Sunku būtų rasti labiau aktualią temą nei žmonių tarpusavio santykiai, juo labiau šeimos / porų santykiai. Esame bendruomeninės būtybės, tad santykių reikšmingumas paliečia kiekvieną iš mūsų ir, deja, tik retas gali pasidžiaugti darniais santykiais tiek savo gimtojoje šeimoje, tiek ir partnerystėje. Tad ištisus šimtmečius filosofai bei rašytojai gvildeno santykių ir meilės klausimus, tuos pačius šimtmečius santykių ir meilės tema rašyti veikalai turėjo daugybę ištikimų skaitytojų, ieškančių atsakymų į, galimai, retorinį klausimą – kaip rasti „tą vienintelį / vienintelę“ ir kaip išlaikyti darnius ilgalaikius santykius.
Vystantis psichologijos mokslui praėjusio šimtmečio viduryje pradėjus formuotis šeimos psichologijos krypčiai prie šių klausymų gvildenimo prisijungė ir psichologai. Natūraliai gali kilti klausimas – ar šiandien santykių psichologijos lauke mes žinome daugiau nei prieš penkiasdešimt metų? Iš vienos pusės yra atlikta šimtai tyrimų, atrasta daugybė dėsningumų, paaiškinančių santykių šeimoje ir poroje raidą. Iš kitos pusės, šios žinios neretai ignoruojamos, nes žmonių sąmonėje yra užsifiksavę keli stereotipiniai įsivaizdavimai, galintys trukdyti siekti darnių santykių.
Vienas stereotipas yra susijęs su tikėjimu, kad užtenka mylėti ir santykiai patys savaime bus darnūs. Labai dažnai manoma, kad meilė yra pagrindinė poros santykių dedamoji, kurios vienareikšmiškai pakanka – „mylėsiu, būsiu mylimas ir viskas bus gerai“. Vis tik moksliniai santykių tyrimai jau daug kartų yra įtvirtinę akivaizdų dėsningumą, jog išlieka tik tos poros, kurios „dirba“ ties savo santykiais, t. y. deda pastangas, kad jie būtų darnūs, ir kuo daugiau pastangų, tuo daugiau šansų, kad santykiai bus sėkmingi. O tai reiškia, kad ilgalaikėje perspektyvoje ne meilė, bet pastangos yra sietinos su santykių sėkmingumu. Tiesa, tenka susidurti, kad žmonės santykiuose „dirbti“ nenori, nes, mano, kad santykiai skirti teikti pasimėgavimą.
Žinoma, niekas mėgautis netrukdo, tačiau patirtis rodo, kad mėgavimasis dažnai yra egocentriškas, nukreiptas į asmeninių poreikių tenkinimą, tikintis, kad partneris tai supras ir darys tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau paprastai taip nebūna, nes, pasirodo, kad ir partneris turi poreikius ir taip pat nori, kad jie būtų tenkinami. Ir kai abi poros pusės nori, kad kitas kažką duotų, bet patys nenori duoti, labai greitai mėgavimasis pavirsta trintimi, nepasitenkinimu, pykčiais, o galiausiai skyrybomis. O tada vėl viskas prasideda iš naujo. Ne kartą tekę konsultuoti suaugusius asmenis, kurie jau turėję ne vieną nesėkmę kuriant romantinius santykius.
Dažniausiai pradžioje jie būna linkę kaltinti buvusį ar esamą partnerį, ieškoti atsakymų, kas su tais partneriais negerai, kol galiausiai pradeda aiškėti, jog ne tik, kad nebuvo pakankamai galvojama apie partnerio poreikius, bet nebuvo ir kalbama apie santykius, kokių nori abu partneriai, ir kaip abu jie gali prisidėti prie tokių santykių kūrimo. Tuo tarpu tik kalbėjimas apie santykius ir „mus šiuose santykiuose“ sudaro prielaidas tikslingai dėti pastangas, siekiant darnesnių santykių. Santykių tyrimai taip pat atskleidžia, kad meilė (susižavėjimas, aistra, įsimylėjimas) nesitęsia amžinai, ji turi tendenciją transformuotis, priklausomai nuo įvairių patirčių partnerystėje.
Sėkmingiausia transformacija pasireiškia abipusiu prisirišimu ir pagarba vienas kitam, nes tokie santykiai įgalina įveikti iššūkius, su kuriais neišvengiamai susiduria kiekviena pora, kaip antai tėvystė, vaikų auklėjimas, finansiniai sunkumai, asmeninės nesėkmės, sveikatos problemos ir pan., ir toliau puoselėti darnius santykius. Ši transformacija yra nelengvas iššūkis, nes nesigauna savaime, o tik diskusijų ir kompromisų, t. y. aktyvių pastangų dėka.
Antrasis stereotipas yra susijęs su tikėjimu, kad „priešingybės traukia viena kitą“ ir darnūs santykiai būna tada, kada partneriai yra skirtingi ir tokiu būdu vienas kitą papildo. Psichologijoje netgi būta teorijų, kurios siekė įtvirtinti šį stereotipą, kaip mokslu pagrįstą dėsningumą. Buvo remiamasi gyvūnų pasaulyje stebimais dėsningumais, kad vyriškos ir moteriškos lyties atstovai savo išvaizda ir elgsena gerokai skiriasi ir būtent šis skirtingumas padeda „pamatyti“, išskirti iš minios ir galiausiai poruotis. Deja, žmonių pasaulyje ne viskas taip paprasta, o stereotipas ir liko stereotipu, todėl kad žmonių ilgalaikiai santykiai nesiremia tik „poravimusi“ bei išvaizda.
Taigi, apibendrinant, santykių tema kiekvienam iš mūsų yra aktuali, psichologijos mokslas jau yra aprašęs nemažai dėsningumų, kurie norintiems gali padėti geriau suprasti turimus santykius ir juos puoselėti, t. y. sudaro prielaidas darniems santykiams tapti įmanomais. Vis tik, be aktyvių nuolatinių pastangų ilgalaikiai darnūs santykiai, kuriais abu poros nariai būtų patenkinti, yra neįmanoma misija.
Na, o mokslas nestovi vietoje, šeimos psichologijos atstovai ir toliau vykdo tyrimus, siekdami geriau suprasti įvairius veiksnius, kurie leidžia prognozuoti santykių ilgalaikiškumą ir gerą kokybę, nes tai padeda kurti įvairias intervencines priemones, skirtas poroms, kurios nori darnesnių santykių.
Parengė dr. Viktorija Čepukienė
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros mokslininkai taip pat vykdo tyrimus šeimos psichologijos srityje ir šiuo metu kviečia poras dalyvauti moksliniame tyrime, kurio tikslas yra tyrinėti įvairius veiksnius, susijusius su patirtimi gimtojoje šeimoje ir dabartinėje partnerystėje, kurie gali paaiškinti įvairius poros santykių bei tėvystės aspektus. Dalyvavimas tokiuose tyrimuose paprastai yra gera galimybė atsakant į tyrimo klausimus kryptingai apmąstyti savo patirtis, be to, šio tyrimo dalyviai turės galimybę dalyvauti ir internetinėje intervencijoje, skirtoje poroms, norinčioms stiprinti savo santykius. Visą informaciją apie tyrimą galima rasti čia: https://www.soscisurvey.de/pora/?q=Pradzia
Informacijos šaltinis: https://psichika.eu/blog/ilgalaikiai-darnus-poros-santykiai-misija-neimanoma/
Palikti komentarą