Vieną rytą nulipau laiptais žemyn ir pamačiau kaip mano septyniolikmetė dukra su vaikinu miega lovoje „po audringos nakties“. Tyliai tyliai padariau pusryčius, pakilau laiptais į viršų, pažadinau žmoną, sūnų ir dukra, perspėjau juos, kad apačioje miega žmonės. Mūsų stalas stovi kitoje kambario pusėje. Mes sėdome valgyti pusryčius, ir tada aš sušukau: “Jauni žmonės! Pusryčiai paruošti!”
Dar niekada gyvenime nemačiau, kad kažkas pašoktų taip greitai! “Pusryčiai paruošti!” – vėl sušukau, tarytum norėčiau iškratyti jo sielą. Ištraukiau kėdę ir liepiau jam atsisėsti. Visa šeima tylėjo ir žvelgė tik į lėkštes.
Tie trys metrai iki stalo jaunuoliui buvo ilgiausi ir sunkiausi metrai gyvenime. Slėpdamas savo nuogumą, jis užsivilko savo drabužius, gulėjusius prie valgomojo stalo ir atsisėdo. Jis nervinosi, įtampa tiesiog tvyrojo ore. Aš kreipiausi į jį:
– Mano mielas drauge, noriu užduoti jums klausimą. Atsakymas yra labai mums svarbus.
Prakaito lašeliai pasirodė jam ant kaktos.
– Tau katės patinka?
Tai buvo mielas jaunuolis, neišsilavinęs, bet ne kvailys. Kažkas buvo jame keisto. Mano dukra tikino, kad jis yra labai geras ir dėmesingas. Jie buvo pažįstami jau mėnesį. Jis visada lydėjo ją namo, bet niekada nepasilikdavo nakčiai. Kiekvieną rytą jis nuveždavo dviračiu mano dukrą į mokyklą, rūpinosi, kad ji padarytų namų darbus, lankė ir globojo ją, kai ji sirgo. Maža to, vaikinas kentėjo visus jos išsišokimus, rūpinosi ja, aukojo savo laiką ir saugojo ją. Jis sakė, kad artimųjų ir šeimos jis neturi, ji vertino jį, jis vertino ją. Kas aš toks, kad neduočiau jai mokytis iš savo klaidų?
Po 8 mėnesių mano sūnus išsiklausinėjo pažįstamų apie sesers vaikiną ir sužinojo, kad jis yra benamis. Jo tėvas tironas nusižudė, o motina-prostitutė mirė po trijų savaičių. Jie gyveno autobusiuke, tiksliau, metalo krūvoje, kuri kažkada buvo autobusiuku. Nuo 15 metų jis gyvena gatvėje, miega parkuose, prieglaudose, dirba statybose.
Žinojau jį kaip gerą vaikiną, mylintį mano dukrą, mandagų ir paslaugų. Jis buvo vaikas, kuris neturėjo vaikystės, kurio tėvai buvo nusikaltėlis ir prostitutė. Kartais jam padėdavo kaimynai, bet dar dažniau jis badaudavo.
Kartais, kai jis negalėdavo sugrįžti, nes dirbo, mes pradėdavome nuobodžiauti. Mes nebuvome draugai, bet su sūnumi jis sutardavo. Jaunesnioji duktė juo pasitikėjo, o žmona gaubė jį į motiniška šiluma. O aš? Aš nerimauju dėl jo ir noriu, kad jis būtų laimingas.
Papasakojau vaikams ir žmonai jo istoriją. Jie verkė. Sunku buvo apie tai kalbėti, tačiau dar sunkiau suprasti, kaip mano vyresnioji dukra visa tai žinojo ir tylėjo. Juk ji myli jį ir … leidžia jam kiekvieną naktį miegoti gatvėje?
Vieną dieną, daviau jam raktus nuo namų, sakydamas, jog mes norime, kad jis persikeltų pas mus. Mes atlaisvinome jam vieną kambarį, nuvažiavome ir nupirkome jam baldus. Vaikinas juos surinko savo rankomis. Darė tai vienas be mūsų pagalbos.
Tai buvo 2000 m. Prabėgo 16 metų, jie susituokė, sukūrė klestintį verslą ir padovanojo man su žmona 3 gražius anūkus.
Ši istorija ne apie paauglių hormonus ir ne apie sunkų žmogaus likimą, Ji apie tai, kaip svarbu neprarasti išminties, ir kad sunkus gyvenimas – nėra pateisinimas niekšiškam elgesiui. Yra žmonių, kurie gyvena pikti ant viso pasaulio, ir yra tokie kaip mano žentas. Gyvenimas jį lamdė ir trankė, bet jis vis tiek sugebėjo atsistoti. Kad ir kiek jis kartų klupo, jis vis tiek stojosi ir šypsojosi.
Informacijos šaltinis: http://zibainis.lt
Palikti komentarą