GANA STUMDYTI MOKSLEIVIUS

Nuo 2012 m. mokytojų streikas – tradicija, be kurios nepraeina nei vieni mokslo metai. Nors mokytojų reikalavimai – pagrįsti, o Vyriausybės ir Seimo ketinimai – lyg ir palankūs mokytojų profsąjungoms (ieškoma bendro sutarimo), per ilgai užsitęsusioje diskusijoje pamirštama pagrindinė dėlionės detalė – moksleiviai.

Pirmadienį streikas vyko maždaug 200 bendrojo lavinimo mokyklų. Tai reiškia, kad šeštadalyje mokyklų dėl pedagogų ir politikų nesutarimo, buvo sutrikdytas mokymosi procesas ir dėl šio, jau 4-tus metus vykstančio ginčo, eilinį kartą nukentėjo moksleiviai. Dar blogiau, tai nesibaigia ties šiandiena – planuojama streiką tęsti, kol nebus rastas bendras kompromisas.

Kiekvieną kartą, kai visuomenė susiduria su kažkokiu iššūkiu, pirma mintis – ta tema pradėti mokyti vaikus dar mokykloje, kad užaugę jie jau elgtųsi teisingai. Puikūs pavyzdžiai: prevencija, finansinis raštingumas, pilietiškumas ir kt. Nors visi supranta švietimo svarbą, šiai sričiai skiriamas per menkas finansavimas (mokinio krepšelis, mokytojui per pamoką tenkančių mokinių skaičius), jau kurį laiką vyrauja neryžtingumas priimant aktualius sprendimus (per didelis universitetų skaičius, lytiškumo ugdymo vengimas, direktorių rotacijos tvarkos pokyčiai, pilietiškumo, ekonomikos pamokų ignoravimas nesiekiant kokybės), dažna švietimo politikos lyderio kaita įvedė įprotį “vėl pradėti nuo nulio”, nežvelgiant į tęstinumą ir kryptingą tobulėjimą.

Jau daugiau kaip 5 metus kalbama apie mokytojo įvaizdžio visuomenėje gerinimą, taip siekiant šia profesija sudominti gabiausius ir motyvuočiausius abiturientus, ieškoma būdų, kaip gerinti mokytojų darbo sąlygas, tačiau kol mokytojų rengimo bei kvalifikacijos užtikrinimo tvarka toliau kritikuojama, nesiimama realių priemonių, mokytojo įvaizdžiui stiprinti ir mokymui palankioms sąlygoms sukurti. Visi švietimo politikos veikėjai aiškiai supranta, kad yra daugybė sričių, kurias reikia tobulinti, mėgsta šia tema kalbėti, tačiau realių rezultatų taip ir nematome.

Suprantama, kad pokyčiai – tai ilgas, kantrybės reikalaujantis procesas, o reikalavimai, kuriuos bandoma sustiprinti streiku, nėra lengvai įgyvendinami, tačiau švietimas – visuomenės ramstis. Vieta ir laikas formuoti jauną žmogų, jo pasaulėžiūrą, indėlį į visuomenės gerovę. Švietimas – ne ta sritis, ties kuria galima užmerkti akis ir tikėtis geriausio.

Lietuvos moksleivių sąjunga jau ne pirmus metus bando atkreipti politikų ir mokytojų dėmesį – gana savo ginčuose moksleivius naudoti kaip pėstininkų figūrėles. Moksleiviams, ypač abiturientams, kurie ir taip patiria nemažai streso prieš kalbėjimo įskaitas ir bandomuosius egzaminus, skaičiuoja paskutines dienas iki brandos egzaminų, kiekviena pamoka yra svarbi. Kiekviena praleista diena, kiekviena praleista pamoka – aiškus parodymas, kad Lietuvos švietimo sistema pametė savo esminį tikslą – ugdyti jauną žmogų, suteikti jam palankią mokymuisi aplinką.

Kompromiso tarp mokytojų ir Vyriausybės bei Seimo, ieškoti būtina, tačiau ne moksleivių žinių kaina, todėl prašome mokytojus nutraukti streiką, o Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Seimą, prisiimti atsakomybę ir ryžtingai spręsti švietimo sistemos problemas.

Lietuvos moksleivių sąjungos Prezidentė Akvilė Burneikaitė