Baigėsi 2015-ieji metai. Ką jie atnešė Lietuvos šeimoms ir kuo galbūt nuvylė, nedavė, ko buvo tikėtasi? Su kokiomis pagrindinėmis problemomis, sunkumais šiandien susiduria Lietuvos šeimos? Kas labiausiai joms kelia nerimą? Kaip būtų galima realiai taisyti trūkumus ar keisti situaciją, kokių paslaugų šeimai šiandien labiausiai trūksta? Apie tai toliau dalijasi įvairų Lietuvos organizacijų bei iniciatyvų, vienijančių tėvus ar dirbančių šeimos labui, atstovai.
Aktyvių mamų sambūrio valdybos narė bei atstovė vešiesiems ryšiams Rasa Žemaitė.
Kalbant apie mūsų sambūrio veiklą, 2015- ieji buvo labai efektyvūs. Pagaliau mūsų ir panašių organizacijų veiklos dėka dirbantys ir auginantys vaikus atsidūrė politikų dėmesio centre. Tai ypač buvo galima justi per savivaldos rinkimus, kur didžioji dalis stambiųjų partijų savo rinkiminėse strategijose labai daug dėmesio skyrė įvairioms dirbančių šeimų su vaikais gyvenimo gerovės priemonėms. Dėl to mes labai džiaugiamės, nes lig šiol buvo labai ryški socialinės paramos politika probleminėms šeimoms, o kitoms dėmesio gerokai stigdavo. Kalbant apie realų to įgyvendinimą – turbūt ryškiausias pavyzdys, bent jau mūsų organizacijos akimis, tai – darželių problemos sprendimas. Apie ją buvo ne tik daug diskutuojama, bet ir aktyviai ieškoma sprendimo. Ir šiais metais jau galėjome skinti vaisius. Pamatėme, kad tikrai verta investuoti savo laiką ir tartis su politikais, kurie vis dėlto suvokė, kad šeimoms nepakanka tik darbo, bet jiems reikalinga ir aplinka šeimos gyvenimui. Pirmiausia mūsų sambūrio siūlomą idėją – privačių darželių finansavimą per savivaldos ugdymo krepšelius bandant išsispręsti vietų valstybiniuose darželiuose stygių – įgyvendino Kauno rajono savivaldybė. Vėliau šią gerąją praktiką perėmė ir Vilnius. Manome, kad tai labai efektyvus dalykas, pagerinantis gyvenimą šeimai be labai didelių investicijų. Ši idėja Lietuvoje yra visiška naujovė, kuri turėtų būti dar tobulinama. Šioje sistemoje mes vis dar matome trūkumų – savivaldybės pernelyg lengvai „paleidžia“ be priežiūros finansinius srautus. Dėl to atsirado piktnaudžiavimo atvejų, kada kai kurie privatūs darželiai pasikėlė kainas, bet nesumažino jų tėvams. Taigi viliamės, kad 2016-ieji bus sistemos tobulinimo metai ir kad savivalda ištaisys tuos trūkumus, kurie dar likę.
Kalbant apie pagrindines Lietuvos šeimų problemas, mūsų akimis, pati didžiausia iš jų yra tai, kad į šeimas su vaikais dėmesys atkreipiamas tik tada, kai atsitinka rimta bėda arba reikalingas institucijų įsikišimas. Taigi didžioji dalis Lietuvos šeimų, auginančių vaikus, kurios taip pat turi įvairių kasdienių rūpesčių, lieka užribyje ir jaučiasi valstybei visiškai nereikalingos. Todėl susidaro įspūdis, kad tam, jog šeima su vaikais pasijustų svarbi, ji turi tapti problemine. Ko trūksta ir labiausiai reikėtų – yra labai daug. O tai reiškia, jog reikia iš esmė peržiūrėti visą Lietuvos šeimos politiką, kuri šiandien pastatyta aukštyn kojomis. Pagrindinis priekaištas būtų tai, kad visos priemonės – tiek socialinė parama, tiek visas spektras paslaugų šeimoms ir netgi vaiko teisių pagrindų įstatymas –šiandien ruošiamas iš esmės socialinės rizikos šeimų mažumai, tačiau ketinamas taikyti visoms šeimoms. Taigi visos šeimos turi gyventi pagal įstatymus, parašytus probleminėms šeimoms. Todėl labai norėtume, kad toks požiūris iš esmės pasikeistų ir kad visų pirma kalbėtume apie tas šeimas, kurios yra sveikos, darnios, darbingos, atsakingos. Pačios pirmosios priemonės turėtų būti skirtos tokių šeimų palaikymui, kad jų nemažėtų, kad jos jaustųsi stiprios, gerbiamos ir reikalingos. Pavyzdžiui, kalbant apie mokesčius, šeimos turėtų būti skatinamos dirbti naudojant mokesčių lengvatas, o tik paskui, jei kas nors nepavyksta, būtų joms padedama, o ne atvirkščiai, kaip dabar. Arba kalbant apie paslaugas vaikams – tie vaikai, kurių tėvai yra atsakingi, darbštūs, pareigingi, sulaukia dėmesio tik tokiu būdu, kai iš jų tėvų paprašoma finansavimo ar paramos vienur ar kitur. Tačiau reikėtų skatinti prevencines veiklas, kad paskui kuo mažiau reikėtų padėti.
Šiuo požiūriu, mums labai ryškus teigiamas pavyzdys yra Austrija, turinti šeimų skatinimo programą. Tai reiškia, kad šeimai būtinosioms išlaidoms paliekama tam tikra dalis jų pajamų visiškai neatskaitant jokių mokesčių. Antrasis paketas yra tai, kad visos šeimos turi teisę į visas būtinas paslaugas, kurių sąrašas yra sudarytas. Pavyzdžiui, jei įstatyme numatyta, kad priešmokyklinis ir mokyklinis ugdymas yra privalomas, reškia ši paslauga turi būti prieinama kiekvienam vaikui. Tačiau tėvams paliekama laisvė rinktis, kur vaikas šią paslaugą gaus. T.y., tėvai gali leisti vaiką tiek į valstybinę, tiek į privačią mokyklą ar darželį, kur paskui jį ateina finansavimas ir kiek trūksta, primoka tėvai. Ta pati sistema veikia ir auklėms. Jei tėvai nori, kad vaikas būtų ugdomas namuose, pusė sumos, kuri skirta ugdymo įstaigai, gali būti paliekama tėvams, kurie gali juos mokėti auklei. Taigi tai labai lanksti sistema, kuri visų prima žmonėms palieka pajamas, kad jie galėtų pigiai pirkti paslaugas, po to sudaroma laisvė rinktis, kur paslaugą gauti ir tik tada, jei tu neturi pajamų arba neįperki paslaugų, jau kalbama apie paramos būdus. Taigi pirmiausia yra skatinimas, po to prevencinės priemonės ir tik galiausiai kalbama apie paramą. O kalbant apie Lietuvos šeimos politiką, viskas prasideda nuo paramos, o skatinimui ir prevencijai nebelieka nieko.
Taip pat mums labai nerimą kelia tai, kad Lietuvoje kalbant apie vaiko teises, pagrindinis akcentas skiriamas institucijoms, o tėvai šiame kontekste lieka tik kaip potencialūs vaiko teisių pažeidėjai ir kuo toliau tuo labiau tėvai nustumiami nuo vaiko teisių. Todėl labai stengiamės, kad būtų peržiūrėtas esminis požiūris į vaiko teises, nes mūsų akimis žvelgiant, būtent tėvai yra pagrindiniai vaiko teisių garantai. Visos kitos institucijos turėtų tėvams padėti tas teises įgyvendinti, o jei tėvams tai nepavyksta, padėti suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip klysta, ir išmokyti, kaip reikėtų elgtis teisingai. Nereikia tėvų bausti ir iš jų atiminėti vaikų vien dėl to, kad sukurta tokia sistema. Taigi kitiems metams tai yra labai didelis iššūkis.
Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė.
Lietuvos Konstitucijoje esame įtvirtinę nuostatą, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Lyg ir viskas aišku, tačiau šiandien, 2016 metų išvakarėse, vis dar nesutariame dėl „šeimos“ sąvokos, o ką jau kalbėti apie visą šeimos politiką, kuri yra fragmentuota ir besikeičianti su kiekvienais rinkimais. Taigi tenka konstatuoti, kad šiandien vis dar neturime vieningos ir stabilios sistemos, kuri leistų šeimai jaustis saugiai ir užtikrintai.
Lietuva susiduria su demografinėmis problemomis ─ tai mažėjantis gimstamumas, senstanti visuomenė, santuokų skaičiaus mažėjimas, ištuokų skaičiaus didėjimas, vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų, skaičiaus didėjimas, mažėjantis gyventojų skaičius. Akivaizdu, kad šiandien su šiais iššūkiais mes nesusidorojame. 2015 metais tai dar kartą pasitvirtino: naujas socialinio modelio projektas tikrai nenudžiugino šeimų, tiek auginančių, tiek dar planuojančių vaikus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas vis dar stringa, o pagalbos šeimai sistema neveikia.
Kadangi man daugiausiai tenka dirbti pagalbos šeimai politikos srityje, todėl baigiantis 2015 m. vis dar keliu klausimą: ar šiandien Lietuva turi funkcionuojančią ir efektyvią pagalbos šeimai sistemą ir kas (ne)nuveikta šiais metais? Deja, tenka pripažinti, kad situacija nepavydėtina. Dar prieš 20 metų buvo planuojama, kad ugdymo įstaigose dirbs bent po 4 socialinius pedagogus, daugiau nei vienas psichologas, tačiau praėjus 2 dešimtmečiams šimtai parengtų psichologų ir socialinių pedagogų tapo bedarbiais, mokyklose jų vis dar tėra po vieną (retais atvejais po du), o ikimokyklinėse įstaigose jų iš viso nėra. Mokyklose vienam specialistui tenka aptarnauti po 1000 vaikų, todėl visas dėmesys skiriamas tik labiausiai probleminiams vaikams, o apie darbą su kitais vaikais ar juolab šeimomis kalbos iš viso nėra. Didėjant, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių skaičiui, jaučiamas didžiulis specialiųjų pedagogų, psichologų poreikis. Pastarųjų ypač reikia darželiuose. Dėl specialistų trūkumo vyksta tik „gaisrų gesinimas“. Ne kartą teikėme siūlymus įvairioms ministerijoms dėl specialistų stygiaus ugdymo įstaigose, tačiau į siūlymus atsižvelgta nebuvo. Ne išimtis buvo ir 2015 metai, kai nuo Klaipėdos miesto Šeimos tarybos teikėme siūlymus trims ministerijoms (ŠMM, SADM ir SAM), kaip pagerinti pagalbos šeimoms organizavimą tiek ugdymo, tiek kitose įstaigose. Deja, į siūlymus atsižvelgta nebuvo.
Šiandieną gyvybiškai reikalingas naujas požiūris į bet kurią sunkumus patiriančią šeimą, jai teikiant visokeriopą pagalbą bei paslaugas. Būtina siekti šeimos politikos kompleksiškumo. Dėmesį kreipti ne į matomas ir greitą efektą sukeliančias priemones, bet į paslaugų šeimai plėtrą, visų pirma – plėtoti prieinamas, nebrangias, kokybiškas vaiko priežiūros paslaugas; gerinti darbo ir šeimos derinimo sąlygas.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ – vadovė Dana Migaliova
Prasidedant 2015-iesiems būta daug pažadų ir tikėjimo, kad iš esmės keisis požiūris tiek į šeimas, tiek į pačius neįgalius vaikus, tačiau metų viduryje man pradėjo darytis liūdniau, mačiau, kad greta kalbėjimo, atliekama labai mažai veiksmų. Tikėjomės, kad socialinės globos įstaigų pertvarka bus labai naudinga neįgaliems vaikams ir ženkliai pasistūmės į priekį, tačiau iš tiesų viskas kaip ir stovi beveik vietoje. Kaip blogosios patirties pavyzdį galėčiau pasakyti, kad ankstyvoji pagalba vaikams ir šeimoms sunkiai prieinama. VU Santariškių ligoninės vaiko raidos centro filialo darbuotojai dirba labai prastomis darbo sąlygomis. Dalis pastatų yra avarinės būklės, o lėšos jų remontui neskiriamos. Lietuvos šeimos, auginančios neįgalius vaikus, priverstos laukti po 6-7 mėnesius, kad patektų pas specialistus. O juk sutrikusios raidos vaikeliui be galo svarbi kiekviena diena.
Taip pat buvo kalbama, kad specializuoti kūdikių namai bus pertvarkomi į visiškai kitokias įstaigas, bus įgyvendinamos programos, kad vaikai į juos nebepatektų, tačiau ir vėl beveik niekas neįvyko. Taigi nei vaikai, nei šeimos nesulaukia pagalbos, kuri reikalinga šiandien. Savivaldybės pačios priima sprendimus, kokius prioritetus įgyvendinti, ir dažniausiai rizikos grupės šeimos ir neįgalūs vaikai yra prioritetų sąrašo pabaigoje. Pagalba yra suteikiama tik epizodiškai. Nėra atvejo vadybos, vietos ar žmogaus, kuris turėtų visą informaciją ir matytų, ko reikia konkrečiam vaikui bei šeimai. Nors dalis šeimų su sunkumais susidoroja puikiai, išmoksta gyventi kitokį gyvenimą, tačiau šiandien dar labai daug šeimų to neįstengia padaryti ir tada atsiranda didelė grupė žmonių, kuriems tenka apriboti tėvystę. O kodėl? Juk iš tiesų ne visos mamos „blogos“, tačiau vienos išmoksta, gali įveikti sunkumus ir gauna labai daug palaikymo iš aplinkos, o kitos, to neturėdamos tiesiog palūžta.
Nors ikimokyklinėse įstaigose vaikai su negalia jau yra integruojami, tačiau nerimą kelia mokyklos. Nors daug kalbama apie neįgalių vaikų integraciją, tačiau faktai liudija ką kita. Tai itin nesiseka savivaldybėse, kuriose daug specialiųjų mokyklų, nes norint išsaugoti darbo vietas pedagogams bei pastatus, į kuriuos buvo labai daug investuota, tarnybos dažniausiai siunčia vaikus mokytis į specialiąsias mokyklas. Tad ką mes galime kalbėti apie integraciją ir vienodas galimybes? Tačiau kodėl gi nepakvietus specialistų į bendrojo lavinimo mokyklas, kur jie teiktų specializuotą pagalbą? Nors, žinoma, čia esama ir gražių pavyzdžių – integruotos „Medeinos“, „Versmės“ mokyklos Vilniuje, Gustaičio mokykla Lazdijuose ir kt. Tačiau tai – veikiau išimtys, o ne norma.
Kaip teigiamą dalyką, įvykusį 2015 m. įvardinčiau tai, kad pagaliau Švietimo ir mokslo ministerija „išgirdo“ apie neformalųjį ugdymą arba popamokinį užimtumą, priimti sprendimai dėl būrelių finansavimo teigiamai palietė ir neįgalius vaikus. Tačiau ką daryti neįgalių vaikų tėvams per moksleivių atostogas? Užsidaromos mokyklos, ugdymo centrai, ir šiems vaikams nėra kur dėtis. Koks darbdavys bus patenkintas, kai keletą kartų per metus jo darbuotojas prašo nemokamų atostogų? O jei mamos tokių atostogų nėra išleidžiamos, jos turi samdyti neįgalų vaiką prižiūrintį žmogų, kuriam tenka atiduoda iš esmės visą savo uždarbį. Taigi neišspręstų klausimų yra labai daug. Nors, kita vertus, lyginant su kitomis Rytų Europos šalimis, buvusiais Sovietų Sąjungoje kraštais, Lietuva atrodo neblogai, tačiau žvelgiant į Vakarus, mums dar labai daug ką reikia padaryti.
Kalbant apie konkrečią pagalbą ir paslaugas šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, Labiausiai trūksta trumpalaikės socialinės pagalbos gyvenamojoje vietoje savaitgaliais, vakarais, švenčių metu ir pan., taip pat palydėjimo nueinant į kiną, bažnyčią, pabuvimo su vaiku, kol tėvai būna išėję į parduotuvę ar pan. Taip pat tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, reikalingas laikinas atokvėpis ir keletai parų, kad jie galėtų išvykti atostogų, pailėsti. Viso to šiandien valstybiniu mastu nėra, nebent tik tiek, kiek tuo užsiima nevyriausybinės organizacijos, tačiau viliamės, kad kitais metais tai atsiras. Čia turėtų rimtai sukrusti bendruomenės, seniūnijos darbuotojai ir ten, kur gyvena 20 tūkst. gyventojų, turėtų būti socialinė tarnyba, kuri padėtų tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, turėti šiek tiek laiko ir sau. Taip pat trūksta tėvų savitarpio paramos grupių, kur jie galėtų pasikalbėti, pasidalinti patirtimi, galiausiai išsiverkti, tačiau čia vėlgi reikalinga, kad kas nors tuo metu pabūtų su vaikais, o taip pat tam trūksta ir patalpų bei transporto. Labai trūksta stovyklėlių, užimtumo programų neįgaliems vaikams moksleivių atostogų metu, taip pat pagalbos jau pagyvenusiems neįgalių vaikų tėvams. Juk ne paslaptis, kad mirus suaugusių neįgalių vaikų tėvams, paprastai jie patinka į globos namus. Dėl šios ateities perspektyvos neįgalius vaikus auginantys tėvai nuolat patiria stresą ir nerimą dėl ateities.
Parengė Jurga Žiugždienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą