Prie smėlio dėžės, kurioje tarp kitų vaikų žaidė mano dukra, stoviniavo mamos ir močiutės. Staiga trimetis mažylis įkando kitam vaikui. Suaugusieji baisiai pasipiktino.
Pamačiau to vaiko akyse baimę ir sutrikimą. Jis įkando impulsyviai, iš nevilties, kad anas nedavė žaisliuko.
Moterys jį gėdijo ir barė, koks esąs blogas.
Pagaliau viena žila močiutė sustabdė visuotinį jaunų mamyčių teismą ir pasisodino „nusikaltėlį“ šalia savęs:
„Tu labai mažas, ir aš šalia tavęs esu tam, kad priminčiau, jog taip daryti nedera“.
Berniukas pažiūrėjo į močiutę su palengvėjimu ir dėkingumu.
Maži vaikai, padarę ką nors bloga, iškart pasijaučia kalti. Jie sutrinka nežinodami, ką gi jiems daryti, kaip išpirkti kaltę.
Vyresnieji turi jiems padėti.
Būna situacijų, kai vaikas žaisdamas gali pakenkti savo sveikatai. Ir netgi tuomet nereikėtų jo gąsdinti, verčiau nukreipti dėmesį ir pasikalbėti.
Vaikystėje aš labai norėdavau žaisti su degtukais.
Suaugusieji, žinoma, tai drausdavo, o man magėjo sužinoti, kas atsitiks, jeigu aš šiek tiek pažaisiu.
Kartą grįžęs iš darbo, tėtis užtiko mane nusikaltimo vietoje. Aš labai išsigandau, kad sulaužiau draudimą, bet tėtis, užuot apšaukęs ir moralizavęs, pasakė: „Jeigu nori uždegti degtuką, daryk tai, kai aš esu šalia.
Mes prileisime kibirą vandens ir tu galėsi į jį mėtyti degančius degtukus.
Patyriau nenusakomą džiaugsmą kartu su tėčiu žaisdama degtukais!
Kaip susikalbėti?
Kalbėti su vaikais jiems suprantama kalba – tai nereiškia švepluoti kaip jie.
Jeigu bendraudami nepamiršime jų žinių bagažo ir atsakinėsime į klausimus, vaikams su mumis bus įdomu.
Kai mano dukrai buvo vos dveji metukai, aš nusivedžiau ją į vaizduojamojo meno muziejų.
Pakeliui mąsčiau, ką turėsiu daryti, kad vaikas netriukšmautų ir nebėgiotų po sales.
Muziejuje komentavau viską, ką mačiau, kad išlaikyčiau dukrelės dėmesį.
Mes priėjome prie flamandų meistrų paveikslų, ir aš pagavau save galvojant, jog niekada taip primityviai neanalizavau dailės: „Žiūrėk, mažyte, tai karvytės ganosi pievoje, o štai piemenėlis…“
Mačiau susidomėjusį mergaitės žvilgsnį ir supratau, kad bendrauju josios kalba. Ji vaikščiojo po gražias sales, o šalia buvo jos mylima mama, pasakojanti įdomias istorijas.
Dukrelė pajuto, kad čia atėjau dėl jos, o tai reiškia – kad ją myliu.
Ir dar.
Nesistenkime aplenkti laiko. Šiame kompiuterių amžiuje tėvai dažnai stengiasi paskubinti vaikų raidą, verčia juos peršokti tam tikrus laiptelius, o iš to gali išaugti emociškai pažeidžiami suaugusieji.
Mažieji nuostabiai greitai mokosi!
Gamta juos apdovanojo tokiu pagaulumu, tokiu smalsumu!
Ir jeigu mes vaiko pasaulį pripildysime žaislų, knygų, nuotykių, jeigu jis galės su mumis kalbėtis apie savo įspūdžius, mintis ir jausmus, nesidrovės paklausti bet kokio klausimo, jo akiratis nuolat plėsis.
Būkime atviri: nė vienai mamai nepavyks įveikti savo susierzinimo, jeigu su vaiku ji visą laiką bus viena. Mamai reikalinga parama – vyro, močiutės, senelio, draugių, kaimynų ir galų gale specialistų. Jai reikia informacijos, reikia dalytis savo nerimu, visais išgyvenimais su artimaisiais.
Nėra idealių tėvų, ir niekas negali užauginti idealaus vaiko.
Toks jau mūsų pasaulis.
Bet mes galime patirti daugiau malonumo bendraudami su atžalomis, jeigu pasistengsime išmokti suprasti save ir savo poelgius.
Išvertė S.T.
Informacijos šaltinis: https://ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/kai-vaikai-mus-veda-is-proto
Palikti komentarą