Rugsėjo 26, 27 d. 12 val. Didžiojoje Valstybinio jaunimo teatro scenoje žiūrovai turės galimybę išvysti spektaklio „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo…“ premjerą. Spektaklis sukurtas pagal vaikų mylimos švedų rašytojos Astridos Lindgren apysaką „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Taip pat verta prisiminti, jog būtent šiais metais viena žinomiausių A. Lindgren knygų švenčia savo 60 metų jubiliejų. Apie naująjį spektaklį kalbamės su režisieriumi Evaldu Jaru.
Šiemet 60-metį švenčiantis rašytojos Astridos Lindgren kūrinys „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ jau ne vieną kartą buvo perkeltas į teatro sceną, sukurta ne viena animacinio filmo versija. Kuo naujai, kuo kitaip bus pažvelgta į apysaką „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ Jaunimo teatro spektaklyje?
Nemačiau, nė vieno iš ankstesnių pastatymų, (turbūt kaip ir vaikai, ateisiantys į šį spektaklį) todėl nežinau – ar tai bus nauja, ar jau matyta… Bet kiekvienas knygą skaitom savaip, pasaulį matom kiekvienas irgi skirtingai. Tikiuosi bent nuobodu nebus.
Kodėl sugalvojote imtis būtent šio kūrinio?
Dabar yra labai tinkamas laikas kalbėtis apie vieno kitam dėmesį. Apie žmogaus reikalingumą žmogui. Šiuo atveju – septynmečio berniuko noras turėti draugą, ir „vyro pačiame stiprume“ viltis, kad jis dar kažkam reikalingas…
Man lengviau kurti vaikams. Jaučiuosi, kaip žuvis vandeny. Gal esu vis dar nesusiformavęs?
A. Lindgren apysaka „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, kaip ir dauguma kitų jos kūrinių, neatliepė to 6–7-ojo dešimtmečio Švedijos įvaizdžio, kai šalyje tvyrojo optimizmas, rašytojos kūriniai maištavo, kalbėjo apie tai, kas nutylima. Lindgren herojai netgi stipriai netiko prie džiaugsmingos šalies vaizdelio ir jau vien dėl to tikriausiai buvo be galo įdomūs ir reikalingi. Bet ar ši istorija svarbi ir šiuolaikiniam vaikui?
Draugystės istorijos negali būti nesvarbios. Matyt, jos buvo svarbios ir akmens amžiuje. Tikiuosi, šiuolaikiniai vaikai nepasikeitė. Jų viduje ta pati sąžinė, ta pati gėda, laimė ir tas pats meilės noras… Anksčiau norėjo mėsingesnio kaulo, šiandien galingesnio kompiuterio, bet vidus – toks pats.
Kalbama ir kalbama apie spartų, vis labiau virtualėjantį pasaulį, ir pats užsiminėte apie tai, jog šiandien vaikai nori ne mėsingesnio kaulo, o galingesnio kompiuterio. Kaip manote, kaip keičiasi vaiko santykis su teatru?
Viskas priklauso nuo švietimo ir kultūros… Tas santykis labai aiškus, kai po rinkimų vyksta ministerijų portfelių dalybos – kultūros ministerija numetama mažiausiai balsų surinkusiai partijai, kaip nupiginta šaltiena, kad neverktų. Švietimo – tas pats. Jau kelias kartas praradom. Tėvas, atvedęs vaiką į teatrą, pats nesupranta, kur atėjo. Mažametis kėdę spardo, o jis net nesusipranta jo sudrausmint, pasakyt, kad trukdo kitiems, trukdo aktoriams. Vietoj teatro – kino teatras, vietoj knygos – televizorius. Patys tėvai to ir išmoko. Bet nepraraskim vilties…
Mažylio ir Karlsono istorija dažnai perskaitoma gilinantis į septynerių metų vaiko problemas, kurias labai smagiai ir beveik be didelių pastangų išsprendžia Karlsonas. Spektaklio pristatyme minite, jog jūs kalbėsite ne tik apie vaiko patiriamus išgyvenimus, nemažai gilinsitės ir į Karlsono personažą, kuris visai kitoks, nei gerai žinomo animacinio filmuko herojus. Koks bus Karlsonas Jūsų spektaklyje?
Vis dar budintis, laukiantis dėmesio, meilės. Vis dar tikintis, bet jau mažiau savim pasitikintis.
Kokius svarbiausius dalykus išskirtumėte, kalbėdamas apie A. Lindgren fenomeną? Kaip jos kūriniai sugebėjo atrasti dialogą su jau ne viena pasaulio vaikų karta?
A.Lindgren kūryba seniai nebepriklauso Švedijai, tai jau pasaulinė klasika. O klasika yra tada – kai kalbi ne apie konkretų laikmetį, o apie jausmus. Tai amžina.
Kodėl Karlsono personažą vaidinti pasiūlėte būtent A. Bialobžeskui? Į ką labiausiai kreipiate dėmesį, rinkdami aktorius vieniems ar kitiems personažams?
Taip, jūs teisi. Vaidinti tokį Karlsoną, kokio noriu, Andrių, matyt, pasikviesčiau, jei spektaklį statyčiau ir ne Jaunimo teatre. Nuostabus liūdnas artistas. Daug drauge atrasta, dag patirta, pajausta, daug kuo nusivilta. Kas kitas galėtų geriau apie visą tai papasakot? Kol kas nežinau. Be partnerio toks pokalbis „su savim“, žinoma neįvyktų, todėl tai, ką spektaklyje daro Sergejus Ivanovas (Mažylis), man dar brangiau. Tai artistas turintis retą klausą, skonį ir visumos pojūtį. Be tokio Mažylio spektaklio nebūtų. Ir išvis labai džiaugiuosi, kad Jaunimo teatre tokia puiki trupė. Su gerais aktoriais labai malonu dirbti.
Spektaklio pristatyme minite, jog kviečiate ateiti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Ką suaugusieji sau ras šioje istorijoje?
Šis spektaklis – šeimai. Labai noriu, kad po spektaklio tėvai atidžiau pažvelgtų į savo vaikus. Kad bendravimas nesibaigtų tik „kaip sekėsi“, „pamokas paruošei?“ ir t. t. Būkim jiems dėmesingesni, nes šalia – žmogus. Mažas, bet žmogus.
KALBINO BIRUTĖ GRAŠYTĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą