų pavasario dienų balos.
„PATRANKA“. Įgudimo ir susikaupimo reikėdavo žaidžiant beveik kiekvieną berniukišką žaidimą. „Patrankos“ iliustracija – iš knygos „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“.
Rankos tikslumas ir įgūdžiai buvo būtini ir žaidžiant „Patrankas“. Šiam žaidimui reikėdavo ant žemės ar smėlio nusibrėžti du apie 2 metrų skersmens apskritimus, tarp kurių atstumas – 4-5 metrai. Vieno apskritimo centre buvo suformuojama vadinamoji „patranka“. Tai būdavo viena ant kitos suguldytos keturios malkos, penktoji – viršutinė – skersai jų. Kitame apskritime atsistojusiam žaidėjui su 30 centimetrų ilgio pagaliu reikėdavo iš apskritimo išmušti visas penkias malkas. Nugalėdavo greičiausiai nuvertęs „patranką“.
Slėpynės miškuose
Pasaulyje slėpynių variantų yra begalės: kai visų išsislapsčiusių draugų ieško vienas vaikas; kai kelių pasislėpusių ieško pasiskirstę grupelėmis-komandomis ir t. t. Tačiau visų tikslas vienas – kuo ilgiau išbūti nesurastam ir taip laimėti.
Neringos miškuose jaunimas turėjęs savąjį slėpynių variantą ir jį vadino „indėnų žaidimu“. Sunku pasakyti, kas ir kada sugalvojo tokį pavadinimą, tačiau žaidžiančiųjų idėja – miške ne tik slėptis už storiausio medžio kamieno, bet besislepiant ir užsimaskuoti. Tam vaikai veidus išsitepdavo pušų sakais, samanomis ar paprasčiausiu purvu.
„Indėnai“ miške ne tik slėpdavosi, bet ir stengdavosi kuo įmantriau ir labiau vienas kitą išgąsdinti. Kuo garsiau išgąsdintas „priešininkas“ sušuks, tuo didesnė tikimybė, kad jį greičiau ras.
Nors į indėniškas slėpynes įsitraukdavo visos gyvenvietės vaikai, tačiau mergaitės, vietoje judraus laisvalaikio, mieliau rinkdavosi žaidimus su tėvų išdrožinėtais mediniais žaislais ar leisdamos į orą aitvarus.
Atšalus – ant marių ledo
Pamaryje žiemomis nuo apsnigtų kopų ar kalvų rogutėmis nusileisdavo beveik visi, tačiau patys drąsiausieji, bandydami pasikinkyti šiaurinį vėją, jėgas išbandydavo ant pačių pasigamintų ledo rogių su viena trikampe ar keturkampe bure.
Pastaraisiais metais itin išpopuliarėjęs žiemos sportas anuomet reikalavo ne tik tvirtai ir lygiai užšalusių marių, bet ir rimto pasiruošimo. Trikampės, 1,5×2,5 metro ploto burės buvo siuvamos žiemos vakarais. Tvirtintos ant į rogutes įkalto strypo su skersiniu, kurį ir valdė ledu skriejantis jaunuolis.
Keturkampės burės atsirado tuomet, kai sugalvota, jog kartu gali čiuožti net keli žmonės. Jos buvo tvirtinamos ant į rogutes įkalto strypo, tik viršutinysis skersinis dedamas vienam žmogui ant peties, apatinis – ant kojų. Tokiomis ledrogėmis, esant geram vėjui, būdavo pasiekiamas ir 100 km/val. greitis, tad vienas jaunuolis visuomet buvo atsakingas už ledrogių valdymą, kitas – už jų stabdymą.
Sezoniniu žaidimu buvęs ir ledo ritulys. Šiandien ant dirbtinai šaldomo ledo šią pramogą didžiausiame Klaipėdos prekybos ir pramogų centre galima išbandyti bet kada, tačiau prieš šimtmetį jam buvo ruošiamasi nuo vasaros – specialių lazdų pirkti nebuvo, tad vasarą miškuose buvo ieškoma kreiviausiai išaugusios medžio šakos. Su ta pačia lazda šiltuoju metų laiku ant žolynų buvo žaidžiamas ir lauko ritulys. Tik sutrenkimų ir nubrozdinimų žaidžiant vienmarškiniais ir basomis kojomis, tuomet būdavę daugiau nei ant užšalusio marių ledo speiguotomis žiemomis.
Mergaitės ir merginos retai įsitraukdavo į aktyvųjį žiemos sportą, tad neretai būreliais, užšalusių marių pakrantėse, mokydavosi išstovėti ar padaryti kokią figūrą ant ledo su pačiūžomis.
Parengta pagal Richardo Pietsh knygą „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“
Infformacijos šaltinis: Vakarų ekspresas
Palikti komentarą