Kaip pasiekti sėkmę matematikos pamokose?

Jeigu norime susiskaičiuoti, kiek, apsipirkinėdami parduotuvėje, turime gauti grąžos ar išleisti monetų, o mintinai tai daryti sudėtinga – pagelbės mobiliajame telefone esantis skaičiuotuvas. Jei norime suskaičiuoti, kiek minučių ar valandų užtruksime kelionėje, tam gali pagelbėti navigacijos programėlės.

„Ne dėl šių skaičiavimų mes mokykloje mokomės matematikos. Laiką ar monetas susiskaičiuosime ir jos nesimokydami. Matematika visų pirma lavina kritinį mąstymą. Kiekvienas iš mūsų susiduriame su situacijomis, kai turime greitai priimti kažkokius sprendimus, ir nežinome, kuris teisingas – moksliniai tyrimai rodo, kad teisingiau pasirenka tas, kurio mąstymas yra išlavintas.

Taigi matematikos uždaviniai, kad ir kaip jie atrodo atitolę ir nesusiję su mūsų kasdieniu gyvenimu, lavina jungtis smegenyse, kurios padeda priimti gyvenime teisingesnius sprendimus“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  Švietimo akademijos doktorantė, matematikos mokytoja dirbanti Monika Grigaliūnienė.

Vietoje advokato mantijos – pedagogo darbas mokykloje

Nors jau ne vienerius metus dirba mokykloje matematikos mokytoja, M. Grigaliūnienė prisipažįsta, kad šios profesijos pati rinktis neplanavo: iki pat 9 klasės ji buvo įsitikinusi, kad taps advokate.

Visgi lemiamos įtakos jos profesiniam pasirinkimui turėjo reikli, tačiau matematiką itin mylinti mokytoja, kuri ir užkrėtė Moniką meile šiam mokslui – pabaigusi mokyklą, ji pasirinko studijuoti matematikos mokslus, planuodama, kad ateityje dirbs dėstytoja universitete ir mokys būsimuosius pedagogus.

Besimokydama ketvirtame kurse Monika buvo pakviesta dirbti į mokyklą – pavaduoti vidury mokslų metų išėjusios kolegės. Ir gavo vyresnėlius – 8 ir 9, taip pat 11 ir 12 klasių mokinius.

Amžiaus skirtumas tarp jų buvo juokingas: dvyliktokai už Moniką buvo vyresni vos trejais metais. Iš pradžių pačiai buvo keista, kad ji vyresniųjų klasių mokytoja, tačiau ilgainiui tas mažas amžiaus skirtumas pasitarnavo kuriant artimą, abipusiu supratimu ir pasitikėjimu grįstą santykį su moksleiviais.

Monika prisimena, kad pati turėjo nuostabią matematikos mokytoją, tačiau diskusijų su moksleiviais ji nevedė, mokė matematikos labai akademiškai, pagal iš anksto sudėliotą planą.

Tačiau eidama į atviresnį asmeninį santykį, diskusijas su mokiniais, Monika jaučiasi laiminti kur kas daugiau – visų pirma, mokinių pasitikėjimą ir susidomėjimą matematikos pamokomis.

„Neretai iš savo kolegų mokytojų girdžiu pastabas, kad šiuolaikiniai mokiniai nebendrauja, yra labai uždari ir neina į kontaktą. Bet lygiai taip pat ir mokytojai yra emociškai atsiriboję nuo mokinių, vengia asmeniškesnio kontakto ir draugiškesnio ryšio.

Tą atstumą sumažinti sveika – nuo to autoritetas tikrai nemenksta. Mokinys turi jausti, kad esi jo pusėje, kai jį mokai, kad jis tau rūpi ir tu nuoširdžiai nori padėti jam mokytis. Jei mokiniai jaučiasi saugiai klasėje, atmosfera yra tam palanki, jie atvirai kalbėsis, klaus ir bus labiau motyvuoti dirbti pamokose“, – neabejoja M. Grigaliūnienė.

Ar pats mokinys nori kažką keisti?

Vieniems mokiniams geriau sekasi dirbti klasėje, kai joje vyrauja tyla ir rimtis, kitiems – skambant fone muzikai ar nuolat aktyviai diskutuojant. Monika džiaugiasi, kad mokiniai dalijasi su ja savo nuomone, ką galima būtų padaryti, kad mokytis jiems būtų dar geriau ir patogiau.

