Apie dilgėlinį bėrimą esame girdėjęs ne vienas. Atrodytų – kas čia tokio, paniežės ir praeis. Tačiau taip lengvai praeina toli gražu ne visiems ir ne visada. Nuo šalčio ar kai kurių kitų dilgėlinės formų, išsivysčius sunkiai anafilaksinei reakcijai, galima net numirti. Ir į pasą dilgėlinė „nežiūri“ – dilgėlinis bėrimas gali atsirasti ir kūdikiui, ir senyvo amžiaus žmogui.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojai alergologai yra sukaupę didžiulę patirtį diagnozuodami ir gydydami įvairiausias plaučių, alergines ir imunines ligas. Viena jų – dilgėlinė. Tai odos liga, kai odoje atiranda bėrimai pūkšlėmis, odos paraudimo, patinimo plotai, kuriuos labai smarkiai niežti. Bėrimas paprastai praeina per parą. Tačiau jis gali didėti, susilieti, keisti vietą, formą ir varginti ne vieną dieną. Dilgėlinės bėrimą dažnai lydi angiodema – lūpų, vokų, gleivinių, gilesnių odos sluoksnių tinimas.
Dilgėlinė, anot gydytojos alergologės Anželikos Chomičienės, skirstoma į dvi pagrindines rūšis – ūminė ir lėtinė. Ūminė trunka iki 6 savaičių. Jeigu liga tęsiasi ilgiau, ji jau lėtinė.
„Šis skirstymas svarbus, nes gali būti skirtingos ligos priežastys, – teigia A.Chomičienė. – Dauguma žmonių, ir net gydytojų, pamatę tokius bėrimus vadina juos alergija. Deja, alergija iš tiesų nėra labai dažna dilgėlinės priežastis. Ūminės dilgėlinės atveju galime įtarti alergiją maistui, vaistui ar kokiam veiksniui, bet ir taip būna toli gražu ne visada. Dažnai dilgėlinės priežastis būna infekcija. O lėtinės dilgėlinės atveju alergija niekada nebūna šių bėrimų kaltininkė – procesai kur kas sudėtingesni, kur kas sunkesnės ir dažnai neaiškios jų priežastys.“
Gydytoja alergologė Rūta Vėbrienė aiškina, kad lėtines dilgėlines galima suklasifikuoti į dvi pagrindines grupes: lėtinė spontaninė dilgėlinė, kuri atsiranda be aiškios priežasties, dažnai būna autoimuninė, ir lėtinė indukuota dilgėlinė – ta, kurią sukelia fiziniai veiksniai (karštis, šaltis, vanduo, saulė, spaudimas, vibracija ir kt.).
Kai kuriems pacientams reikia tiesioginio poveikio, kontakto, kad atsirastų bėrimai, o kai kuriems – pavyzdžiui, tiems, kuriems provokuojantis veiksnys yra šaltis, pakanka būti vėsiame ore, kai yra vėjuota, ir bėrimų atsiranda. Dar gerai, jei liga pasireiškia tik esant dideliam šalčiui. Tačiau, tarkime, jei žmogus jautrus nuo 4 iki 25 laipsnių temperatūrai, ligai būdingus simptomus jis gali jausti visus metus.
„Šitos ligos nėra labai dažnos, bet jos labai vargina pacientus, sukelia žmogui daug problemų, – sako R.Vėbrienė. – Pavyzdžiui, sergantys šalčio dilgėline negali valgyti ledų, gerti šaltų gėrimų, nes prasidėjusi dilgėlinė jiems užspaudžia kvėpavimo takus, negali maudytis šaltame vandenyje, nes tai gali sukelti net gyvybei pavojingą reakciją. Fizinė indukuota dilgėlinė, kurią sukelia trynimas, spaudimas, – labai nemaloni būklė, nes oda tiek jautri, kad pacientas negali šukuotis, po vonios nusišluostyti rankšluosčiu. Jeigu serga cholinergine dilgėline – tokia, kurią sukelia karštis, fizinis krūvis, – tokie žmonės negali sportuoti, nes tuojau atsiranda bėrimų, niežulys, sunkiais atvejais gali įvykti net gyvybei pavojingos reakcijos.“
Gydytojos teigimu, ši liga apriboja sergančiųjų darbą. Pavyzdžiui, sergantys dilgėline, kuri suaktyvėja nuo suspaudimo, negali dirbti stovimo darbo, nes bet kuriuo metu gali atsirasti labai niežtinčių bėrimų ant pėdų, tad išstovėti visą darbo dieną gali būti tiesiog neįmanoma.
Patirtis
Tomas Pultinevičius, 32 metų programuotojas, kuriam diagnozuota dermografinė dilgėlinė:
Pirmieji ligos požymiai pasireiškė, kai man buvo kokie 17 metų. Kartkartėmis atsirasdavo alerginis bėrimas, išgerdavau tabletę nuo alergijos ir aprimdavo, po mėnesio vėl atsirasdavo. Bet gyventi nekliudė.
Tačiau metams bėgant bėrimai ėmė atsirasti vis dažniau. Bandžiau analizuoti, dėl ko. Galvojau – gal prakaitas. Bet ne. Net nusiprausus duše ir nusišluosčius rankšluosčiu tuojau atsiranda didžiuliai paraudimo plotai. Tad iki šiol priežastis neaiški, nors man atlikti visi įmanomi tyrimai.
Labiausiai trukdo niežulys, paraudimai, tos pūkšlės. Jos gali atsirasti bet kada ir bet kurioje kūno vietoje – net ant pado ar delno. Staiga, pavyzdžiui, dienos metu sėdint darbe. Problema, nes dėl milžiniško niežulio negali susikaupti, negali galvoti apie darbą.
Aktyviai ligos priežasties medikai ieškojo pastaruosius trejus metus. Daug tyrimų atlikta, daug kraujo „išsiurbta“, bet be rezultatų.
Galiausiai man buvo atlikti 6 plazmaferezės seansai. Praėjus maždaug savaitei po šių procedūrų buvau pas kirpėją ir pastebėjau, kad po kirpimo neliko ant kaktos raudono brūkšnio toje vietoje, kur lietėsi žirklės.
Pirma mintis – nejaugi gydymas veikia? Grįžau į darbą, griebiau rašiklį ir jo kamšteliu kelis kartus perbraukiau per ranką. Žiūriu, raudonos pūkšlės neatsiranda. Niežulys, tiesa, yra, tačiau jis ne toks intensyvus.
Supratau – gydymas veikia, ir tai man jau labai didelis žingsnis į priekį.
Aida VALINSKIENĖ
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
© Kazimiero Valiaus nuotr.
Informacijos šaltinis: www.ve.lt
Palikti komentarą