Ignoravimas – tai toks bendravimas, kai vienas apsimeta, jog nemato kito. Žmonės, puikiai įvaldę šį metodą, žino, kad tai labai efektyvus būdas išvesti iš kantrybės aplinkinius.
Tuo pat metu ignoravimas padeda išvengti atsakomybės, juk jūs apskritai „nieko nedarote“, kai ignoruojate kitus, tai kokios pretenzijos?
Neretai paleidžiame ignoravimą į darbą automatiškai, spontaniškai, kai kas nors įskaudino. Šitaip atsitveriame nuo skriaudėjo, duodame jam suprasti, kad nesiruošiame kontaktuoti.
Sutuoktinių porose ignoravimą paprastai naudoja vienas partneris: jis pyksta ir nesikalba su kitu. Antrasis dažniausiai ilgai netveria tokios situacijos ir pradeda visokiausiais būdais megzti kontaktą: siūlo pasikalbėti apie svarbius dalykus ar ima kalbėti buitinėmis temomis, kartais provokuoja barnį. Vis geriau, negu tylėjimas. Tylintį sutuoktinį tokia situacija gali išmušti iš vėžių, jeigu kontaktas jo manymu pradedamas megzti pernelyg greitai.
Patys ištvermingiausi yra tie, kurie susidūrė su nekalbadieniais vaikystėje – juos tokiu būdu tėvai baudė už nusižengimus. Tokią patirtį turintys žmonės paveldi baudimo sistemą ir taiko ją sutuoktiniui ar vaikams, išmušdami artimuosius iš pusiausvyros ir versdami įkyriai siekti kontakto. Tačiau galima ir kita situacija: tas, kurį vaikystėje baudė tylėjimu, susiranda sau partnerį, kuris elgiasi lygiai taip pat – įsižeidęs nutraukia kontaktą.
Nežiūrint į nemalonumus, kuriuos gali atnešti į gyvenimą ignoravimas, tai gana veiksmingas vaistas nuo kai kurių nemalonių artimų žmonių elgesio bruožų pasireiškimo.
Tarkime, nepriimtino vaiko elgesio ignoravimas kartais gali tapti puikiu būdu tokį elgesį nutraukti.
Svarbu nubrėžti ribą tarp atskirų vaiko poelgių ir paties vaiko ignoravimo. Ignoruoti vaiko negalima, jam kontakto su svarbiausiomis figūromis gyvenime – tėvais – nutraukimas yra itin sunkus išbandymas.
Kaip taikyti ignoravimą praktiškai
Vaiko poelgių ignoravimas vyksta, kai tėvai apsimeta, jog apskritai nemato, ką vaikas daro ar sako. Vaikas nusivilia „publikos“ reakcija ir nustoja netinkamai elgtis. O kam, jeigu vis tiek niekas nekreipia dėmesio?
Patarti „Tiesiog nekreipk dėmesio“ nepakanka, toks patarimas galbūt net kenksmingas, jeigu bus suprastas neteisingai. Geriausiu atveju vaikas elgiasi taip pat, o blogiausiu – jo elgesys dar nemalonesnis. Neretai ignoravimas baigiasi pačiomis liūdniausiomis pasekmėmis vaiko ir tėvų santykiams.
Kad ignoravimas duotų naudos visiems santykių dalyviams, reikia naudotis juo, atsižvelgiant į kelias sąlygas.
Pirma. Ignoruoti galima tik atskirus vaiko veiksmus, bet ne patį vaiką. Realybėje ignoravimas labai dažnai pavirsta atstūmimu. Pavyzdžiui, jei vaikas grubus, o jūs „nepastebite“ jo, nustojate kreipti į jį dėmesį neribotam laikui – reiškia, nubaudžiate už grubumą atstūmimu. O tai reiškia, kad ignoruojate patį vaiką, o ne atskirus jo elgesio epizodus.
Ignoravimas yra efektyvus, tačiau gana ribotas būdas daryti vaikams poveikį. Nereikia stengtis spręsti jo pagalba visų pedagoginių problemų. Vaiko neįmanoma išmokyti mandagumo, proto ir santūrumo paprasčiausiai ignoruojant grubumo ir kitų nepageidautinų bruožų pasireiškimus.
Tėvai, kurie dažnai naudoja ignoravimo metodą, greičiausiai užaugo šeimose, kur jų pačių tėvai baudė juos atstūmimu. Estafetė buvo sėkmingai perduota ir dabar dėl kiekvieno nusižengimo vaikas patenka į nemalonę.
Svarbu išmokti atskirti ignoravimą kaip ribotą, konkrečiu momentu pritaikomą metodą ir vaiko atstūmimą, kaip sistemingą reagavimą į tai, kas mums nepatinka. Kai ignoruojate, jūs „nematote“ atskirų vaiko elgesio elementų, kai atstumiate – nustojate bendrauti su vaiku apskritai. Pirmas būdas gali būti naudingas, antrasis visada kenksmingas.
Ignoravimo pavyzdys:
Atsakydama į tėvo reikalavimą sutvarkyti stalą, septynerių metų dukra nutaisė grimasą („kaip mane visi užkniso“). Tėvas nekreipė dėmesio į grimasą (ignoravimas), pasakęs, kad kai baigs tvarkytis, eisime pietauti.
Nesėkmingas variantas: tėvas nustoja „matyti“ vaiką ir su juo kalbėtis tiek tvarkant stalą, tiek jau sutvarkius. Ir tai jau vaiko atstūmimas.
Ignoravimas reiškia nieko nedarymą
Neretai tėvai įsitikinę, kad frazė „Aš į žodžius, pasakytus tokiu tonu neatsakysiu, paprašyk mandagiai“ – tai ir yra nemandagaus elgesio ignoravimas. Tačiau juk viskas atvirkščiai – tai paskatinimas, rodant dėmesį. Kai ignoruojate, jūs niekaip neparodote, kad elgesys daro jums bent mažiausią poveikį. Jūs apskritai tų poelgių nematote.
Pseudo ignoravimo pavyzdys. Moteris, trimečio berniuko mama, įsitikinusi, kad ignoravimas niekada nesuveikia, papasakojo man, kaip naudoja šį metodą. Mažylis dažnai prasivardžiavo, į ką mama reaguodavo „Aš tavęs negirdžiu“. Kartojo tai tiek kartų, kiek vaikas sugalvodavo pravardžių (o jis buvo puikiai įvaldęs kalbą ir turėjo puikią vaizduotę). Savaime suprantama, vaikui visa tai tapo be galo patraukliu ir linksmu žaidimu, o ne auklėjimo priemone.
Ignoravimas neįmanomas, įkaitus emocijoms
Ignoravimas – tai apsimetimas, kad jūs nieko negirdite ir nematote. Bet iš tikrųjų jūs juk puikiausiai suvokiate viską, kas erzina vaiko elgesyje.
Ir apsimetinėjimui egzistuoja konkreti, labai nedidelė resursų atsarga. Dėl to ne pats sėkmingiausias sprendimas būtų naudoti ignoravimą ten, kur situacija įkaitusi, kur jūs arba vaikas, arba abu esate pernelyg įsiaudrinę.
Pavyzdžiui išties sudėtinga ignoruoti garsius vaiko riksmus, ypač viešoje vietoje.
Galite sėkmingai ignoruoti kokius nors vaiko elgesio elementus, jeigu jie ne per daug išmuša jus iš vėžių.
Paveikti ignoravimu galima tik tą elgesį, kuris aiškiai nutaikytas į jūsų reakciją
Kartais tėvai deda viltis į ignoravimą tose srityse, kur elgesys neturi nieko bendro su aplinkinių dėmesiu ir reakcija. Jeigu vaikas jaučia malonumą ar gauna kokios nors naudos iš savo elgesio, tai jūsų ignoravimas tokio elgesio nepakeis. Jei vaikas stumdo brolį, šokinėja ant jūsų lovos, vagiliauja saldumynus ar su riksmais laksto po restoraną, jo elgesį diktuoja tiesioginė nauda, jis teikia vaikui malonumą pats savaime ir vaikui nereikalinga jūsų reakcija. Tokio elgesio ignoravimas gero rezultato neduos. Dėl to, jeigu vaikas stovi viešoje vietoje ant galvos, neverta tikėtis, kad jūsų ignoravimas jį sudraus.
Bet jeigu vaikas, su gudria šypsena, puikiai žinodamas, kad būsite nepatenkintas, dedasi į burną nuo šaligatvio paimtą nuorūką, tai greičiausiai jis kaip tik ir tikrina jūsų reakciją, tarsi klausdamas: „Na? Ir ką tu man dabar padarysi?“ Tokiu atveju reikia ignoruoti būtent šią gudrią šypsenėlę – tiesiog paprastai, be jokių emocijų atimti nuorūką.
Ignoravimu neblogai gydomas iššaukiantis elgesys. Pavyzdžiui, vaikas, žvelgdamas jums į akis, nustumia nuo stalo puodelį.
Šiuo atveju veikia dvi aplinkybės: puodelis numetamas ant grindų ir jums skelbiamas karas. Tėvams sunku reaguoti į tokias situacijas, kadangi aiškiai matomas vaiko motyvas: jis daro kažką neleistino tyčia, stengiasi įgelti tėvams, sukelti reakciją.
Dažnai tokiais atvejais patariama skirti vaikui daugiau dėmesio, atseit, jis per tokius karus jaučiasi nesaugus, dėl to ir provokuoja, stengdamasis atkreipti į save dėmesį. Galbūt taip ir yra, tačiau dėmesį vaikui skirti reikia ne po to, kai numetė puodelį, o kitais momentais. Apgaubti vaiką dėmesiu atsakant į jo grubų elgesį – šito daryti kaip tik ir negalima jokiais būdais. Nes kitaip jis išmoks reikalauti dėmesio chuliganišku elgesiu.
Teisingiausia tokiais momentais būtų ignoruoti patį iššūkio faktą, tačiau sureaguoti į antrą fazę – puodelio sudaužymą. Nereikia sakyti vaikui „Tu ką, parše, iš mamos tyčiojies?!“ Tai reakciją į pirmą fazę – į karo paskelbimą. Reikia sakyti „Dabar atnešk skuduriuką, reikia išvalyti šitą balą“. Tai bus reakcija į antrą fazę, į netvarką, kurią padarė vaikas.
Tokia reakcija užtikrins jums teisingą sąveikavimo formulę:
- Jūs ignoruojate tik vaiko poelgį, o ne patį vaiką. Šiuo atveju jūs ignoruojate konflikto provokavimą.
- Jūs veikiate pagal konkrečias aplinkybes, kaip reikalauja konkreti situacija, juk balą visgi reikia išvalyti.
Kartais, tiesa, tenka ignoruoti ir ilgiau trunkančius epizodus. Pavyzdžiui, jei mažylis krinta ant grindų ir pradeda šaukti, nepatenkintas, kad jam neleidžia kažko daryti, ir niekaip nereaguoja į bandymus nukreipti dėmesį nuo problemos. Pats protingiausias variantas – ignoruoti tokią reikalavimų formą.
Šioje vietoje mamos neretai daro vieną globalią klaidą. Jos sėdi akmeniniais veidais ir IGNORUOJA. Būtent tuo tikslingai ir užsiima. Švelnesnis variantas – įninka į telefoną, kas vaikui reiškia tą patį. Vaikas paprastai niekaip nenori nusiraminti tokioje situacijoje ir rėkia dar garsiau.
Jaunesnio amžiaus vaikas nesugeba suprasti, kodėl jo mama, jo įprasta normali mama staiga ima ir „pastringa“. JAM BAISU. Ir jis rėkia dar garsiau, o paskui pradeda tampyti už rankovės, lipti ant mamos – kad tik kaip nors atkreiptų jos dėmesį. Paprastai mama neiškenčia pirmoji ir pradeda kažką daryti: kalbėti, duoti tai, ko prašo vaikas ir t.t.
Jeigu nutarėte ignoruoti kažkokius vaiko veiksmus, reikia ne sėdėti akmeniniu veidu, o atsistoti ir užsiimti kuo nors nesudėtingu: dėlioti daiktus, plauti daržoves ar šluoti grindis. Pageidautina nedirbti tuo momentu kompiuteriu, kadangi vaikui tai atrodo ne kaip veikla, o kaip mamos sėdėjimas atsukus jam nugarą. Vaikas turi matyti, kad mama kažkuo užsiėmusi, o ne sustingo ir sėdi nejudėdama, nekreipdama į jį dėmesio.
Taip pat reikia suprasti, kad norint, jog vaikas gautų tikslią informaciją, ignoravimą baigti reikia iškart, kai tik nepageidaujamas elgesys baigiasi. Jeigu pasivoliojęs ant grindų ir parėkavęs vaikas prieina prie jūsų jau kur kas ramesnis, nusišypsokite jam, leisdamos suprasti, kad esate atvira kontaktui. Neteisinga tokioje situacijoje sėdėti nepatenkintu ar abejingu veidu dėl to, kad vaikas jus iki to privedė. Tokiu atveju vaikas nemato skirtumo tarp mamos reakcijų į įvairius savo elgesio variantus: voliojosi ir rėkė – mama sustingusi sėdi, nusiramino ir priėjo – mama vis tiek kaip statula.
Naudojant ignoravimą teisingai, iš šio metodo galima gauti nemažai naudos.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą