Vaizdžiai tariant, “ne visi partneriai vienodai naudingi”. Ne visi pajėgūs apgaubti mus meile, kurios esame nusipelnę. Jie lieka greta ne dėl jūsų, o dėl savęs, kad patenkintų savus troškimus, kad bent jau šiuo tuo užpildytų savo gyvenimo tuštumas. Egoizmas, kuris pakeičia meilę, sukelia chaosą ir palieka randus širdyje. Neretai vienintelis būdas pasirūpinti savimi tokiuose santykiuose – pasistengti kuo greičiau suvokti realią situaciją ir pasitraukti nuo tokio žmogaus.
Egoistai – tai žmonės, kurie nors ir atrodo suaugę, vis dėlto elgiasi kaip išlepinti vaikai. Jų vaikiškas Ego žvelgia į santykius ne daugiau kaip į savo poreikių tenkinimą.
Tai žmonės, mokantys vien imti ir amžinai ieškantys tų, kurie duos jiems visko, ko reikia. Amžini godūs vaikai, nesuprantantys ar nenorintys suprasti, kas yra lygiaverčiai mainai, be kurių neįmanoma tikra meilė.
Abrahamas Maslou tvirtino, kad elgesys, kuris išoriškai atrodo kaip egoistiškas, iš tikrųjų gali ir nebūti tokiu. Neverta daryti skubotų išvadų bent jau iki to laiko, kol nesuprasime, kokie būtent motyvai lemia šį elgesį. Pavyzdžiui, jeigu mes kartais statome save į pirmą vietą, skirdami laiko ir energijos saviugdai – tai jokiu būdu ne egoizmas. Priešingai – tai meilė sau. Tačiau ši moneta turi ir kitą pusę, kurioje aptinkame tamsų, nesveiką ir kenksmingą egoizmą.
Erichas Fromas buvo vienas iš pirmųjų autorių, pradėjusių kalbėti apie egoizmą meilėje. Kalba eina apie tuos, kurie laiko santykius vien priemone pasiimti iš partnerių viską, ko jiems norisi. Šie vyrai ir moterys nepajėgūs suvokti to, kas egzistuoja už išpūsto jų Ego burbulo ribų.
Būti egoistu – tai ne gyventi, kaip tau norisi, o versti kitus žmones gyventi taip, kaip tau norisi.
Kai psichologijos profesorius Džonas Gotmanas sukūrė savo žinomą “keturių Apokalipsės raitelių”, atsakingų už daugumą skyrybų, teoriją, jis nepaminėjo egoizmo įtakos. Profesorius manė, kad didžiausią pavojų santykiams kelia abejingumas, perėjimas į aklą gynybą, kritika ir panieka.
Egoizmą galima būtų pavadinti “penktuoju Apokalipsės raiteliu”, jis ne mažiau destruktyvus už likusius. Iš tikrųjų Gotmanas neįtraukė jo į sąrašą dėl to, kad egoizmas tam tikra prasme yra kiekvieno iš keturių kitų elementų sudėtinė dalis. Žmogus, kuris partnerį kritikuoja, niekina, kuris pasitaikius pirmai progai stengiasi atsikratyti atsakomybės – visais šiais veiksmais demonstruoja neįtikėtiną egoizmą.
Kartais meilė suteikia mums skausmą. Tačiau skausminga ji kaip tik dėl to, kad santykių pradžioje mes užmerkiame akis į akivaizdžius dalykus.
Dauguma mūsų kuriame nors gyvenimo etape imame ir surizikuojame viskuo, ką turime, vardan kažko. Patikime sielą ir kūną žmogui, kuris atrodė idealus ir užburiantis vien tam, kad jis paskui netikėtai įbestų mums į nugarą emocinį peilį. Mes neįtarėme to iki paskutinio momento, kadangi santykių pradžioje egoistas, norėdamas gauti, ko trokšta, vaizduoja tikrą angelą. Argi verta tuomet stebėtis, kad patenkame į jo žavesio spąstus?
O paskui, kai gavo, ko norėjo, kai jūs jau tvirtai užkibote ant jo kabliuko, egoistas atskleidžia savo tikrąjį “Aš”. Jis jau neapsimetinėja mielu ir geru, jis pradeda naudoti emocinį šantažą ir įvairias manipuliacijas. Egoistas tarsi juodoji skylė kosmose susiurbia į save jūsų laiką, jėgas, gyvenimišką energiją – viską, ką galite jam duoti. Ir ko negalite – taip pat.
Kaip ir tikra kosminė juodoji skylė, egoistas niekada negrąžina nė trupinio iš to, ką surijo, nes jo egoistiška asmenybė paprasčiausiai neturi ko pasiūlyti aplinkiniams, išskyrus trūkumus, ydas ir nusivylimą.
Egoistiški žmonės nežino, ką reiškia mylėti save iš tikrųjų. Egoistiškas, vartotojiškas elgesys su partneriu susiformuoja kaip tik dėl to, kad egoistas nepajėgus, nesugeba realiai mylėti paties savęs. Kaip tai įmanoma? Juk mes įpratę manyti, kad egoizmas kaip tik ir pasireiškia tuo, kad žmogus myli išimtinai save ir nieko daugiau. Iš tikrųjų mechanizmas visai kitoks. Esmė ta, kad po egoizmo kauke slepiasi ne meilė (net jeigu tai meilė sau), o kažkas visiškai kito, kur kas atgrasesnio – ir įžvelgti tai labai sudėtinga.
Kaip rašė Erichas Fromas savo knygoje “Menas mylėti”, iš tikrųjų egoistiška ir “save įsimylėjusi” asmenybė nemyli ne tik aplinkinių, bet netgi savęs. Dar daugiau – toks žmogus savęs nekenčia. Egoistams labai trūksta sveikos ir pilnavertės meilės sau patiems, jie labai dažnai kenčia dėl to, kad pradeda santykius, turėdami vienintelį tikslą – gauti, ko jiems taip trūksta. Bet kokia kaina.
Egoistas save myli ne per stipriausiai, greičiau pernelyg silpnai, o iš tikrųjų jis savęs beveik nekenčia. Toks meilės sau ir rūpinimosi savimi deficitas sukuria jo viduje tuštumą, kelia susierzinimą. Žmogus pastoviai jaučiasi nelaimingas ir iš visų jėgų stengiasi gauti iš gyvenimo tą pasitenkinimą ir tą pilnavertiškumą, kurių jis pats sau ir neleidžia gauti. Egoistas bando gauti iš kitų tai, ko jam pačiam trūksta.
Prieš kelis metus Niujorko universiteto psichologijos fakultetas atliko tyrimą. Mokslininkai palygino, kaip žmogaus psichiką ir gerovę veikia altruizmas ir egoizmas. Rezultatai aiškiai ir nedviprasmiškai liudija, kad altruistai visada jaučiasi žymiai laimingesni ir labiau patenkinti asmeninėje ir emocinėje sferose. Jie kažką duoda, nelaukdami gauti nieko mainais. Jie laisvai ir be jokių sąlygų aukoja laiką ir resursus kitų žmonių labui, instinktyviai jausdami, kad šie veiksmai veda į gerovę – ne tik į aplinkinių, bet ir savo pačių.
O egoistai bando pasiimti iš aplinkinių tai, ko jiems patiems trūksta. Ir ne daugiau. Jie negali nieko duoti aplinkiniams vien dėl to, kad neturi ko pasiūlyti. Jiems trūksta pozityvios savivertės ir pasitikėjimo savimi. Dėl to egoistai žvelgia į romantiškus santykius kaip į spąstus, kurių pagalba galima “pagauti” žmogų, neturintį jo ydos ir galintį tapti jo meilės donoru.
Meilės santykiuose toks elgesys ne tik toksiškas, bet ir teikia skausmą abiem partneriams. Visa tai eilinį kartą patvirtina esminę tiesą: kad mokėtum mylėti kitus, iš pradžių būtina išmokti mylėti save. Tam tikras egoizmas būdingas visiems žmonės, tiesiog reikia išreikšti jį sveiku būdu.
Žmogus su nesveiku egoizmu panašus į laivą be burių ir inkaro – jis niekada nesuras saugaus uosto, kad ir kaip to trokštų kapitonas.
Informacijos šaltinis: https://seimairnamai.eu/
Palikti komentarą