JAPONIŠKAS AUKLĖJIMAS

Japonė mama su sūneliu įeina į kirpyklą. Iš pradžių mažylis kantriai laukia, kol bus baigiamos visos procedūros, bet neištvėręs nuobodaus laukimo, pradeda atidarinėti visus iš eilės buteliukus ir indelius su kremais ir pirštukais ant veidrodžio paišyti keisčiausius raštus. Visi žiūri į jį su šypsena, ir niekas nesako jokių pastabų: mažam vaikui leidžiama viskas.

Viskam savo laikas

„Viskas leidžiama“ periodas tęsiasi, kol mažyliui sueina 5 metai. Iki šio amžiaus japonai su vaiku elgiasi „kaip su karaliumi“. Nuo 5 iki 15 metų – „kaip su vergu“, nuo 15 – „kaip su lygiu“. 15-metis paauglys laikomas suaugusiu žmogumi, aiškiai žinančiu savo prievoles ir be priekaištų paklūstančiu taisyklėms. Čia ir slypi japonų auklėjimo paradoksas: iš kūdikio, kuriam vaikystėje leidžiama viskas, išauga disciplinuotas ir įstatymams paklūstantis pilietis. Kita vertus, skubėti su japonų auklėjimo metodų perkėlimu kitoms visuomenėms tikrai neverta. Būtų neteisinga tai vertinti atskyrus nuo japonų gyvenimo būdo ypatybių.

Taip, mažiems vaikams šioje šalyje leidžiama viskas, bet 5–6 metų vaikas patenka į itin griežtą taisyklių ir apribojimų sistemą, kurioje aiškiai nustatyta, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nepaklūsti joms neįmanoma, nes taip daro visi, ir elgtis kitaip reiškia netekti „savo veido“, išsiskirti iš grupės. „Viskam savo laikas“ – tai vienas esminių japonų pasaulėžiūros principų. Ir vaikai jį įsisąmonina nuo paties mažiausio amžiaus.

Tradicijos ir šiuolaikiškumas

Tradicinė japonų šeima – tai mama, tėvas ir du vaikai. Anksčiau šeimyniniai vaidmenys buvo aiškiai diferencijuoti: vyras – šeimos maitintojas, žmona – židinio saugotoja. Vyras buvo laikomas šeimos galva, ir visi namiškiai turėjo nedvejodami jam paklusti. Bet laikai keičiasi. Pastaruoju metu vis labiau jaučiama Vakarų pasaulio kultūros įtaka, ir japonės žmonos vis labiau stengiasi suderinti darbą ir šeimyninius įsipareigojimus. Kita vertus, iki lygių teisių su vyrais joms dar toli. Jų svarbiausias užsiėmimas, kaip ir anksčiau, yra namai ir vaikų auklėjimas, o vyro gyvenimas yra įsuktas firmos, kurioje jis dirba.

Toks vaidmenų padalijimas atsispindi net etimologijoje. Plataus vartojimo posakis, atspindintis santykius su žmona, yra kanaj, kurį apytiksliai būtų galima išversti kaip „namų viduje“. O į vyrą priimta kreiptis siudzin – „svarbiausias žmogus“, „šeimininkas“. Subordinacija atsispindi ir sanytykiuose su vaikais. Japonų kalboje nėra žodžio „brolis“ ar „sesuo“. Vietoj jų sako ani (vyresnis brolis) ir otooto (jaunesnis brolis), ane (vyresnė sesuo) ir imooto (jaunesnė sesuo). Vyriausią vaiką visada išskiria iš kitų, jis laikomas „sosto įpėdiniu“, nors tas sostas – viso labo tėvų namas. Vyresnis vaikas turi daugiau teisių, bet ir daugiau prievolių.

Anksčiau santuokos Japonijoje vyko pagal susitarimą: vyrą ir žmoną išrinkdavo tėvai, kreipdami dėmesį į socialinę ir turtinę padėtį. Šiais laikais japonai vis dažniau tuokiasi iš abipusės simpatijos. Bet pareiga tėvams vis dar pirmauja prieš emocinius ryšius. Beje, Japonijoje taip pat būna skyrybų, bet jų procentas gerokai mažesnis nei mūsų.

Mažylio auklėjimu užsiima mama. Amae – taip vadina mamas Japonijoje. Sunku šiam žodžiui rasti analogą mūsų kalboje. Jis reiškia priklausomybės nuo mamos jausmą. Veiksmažodis amaeru reiškia „kažkuo naudotis“, „būti lepinamam“ „ieškoti užtarimo“. Tai perteikia mamos ir kūdikio santykių esmę. Gimus mažyliui, akušerė atkerpa virkštelės gabalėlį, įdeda jį į degtukų dėžutės dydžio dėžutę. Ant jos paauksuotomis raidėmis užrašomas mamos vardas ir kūdikio gimimo data. Tai mamos ir kūdikio ryšio simbolis.

Japonijoje retai pamatysi verkiantį kūdikį. Mama stengiasi padaryti taip, kad tam nebūtų priežasčių. Pirmaisiais metais kūdikis laikomas mamos kūno dalimi – mama ištisas dienas nešioja jį prisirišusi prie nugaros, naktį migdo kartu su savimi ir maitina bet kada, kai tik mažylis nori. Japonų pramonė net yra sukūrusi specialias striukes su papildomu užtrauktuku, kuris leidžia nešioti mažylį iš priekio. Kai mažylis paauga, užtrauktukas išsegamas, ir rūbas pavirsta įprasta striuke.

Mažam vaikui nieko nedraudžiama, iš suaugusiųjų jis tik girdi įspėjimus: „pavojinga“, „purvina“, „blogai“. Bet jei mažylis užsigauna ar nusidegina, mama laiko save dėl to kalta ir prašo mažylio atleidimo už tai, kad jo nenusaugojo. Pradėję vaikščioti vaikai taip pat nepaliekami vieni, mama visur iš paskos sekioja. Tėčiai išeina pasivaikščioti su vaikais tik per poilsio dienas, kai visa šeima važiuoja į parką ar kur kitur į gamtą. Blogu oru šeimos laisvalaikį leidžia dideliuose prekybos centruose, kur yra žaidimų kambariai.

Mergaitės ir berniukai auklėjami skirtingai – juk jiems teks atlikti skirtingus socialinius vaidmenis. Vienas iš japoniškų priežodžių skamba taip: „Vyrui ne vieta virtuvėje“. Sūnus – tai būsimas šeimos išlaikytojas. Viena nacionalinių švenčių – Berniukų diena. Jos metu į orą leidžiami spalvotųjų karpių atvaizdai. Karpis – žuvis, kuri gali ilgai plaukti prieš srovę. Šios žuvys simbolizuoja būsimo vyro, sugebančio nugalėti gyvenimo sunkumus, kelią. Tuo tarpu mergaites moko atlikti buities darbus: gaminti, siūti, skalbti. Auklėjimo skirtumai atsispindi ir mokykloje. Po pamokų berniukai būtinai eina į įvairius būrelius, kuriuose tęsiamas ugdymas, o mergaitės gali sau ramiai pasėdėti kavinėje ir paplepėti apie drabužius.

Baisiausia – vienatvė

Japonai niekada nepakelia balso prieš vaikus, neskaito jiems moralų, nekalbant jau apie fizines bausmes. Plačiai paplitęs metodas, kurį galima būtų pavadinti „nusavinimo grėsme“. Pačia sunkiausia moraline bausme laikomas atskyrimas nuo namų ar vaiko priešprieųinimas kažkokiai grupei. „Jei tu taip elgsies, visi iš tavęs juoksis“, – sakoma nepaklusniam vaikui. Ir vaikui tai iš tiesų baisu, nes japonai nesuvokia savęs ne kolektyve. Japonų visuomenė – tai grupių visuomenė. „Susirask grupę, kuriai priklausysi, – sako japoniška moralė. – Būk ištikimas jai ir pasikliauk ja. Vienas tu nesurasi savo vietos gyvenime ir paklysi jo pinklėse.“ Štai kodėl japonams vienatvę pakelti itin sunku, atskyrimas nuo namų suvokiamas kaip tikra katastrofa.

Japonė mama niekada nerodo savo valdžios vaikui, nes tai rodo vaiko savinimąsi. Ji nesiginčija su vaiku dėl jo norų ir įgeidžių, o savo nepasitenkinimą išreiškia netiesiogiai: duoda suprasti, kad ją labai liūdina jo nedoras elgesys. Iškilus konfliktams, japonės stengiasi ne nusišalinti nuo vaikų, o priešingai, sustiprinti emocinį kontaktą su jais. Vaikai paprastai taip dievina savo mamas, kad jaučia neapsakomą kaltės jausmą ir gailestį, jei suteikia joms nemalonumų.

Ankstyvasis ugdymas

Japonai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo kalbėti apie ankstyvojo ugdymo būtinybę. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus pasirodė knyga „Po trejų jau vėlu“, kuri sukėlė perversmą japonų pedagogikoje. Knygoje kalbama apie tai, kad pirmais trejais mažylio gyvenimo metais formuojasi asmenybė. Maži vaikai visko išmoksta daug greičiau ir tėvų užduotis – sudaryti sąlygas mažylio gebėjimams visiškai realizuotis. Ugdant būtina laikytis tam tikrų principų: stimuliuoti pažinimą skatinant kūdikio susidomėjimą, ugdyti charakterį, padėti vystytis kūrybiškumui ir kitiems įgūdžiams. Čia svarbiausia užduotis – ne užauginti genijų, o suteikti vaikui tokį išsilavinimą, kad jis „įgytų gilų protą ir sveiką kūną, užauginti jį sumanų ir gerą“. Šiuo metu toks požiūris atrodo akivaizdus, tačiau 1950-aisiais tai skambėjo revoliucingai.

Vaikų darželiai ir jų tipai

Paprastai japonės su vaiku būna namuose, kol jam sueis treji metai. Japonijoje esama ir lopšelių, bet mažylio auklėjimas juose nėra pageidaujamas. Dauguma yra įsitikinę, kad vaiką prižiūrėti turi mama. Jei moteris veda vaiką į lopšelį, o pati išeina dirbti, jos elgesys neretai vertinamas kaip egoistiškas. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nepakankamai atsidavusios savo šeimai ir į pirmą vietą iškelia asmeninius interesus. O japonų moralėje bendri interesai visada nugali prieš asmeninius.

Darželiai Japonijoje yra valstybiniai ir privatūs. Choikujen – valstybiniai darželiai, į kuriuos vaikus priima nuo trijų mėnesių. Jie dirba nuo 8 ryto iki 6 vakaro ir pusę dienos šeštadienį. Kad vaiką priimtų į darželį, reikia tai pagrįsti labai svarbiomis priežastimis. Taip pat pristatyti dokumentus apie tai, kad abu tėvai dirba ilgiau nei po 4 valandas per dieną. Vaikai į darželius paskirstomi per savivaldybių skyrius pagal gyvenamąją vietą, o užmokestis priklauso nuo šeimos pajamų. Kitas darželių tipas –etien. Šie darželiai gali būti ir valdiški, ir privatūs. Čia vaikai išbūna ne daugiau kaip 7 valandas, paprastai nuo 9 ryto iki 2 dienos, o mama dirba ne mažiau kaip 4 val. per dieną.

Ypatingą vietą tarp privačių darželių užima elitiniai, kurie globojami prestižinių universitetų. Jei vaikas patenka į tokį darželį, dėl jo ateities tėvai gali nebesijaudinti: po darželio vaikas pateks į universitetinę mokyklą, o po jos  be jokių egzaminų – į universitetą. Universitetinis diplomas yra prestižinio ir gerai mokamo darbo garantas. Todėl patekti į elitinį darželį labai sudėtinga. Tėvams tai kainuoja milžiniškus pinigus, o vaikas turi pereiti pakankamai sudėtingą atranką.

Interjeras

Darželių vidaus apstatymas, mūsų akimis, atrodo visiškai kuklus. Įėję į pastatą, patenkate į didelį koridorių: iš vienos jo pusės – didžiuliai nuo žemės iki lubų einantys langai, iš kitos – slenkančios durys (įėjimas į kambarius). Paprastai vienas kambarys būna ir valgomasis, ir miegamasis, ir užsiėmimų vieta. Kai ateina laikas miegoti, auklėtojai ištraukia iš specialių spintų storus čiužinius ir sukloja juos tiesiog ant žemės. Valgio metu į tą patį kambarį iš koridoriaus atnešami maži staliukai ir kėdutės.

Maistas

Maitinimui darželiuose skiriamas ypatingas dėmesys. Meniu yra kruopščiai sudaromas, į jį būtinai įtraukiami pieno produktai, daržovės ir vaisiai. Apskaičiuojama mineralinė-vitamininė patiekalų sudėtis ir kaloringumas. Jei vaikų darželis išsirengia visai dienai į pasivaikščiojimą ar ekskursiją, kiekviena mama privalo savo mažyliui paruošti obento – dėžutę su maistu.Mes tokiu atveju apsiribojame kotletu su bulvėmis ar tiesiog sumuštiniais, o japonių menas vertas susižavėjimo. Tokių pietų paruošimas privalomas laikantis tam tikrų taisyklių: jie turi būti sudaryti iš 24 (!) produktų tipų, o ryžiai – lipnūs. Visas maistas, pageidautina, turėtų būti ne perkamas iš parduotuvių, o paruoštas pačios mamos ir gražiai supakuotas – nes vaikas turi dar ir patirti estetinį pasitenkinimą.

Santykiai kolektyve

Darželio grupės Japonijoje mažos – jose vos 6–8 vaikai. Ir kas pusmetį jų sudėtis performuojama. Tai daroma tam, kad mažylis įgytų didžiausių galimybių socializacijai. Jei mažyliui nepavyko sukurti gerų santykių viename kolektyve, galbūt pavyks kitame. Auklėtojai taip pat nuolatos keičiasi – tam, kad vaikai pernelyg prie jų neprisirištų. Pasak japonų, prisirišimas gimdo vaiko priklausomybę nuo savo mokytojo.

Užsiėmimai: vaikai mokomi skaityti, skaičiuoti, rašyti, t.y. rengiami mokyklai. Jei vaikas nelanko darželio, tuo užsiima mama arba lankomos specialios „mokyklėlės“. Bet svarbiausia japonų darželių užduotis – ne ugdomoji, o auklėjamoji: išmokyti vaiką elgtis kolektyve. Visą gyvenimą jam teks būti vienoje ar kitoje grupėje, dėl to šis gebėjimas būtinas. Vaikai mokomi analizuoti žaidimuose iškylančius konfliktus. Tam reikia stengtis vengti vaikus lyginti vienus su kitais, nes vieno pergalė gali reikšti kitos asmenybės praradimą. Pats produktyviausias konfliktų sprendimas, pasak japonų, – tai kompromisas. Dar senojoje Japonijos Konstitucijoje buvo parašyta, kad didžiausia piliečio vertybė – gebėjimas išvengti prieštaravimų. Į vaikų ginčus priimta nesikišti. Manoma, kad tai trukdo jiems mokytis gyventi kolektyve.

Svarbią vietą auklėjimo sistemoje užima chorinis dainavimas. Solisto išskyrimas laikomas nepedagogišku. O dainavimas chore padeda ugdyti vienybės jausmą. Po dainavimo ateina eilė sportiniams žaidimams: estafetėms, perdavimams, gaudynėms. Įdomu, kad auklėtojai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dalyvauja šiuose žaidimuose kaip lygūs su vaikais. Didelis dėmesys skiriamas ir taikomiesiems menams: piešimui, aplikacijai, origami, ojatiro (raštų pynimas iš tvirtos virvelės, sunertos ant pirštų). Šie užsiėmimai puikiai lavina smulkiąją motoriką, kuri būtina mokinukams, besimokantiems rašyti hieroglifus.

Paprastai bent kartą per mėnesį visas darželis išsirengia visai dienai į išvyką po apylinkes. Lankomos vietos gali būti pačios įvairiausios: artimiausia kalva, zoologijos ar botanikos sodas. Per šias išvykas vaikai ne tik sužino ką nors naujo, bet ir mokosi būti ištvermingi, tvirtai pakelti sunkumus.

Japonijoje vaikai nelyginami vieni su kitais. Auklėtojas niekada neišskirs geriausių ir nebars blogiausių, niekada nepasakys tėvams, kad jų vaikas nemoka piešti ar geriausiai iš visų bėga. Kažką išskirti iš kitų nepriimta. Konkurencijos nėra net sportiniuose žaidimuose – nugali draugystė ar, blogiausiu atveju, viena iš komandų. „Neišsiskirk“ – vienas japonų gyvenimo principų. Bet jis ne visada duoda tik teigiamų rezultatų.

Kita medalio pusė

Svarbiausia japonų pedagogikos užduotis – auklėti žmogų, kuris sugebėtų lanksčiai dirbti kolektyve. Gyvenimui japoniškoje visuomenėje – grupių visuomenėje – tai būtina. Tačiau kai dėmesys kreipiamas vien į grupinę sąmonę, atsiranda nesugebėjimas mąstyti savarankiškai. Maža to, idėja atitikti vienintelį standartą taip tvirtai įsišaknija į vaikų sąmones, kad jei kažkas išsako skirtingą nei daugumos nuomonę, jis tampa pajuokos ar net neapykantos objektu.

Šis reiškinys šiandien ypač paplitęs japonų mokyklose ir yra gavęs idzime pavadinimą. Nestandartinį mokinį pjudo, dažnai net sumuša. Japonai ir patys puikiai mato negatyvias savo pedagogikos sistemos ypatybes. Šiandien spaudoje daug kalbama apie „kūrybingos asmenybės ugdymo būtinybę“ ir poreikį atskleisti gabius vaikus jau ankstyvajame amžiuje. Bet problema kol kas lieka neišspręsta.

Tekančios saulės šalyje pastebimi ir tokie reiškiniai: didėja paauglių infantilizmas, jaunimas nebesugeba priimti kritikos iš suaugusiųjų, atsiranda agresija prieš vyresniuosius, taip pat ir prieš tėvus. Bet jautrus ir rūpestingas suaugusiųjų požiūris į vaikus, dėmesys jaunosios kartos problemoms, tėvų atsakomybė dėl vaikų likimo – yra tai, ko puikiai galima pasimokyti iš japonų, nepaisant visų mūsų mentaliteto skirtumų.

 Iš www.7ya.ru vertė J. Lūžaitė-Kajėnienė