„Pamokų metu susodinu juos pagal tai, kaip jiems geriau sekasi mokytis, t.y. šį procesą personalizuoju. Dabar suskirsčiau mokinius į tris grupes. Pirmą grupę sudaro mokiniai, kuriems geriausiai sekasi dirbti grupėje – tariantis ir dirbant poroje ar trise, tad jie sėdi viename klasės gale.

Kiti mokiniai yra labiau individualistai ir geriausiai jaučiasi sėdėdami vieni, netrukdomi, tad jie sėdi atskirai.

Kita kategorija – mokiniai, kuriems, kad jie dirbtų, būtina sėdėti šalia manęs. Atrodytų, pakeitimas nedidelis, tačiau taip susėdę mokiniai akivaizdžiai pradėjo dirbti efektyviau. Man svarbu, kad pamokose jie dirbtų ir būtų motyvuoti mokytis“, – sako pašnekovė.

Paklausta, ką daryti su mokiniais, kuriems mokytis matematikos nesiseka, Monika iškart kelia klausimą: ar pats mokinys nori kažką keisti? Pats liūdniausias momentas, anot jos, kai matai, kad pats mokinys nenori dirbti ir jam nei procesas, nei rezultatas nėra svarbus.

„Už mokinį niekas kitas neišmoks ir to darbo nepadarys. Kol mokinys nepakeis savo požiūrio, kad kažką nori keisti, tol mokytojas niekuo negali jam padėti. Matematika yra ypatingai daug nerimo mokiniams keliantis dalykas.

Manau, didžiąja dalimi dėl to, kad jei turi kažkokią spragą, su laiku ji tik auga. Matematikos mokymasis yra cikliškas – ta pati tema kartosis vyresnėse klasėse, tik gilesne forma. Ir jei kažko neišmokai anksčiau, duobė tik gilėja.

Natūralu, kad visi kažko nemoka, daug vaikų turi spragų. O jei tų spragų daug ir su jomis atėjai iki 9 ar 10 klasės, tuomet atrodo, kad kažką pakeisti jau nebeįmanoma. Kartais reikia kantriai laukti, kol vaikas pakeis nuomonę apie matematiką.

Ir jei ji atrodo kaip  baisus monstras, neįveikiamas kalnas, akivaizdu, kad vaikas dar nėra pasiruošęs to kalno įveikti. Kai mokinys patikės, kad tai nėra jau taip sunku ir neįveikiama, tada ir mokytojas galės jam pagelbėti“, – įsitikinusi M. Grigaliūnienė.

Pasak jos, net tada, kai mokinys galvoja, kad ničnieko nemoka, kartais užtenka nedidelės sėkmės mažoje užduotyje, kad jis patikėtų, jog gali. Ir ta sėkmė paskatina juos dirbti ir siekti norimų rezultatų. Kai mokiniai patiki patys savimi, mokytojo darbas – juos palaikyti.

Negali dalintis meile tam, ko pats nemyli

Kas Moniką labiausiai motyvuoja mokytojo darbe? Pokytis. Tai pasikeitęs mokinio požiūris į matematikos pamokas, jo progresas, tobulėjimas, taip pat atgalinis ryšys – dėkingumas, atsiradusi motyvacija.

„Pedagogo kelio pradžia nėra lengva, – akcentuoja Monika. – Pradedančiam mokytojui norisi jausti, kad jis yra ne vienas. Todėl kritiškai svarbu, kad jaunasis pedagogas savo mokykloje turėtų palaikymą, mentorių.

Jaunas mokytojas jaučiasi neužtikrintas tame, ką daro, jis nežino, kaip elgtis. Gali būti, kad patyrę mokytojai, dirbantys toje mokykloje, neturi laiko ir galimybių pabūti šalia jaunojo kolegos, jam patarti.

Todėl noriu kreiptis į visus mokytojus: jei esate dirbantis mokytojas ir turite šalia pradedančių šį kelią, palaikykite tą kolegą. Jis jaučiasi vienišas, pasimetęs, nežinantis – padėkite jam augti“.

Jei mokytojai palaikytų vieni kitus, skatintų jaunuosius kolegas ateiti dirbti į mokyklas, mokyklose matytume daugiau jaunų, entuziastingų, savo darbą mylinčių pedagogų.