GYVENIMAS ŠEIMOJE – NUO STRESO IKI LAIMĖS

„Kur man nuo viso to pabėgti…” – mintis, kuri kartais kyla mylinčių tėvų galvose. Nuostabūs vaikai, nuostabūs tėvai, bet stresas begalinis. Namuose neretai tenka gesinti „gaisrus” ir ieškoti „padegėjų”. Mama įsitikinusi, kad dėl susiklosčiusios „ekstremalios” padėties kaltas tėtis, o tėtis teikia įrodymų, kad kalta mama. Dažnoje šeimoje galioja priešpriešinė kaltės prezumpcija, pagal kurią abiems pusėms akivaizdu, kad kaltas yra kitas. Šios dvi jėgos neretai susiduria jaukiose daugiabučių namų virtuvėse, prabangiuose privačių namų valgomuosiuose, į kelionę traukiančiuose automobiliuose ir panašiai. Tuomet įvyksta a(pa)kinantis „kalčių” sprogimas, kurio skeveldros krinta ir ant vaikų. Mažieji tampa kalti, nes nenusisprausė, nesusitvarkė, nevalgė, neužmigo, sudaužė, išpylė, susipešė, neklausė tėčio, suerzino mamą, pervargo, zyzė… Kiekvienos dienos repertuare kalčių sąrašas begalinis, o jose, deja, dažnaipaskęsta stebuklingosios laimės akimirkos.

Bet palaukite – vaikai iki 14 metų laikomi nepakaltinamais net dėl sunkiausių nusikaltimų, kur blogio ir gėrio kategorijos pačios elementariausios. O mes manome, kad jie kalti, jei nesusiorientuoja ar nesugeba „tinkamai” pasielgti kasdienėse šeimos situacijose, kuriose ir suaugę pasimeta. Panašu, kad reikia nustoti ieškoti kaltų ir pradėti galvoti „iš kitos pusės“.

Mes, tėvai, kartais užsimirštame, koks nuostabus reiškinys vyksta mūsų akivaizdoje – pypliai po truputį tampa savarankiškais žmonėmis, kurie išeis į pasaulį su savo protinėmis, kūrybinėmis ir kitokiomis galiomis. Paprastai tėvų meilė yra susijusi su nuoširdžiu troškimu nukreipti šias vaikų galias tinkama linkme.

Esame pasiryžę dėti visas pastangas, kad mažyliai išaugtų „gerais žmonėmis”. Auklėjame dažniausiai žodžiais – jie padeda vaikui susiorientuoti abstrakčioje būtyje ir konkrečioje buityje. Todėl kiekvienas savaip aiškiname gyvenimo tiesas, moralės normas, vertybes… Kaip ir vienas kitam, taip ir vaikui, mėgstame patarti, ką ir kaip reikėtų daryti; pataisome klaidas, neigiamai įvertiname netinkamus elgesio modelius. Kartais mūsų kalbėjimas būna malonus, kartais šiurkštokas. Jis tikrai vienas iš svarbiausių tėvų ir vaikų bendravimo bei informacijos perdavimo būdų. Tačiau iš savo patirties žinome, kaip lengva reikalauti ir kaip sunku paklusti. Ne visada paklūstame net savo pačių reikalavimams. O ką kalbėti apie vaikus (neseniai pradėjusius gyventi šiame sudėtingame pasaulyje), kuriems viskas dar tik prasideda, kuriems aplinka pilna įspūdingų naujovių ir viliojančios (kartais – gąsdinančios) nežinomybės…

Jų akys visada plačiai atmerktos, ausys nepraleidžia ne tik žodžių, bet ir intonacijos niuansų, o mokymosi „variklis” – nepailstantis smalsumas. Todėl jie pastebi viską ir viską atsimena. Šiandien, rytoj ir visą gyvenimą vaikai nesąmoningai kartos dažnai stebėtą ir išmoktą elgesio modelį; tai turės įtakos jų moraliniams pasirinkimams ir duos kryptį kelionei į pasaulį. Tėčio ir mamos, vyro ir žmonos vaidmenis bei visą šeimos santykių paveikslą jie perims iš augintojų. Su trupučiu nerimo ir didele atsakomybe galime pasidžiaugti, kad vaikai savo širdyse visur nešis ir dalį mūsų širdžių gerumo, jautrumo, taurumo (arba šaltumo, kietumo, piktumo…), kurį rodome ir diegiame savo teigiamų ir neigiamų emocijų proveržiais, atitinkamais veiksmais ar neveikimais. Taigi labai svarbus ir kitas auklėjimo būdas – pavyzdys.

Pasistenkime būdami su vaikais prisiminti, kad jie mus stebi ir mus atspindi. Stabtelėkime ir akimirką pagalvokime, ar norėtume savo vaiko artimoje ir tolimoje ateityje (po kelių valandų ir po dvidešimt metų) matyti tai, ką išvystume pažiūrėję į veidrodį.

Patarimas skamba paprastai, bet jį įgyvendinti nepaprasta. Pirmiausia reikalingas darnus tėvų tarpusavio santykis. Pradėti turime nuo nuoširdaus sutuoktinių kalbėjimosi ir klausymosi, vienas kito supratimo, palaikymo, pagarbos… Tvirto pasiryžimo ne ieškoti kaltų, bet pačiam aukotis dėl kitų. Kitaip tariant – tikros, vaisingos, veiklios, šeimą gaivinančios ir laimę teikiančios meilės. O jos reikia mokytis… Ji neužklumpa kaip įsimylėjimas ar panaši aistra (visiems pažįstamos, svaiginančios ir keletą savaičių, mėnesių ar metų užmigti trukdančios emocijos). Tikra meilė reikalauja darbo ir nuolatinių abiejų sutuoktinių pastangų.

Neturime teisės šioms pastangoms nerasti laiko, nes mes, mūsų sutuoktiniai ir vaikai gavome tik po vieną gyvenimą. Esame atsakingi už tai, kad šiuos gyvenimus padarytume gražesnius. Čia ir dabar turime ieškoti būdų suvaldyti stresą ir spręsti situacijas ramiai, išmintingai, mylinčiai. Kai nudirbsime visus svarbius pasaulio darbus, uždirbsime krūvas pinigų ir pasieksime karjeros aukštumų, neturėsime galimybės sugrįžti į prabėgančią atžalų vaikystę ir iš naujo parodyti pavyzdį, kaip gyventi laimingiau… Prisvilus košei, bus vėloka kaltinti kruopas, kad patys pamiršome maišyti.

Jei norite tobulinti savo šeimos gyvenimą, bet nežinote, nuo ko pradėti, tiesiog nusišypsokite, apsikabinkite ir užeikite į Šeimų universiteto internetinį puslapį http://www.seimu.lt/. Ten rasite informaciją apie mokymus, paremtus 60-tyje pasaulio valstybių per 40 metų patikrintu ir pasiteisinusiu metodu. Spalio mėnesį šie mokymai penktą kartą startuos ir Lietuvoje.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė