Smegenys gali viską išgyventi ir „suvirškinti“. Ir iš visko išgauti patirtį ateičiai. Iš visko, išskyrus pažeminimą. Apie tai pasakoja psichologė Anna Kirjanova. Pažeminimas tuo ir skiriasi – reakcija be atsako.
Pažeminti galima tik su sąlyga, kad žmogus negali atsakyti. Todėl žeminami vaikai ir tie, kas dėl tam tikrų aplinkybių yra priverstas nutylėti ir kentėti. O vėliau – verkti ar atvirkščiai, kvailai šypsotis, kažką sau murmėti, eiti kur akys mato su akmeniu širdyje… „Tai nieko, nieko…
Pamanykit – pažemino prie visų. Netrenkė juk. Arba apskritai, pažemino akis į akį – niekas nesužinos. Nieko baisaus!“ Reklama Tai baisu – būtent po pažeminimų įvyksta suicidas ar psichikos sutrikimai.
O, jei psichika tvirta, nuosėdos lieka visam gyvenimui. Ir žmogus viskam pasiruošęs, kad užmirštų pažeminimą – o jis niekaip neužsimiršta, būtent todėl, kad tai pati didžiausia ir skausmingiausia psichologinė trauma.
Pažemino viršininkas; pažemino pasitarime; uždavinėjo žeminančius klausimus ir darė žeminančias pastabas; Žemino ligoninėje, parduotuvėje, įstaigoje.. ir teko kentėti – nebuvo kur dėtis.
Poetas Rubcovas irgi buvo pažemintas brolių-rašytojų: išvyko garlaiviu paplaukioti, visi po kajutes išsivaikščiojo, o Rubcovą koridoriuje apgyvendino – jis gi skurdžius girtuoklis iš vaikų namų, jam pilnai normalu koridoriuje plaukti!
Tiesa, rašytojai nuolat klausinėjo – ar patogu Rubcovui? Ir jis atsakydavo – taip, esą visai patogu. Dėkoju! O po to kaip pradėjo gerti karčiąją; ir neužilgo pražuvo. Nors jam ir buvo patogu koridoriuje, tikriausiai – tačiau siaubinga širdyje… Ir vienintelis būdas susidoroti su pažeminimu – vis tik atsakyti.
Net jei ir priklausai nuo šių žmonių – vis tiek atsakyti ramiai ir adekvačiai. Todėl, kad jokie pinigai ir taikūs santykiai nekompensuos pažeminimo traumos – ji išliks visiems laikams. Ir, kuo labiau jus pažemino, tuo aukščiau pakėlė savo savivertę – kaip sūpuoklėse, kur vienas viršuje, kitas – apačioje.
Reikia koja atsispirti ir pakeisti poziciją, vi stiek kitos išeities nėra. Ir pasakyti, jog koridoriuje miegoti nepatogu – tai net idiotui suprantama. Gauti įžūlius laiškus – bjauru. Klausytis įžeidimų – nepriimtina. Ir nueiti, atsigulti vyriausiojo rašytojo kajutėje ant lovos – štai čia patogu. O kas bus po to – ogi, kaip taisyklė, visiškai nieko.
Tie, kas žemina – bailūs niekšingi žmoneliai. Ir vargu ar jie sukaups tiek drąsos, kad nuvytų jus nuo lovos ar toliau tęstų įžeidimus. Kai tik bus atsakomoji reakcija – nebus pažeminimo, štai kame dalykas. Mušti nereikia. Bartis nereikia. Aiškinti reikia, kaip patarė Visockis. Patogiai gulint ant lovos – pridėsiu aš…
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą