Esu vieniša mama, auginu aštuonerių metų dukrytę. Ji jau yra tokio amžiaus, kai nori pasikviesti draugių į pižamų vakarėlį arba pati su jomis išeiti į kiną. Žinoma, visą kompaniją prižiūriu aš, ar ji linksmai leistų laiką pas mus namuose, ar kino teatre.
Auga be tėčio
Kai kurios mano dukrelės draugės ir draugai taip pat auga be tėčio – vienų šeimos išsiskyrusios, kitų gyvena atskirai dėl to, kad tėvas šeimai pinigus uždirba emigracijoje.
Būtent tokioje šeimoje nuo gimimo auga vienas mano mergaitės draugas. Tėtis pasirodo tik kartą per pusmetį. Jo nėra nei per šventes, nei per gimtadienius. Grįžęs apdalina vaiką dovanomis, žmoną pinigais ir vėl išvyksta savais keliais.
Bet jei manote, kad Lietuvoje sūnų auginti likusi emigranto žmona labai liūdi, tai klystate. Pinigų stoka nesiskundžianti moteris gyvena gana aktyvų socialinį gyvenimą ir nesėdi užsidariusi namuose. Tai supratau po atsitiktinai ištartų dukros draugo žodžių.
Vaiko žodžiai pervėrė širdį
Kartą ėjome su dukrele ir jos draugais į kavinę ledų. Visi linksmai klegėjo ir kažką čiauškėjo. Mums pėdinant per senamiestį ir renkantis vietą, kurioje norėtume prisėsti, dukros draugas netikėtai ištarė: „Kaip aš laukiu, kada mano tėvelis grįš namo ir niekur nebeišvažiuos.“
Supratau, kad vaikui liūdna be gimdytojo, sūnui turbūt labai reikia tėčio. „Labai jo pasiilgsti?“ – paklausiau užjaučiančiai. Tačiau jo atsakymas pervėrė mano širdį kaip peilis.
„Ne, tiesiog mama tuomet bus namuose ir nepaliks per naktį vieno išėjusi į miestą linksmintis“, – paaiškino man berniukas.
Liepė tylėti
Nebežinojau, ką ir atsakyti. Tik atsitokėjusi pasiteiravau, ar nebijo jis būti vienas? Gal kartais norėtų ateiti pernakvoti pas mus į svečius? Ką į tai tėvelis?
„Mama išeina kiekvieną savaitgalį, kartais dažniau, todėl užmigti vienas aš jau pripratęs. Be to, mama nakvoti pas svetimus neleidžia, nes nenori, kad kas nors sužinotų, netgi tėtis. Nes po to nebeduos mums pinigų ir numirsime badu“, – nuoširdžiai atsakė jis.
Likau lyg šlapiu maišu trenkta. Ir ką patartumėte daryti? Kištis į šeimos reikalus, kalbėtis su mama? Skųsti tarnyboms? Ar tiesiog leisti kiekvienam tėvui auginti savo vaikus kaip jie nori? Manau, kad tokie atvejai turėtų būti viešinami, negalima palikti visko likimo valioje.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą