Priešmokyklinio ugdymo būtinybė daugeliui tėvų tampa vaikų skaitymo ir rašymo gebėjimų varžybomis, streso katalizatoriumi, sukelia nepasitenkinimą dėl to, kad jie patys laikomi negebančiais paruošti atžalų mokyklai. Kartais tokį dalyką iš tiesų geriau patikėti institucijoms, tačiau šios nespėja keistis tokiu greičiu, kokiu keičiasi šiuolaikiniai vaikai. Tokį vaizdą matanti Lietuvos edukologijos universiteto socialinių mokslų daktarė, konsultuojanti šeimas vaikų ugdymo klausimais, Sigita Burvytė įsitikinusi, kad puikiai rašyti ir skaityti nėra patys svarbiausi dalykai priešmokyklinuko asmenybei formuotis.
Tėvai sako, kad baudos, būtinybė privalomai vesti vaikus į priešmokyklinę grupę nebūtinai geriau juos paruoš mokyklai, daugeliu atvejų atsakingi tėvai patys išmoko būtiniausių įgūdžių.
Ir taip, ir ne. Vienu atveju tarsi nešame žinutę visuomenei ir sakome, kad tėvai nepajėgūs paruošti savo vaikų, tai geriau už juos gali padaryti ugdymo institucijos. Taip kategoriškai elgdamiesi tarsi pasakome, kad ne tėvai yra pagrindiniai žmonės, kurie turi pasirūpinti savo vaiko gerove, tarsi primetame savo nuomonę.
Visuomenė įvairi, yra tėvų, gebančių ir norinčių pasirūpinti vaikais ir jų ugdymu, ir tikrai yra galinčių tai padaryti geriau nei ugdymo institucijos. Šiuo atveju tėvų nušalinimas ir galimybių už vaikų ugdymą atėmimas yra blogas reiškinys, kur pasakome, kad kiti ugdytojai tai gali padaryti geriau. Tai atskleidžia poreikį, kad būtų komisijų, kurios galėtų, privalėtų tokiems tėvams suteikti jiems priklausančias atsakomybes ir galimybes patiems ugdyti savo vaikus.
Ir šalia yra tėvų, kurie gal ir nori, bet nesugeba. Kartais patiems tėvams reikia pagalbos. Gyvenimiškos situacijos trukdo jiems tinkamai pasirūpinti vaikų gerove. Todėl šiais atvejais vaikams geriau lankyti priešmokyklines grupes.
Šių dienų visuomenėje aktualus tampa individualus požiūris į vaiką ir tėvus. Dabartinės šeimos labai skirtingos, todėl iškyla būtinybė ir poreikis ugdymo institucijų, kurios vadovaujasi skirtingomis vaikų ugdymo filosofijomis, – jas tėvai galėtų pasirinkti pagal savo šeimos vertybes. Deja, kol kas ugdymo sistema nespėja keistis tokiu greičiu, kokiu keičiasi šiuolaikiniai vaikai.
Vaikų charakteriai, mokymosi būdas skiriasi, kartais tėvai mato, kad jiems dar per anksti rimtesniems mokslams. Kaip jūs manote, ar privalomas priešmokyklinis ugdymas iš tiesų yra toks reikalingas?
Sparčiai besikeičiantys žmonių tarpusavio santykiai visuomenėje tiesiogiai veikia šeimą ir vaikų ugdymosi aplinką nuo pat gimimo, todėl ugdymo institucijas pasiekia kitokie, skirtingi vaikai, prie kurių reikia ieškoti individualaus priėjimo. Švietimas tampa vis labiau individualizuotas, todėl ugdymo institucijoms keliami vis aukštesni kokybės standartai, nuolat didėja reikalavimai ugdymo, profesinio mokymo ir studijų aplinkai, mokymo priemonėms, informacinėms komunikacinėms technologijoms. Tik klausimas, kaip greitai joms pavyksta reaguoti sistemiškai į pokyčius, vykstančius visuomenėje? Ar visos ugdymo institucijos siekia pokyčių, kviečiasi mokslininkus ir ieško tinkamiausių būdų atliepti vaikų ugdymo poreikius?
Šiuolaikinės ugdymo institucijos turi skatinti vidinį vaiko norą pažinti ir tyrinėti aplinką bei save pozityviais būdais, nekenkiant sau ir kitiems. Tam labiausiai tinkami ugdytinių motyvavimo per pažinimą būdai, reikalinga nuolat reaguoti, stebėti, kas vyksta su vaikais, svarbu juos pažinti, kad galėtume sukurti tinkamą jiems ugdomąjį procesą. Todėl svarbu plėtoti alternatyvas švietimo sistemoje – ypač ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams. Kol kas tai vyksta labai vangiai ir pavienių žmonių ar institucijų iniciatyva, o vaikai tiesiog jau dabar yra kitokie. Vienareikšmio atsakymo nėra – yra individualūs atvejai ir individualūs sprendimai.
Taigi turime sukurti įvairesnes paskatas ir sąlygas ugdyti kiekvieną vaiką, priklausomai nuo poreikių bei galimybių.
Kas labiausiai gąsdina tėvus, vaikus ruošiant mokyklai?
Tėvų baimės labai skirtingos, individualios ir priklauso nuo jų pačių asmenybių, turimų žinių, patirties ir vertybių. Vieni tėvai, kurie labai globoja savo vaikus, bijo, kad jie nesusitvarkys su iškilusiais sunkumais. Kiti bijo, kad pedagogai nebus pajėgūs susitvarkyti su jų vaikais arba nesugebės užtikrinti ugdymo kokybės. Vieni ugdymo kokybę supranta labai siaurai: kad išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir globotų nuo ryto iki vakaro, o kiti ją supranta plačiąja prasme, yra motyvuoti, viskuo domisi ir siekia sudaryti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas.
Nutinka ir tokių atvejų, kad tėvų ir pedagogų ugdymo supratimas labai skiriasi, tada iškyla įvairių nesusikalbėjimo problemų. Tėvams patarčiau auginti vaikus taip, kad galėtų jais pasitikėti ir paskatintų juos įveikti amžių atitinkančius iššūkius. Tikėti, kad jų vaikams pavyks.
Daugeliui tėvų stresą kelia jų vaikų mokėjimo skaityti klausimas. Ar, išleidžiant vaiką į priešmokyklinę grupę, jis jau turi mokėti skaityti, rašyti?
Daugelis tėvų labai sureikšmina skaitymą ir rašymą. Tai yra svarbu vaikų mąstymui, pasitikėjimui savimi, norui ir mokėjimui mokytis, bet čia ne patys svarbiausi dalykai asmenybės struktūroje. Ne mažiau svarbu yra paruošti vaiką prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujų žmonių, išugdyti valios pradmenis, gebėjimą mąstyti, kurti, veikti, siekti savo tikslų, mokėti atsirinkti svarbiausias užduotis, pasitikėti savimi ir nebijoti pasiklausti, kai ko nors nežinai.
Kviečiu tėvelius domėtis savo vaikais, skirti jiems laiko, tiesiog pabūti kartu ir pasikalbėti, juos pažinti. Domėkitės viskuo, kas vyksta visuomenėje, kokių iššūkių iškyla jūsų vaikams, ir padėkite jiems sėkmingai juos įveikti, bet nesudarykite sąlygų jiems išsiugdyti netinkamus charakterio bruožus, kurie taptų našta visam likusiam jų gyvenimui.
Taip sparčiai besikeičiančioje visuomenėje asmenybės raidos procesai pagal dabartinę gyvenseną nebevyksta savaime, turime dirbtinai kurti savo vaikams reikalingas ugdymosi sąlygas, kad jie jaustųsi laimingi.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą