Vaikai/šeima

Blogai besimokantys vaikai ar vidutiniokai: ką apkaltinti, o gal nusiraminti?

Visuomenė kelia vis aukštesnius reikalavimus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Ką daryti, jei vaikas nesimoko aukščiausiais balais, nors, atrodytų, turi gabumų?

Vaikas nesijaudina, tačiau labai jaudinasi geriausių klasės rezultatų siekiantys mokytojai, kurie kartais sukelia didžiulį stresą tėvams bei nevisavertiškumo jausmą auklėtiniui. Profesionalai ir miesto mokyklų atstovai pataria, kad ne mokymosi balai svarbiausi – svarbu motyvacija, siekiai ir optimizmas.

Dvasinis komfortas ar puikūs pasiekimai?

Tėvai jaudinasi dėl vaikų pasiekimų, projektuoja pačią sėkmingiausią atžalos ateitį ir save graužia, jei viskas nevyksta pagal planą. Kartais tėvams atrodo, kad tiek mokykla, tiek visuomenė juos netiesiogiai kaltina dėl prasto vaiko mokymosi.

Asta „Vakarų ekspresui“ pasakoja, kad jos atžalos klasės auklėtoja labai stropi: vaikų pasiekimus, aišku, jų neidentifikuodama braižo tiksliais grafikais bei pasikvietusi mamą klausia, kodėl jos vaiko vidurkis tik 7.

Vaikas truputį tingi, o labiausiai nepasitiki savo jėgomis, mat tarp 30 vaikų savo klasėje yra kone paskutinis: net dešimt klasiokų mokosi 9-10 balų vidurkio grupėje, dalyvauja olimpiadose.

Apsilankymas pas psichologą parodė, kad labiausiai šioje situacijoje nerimauja mama, vidutiniškai, pagal atsakytą anketą, auklėtoja, mažiausiai – ugdytinis. Psichologas šiuo konkrečiu atveju konstatavo, kad vidutiniški pasiekimai – irgi gerai. Esą svarbiausia vaiko psichologinė būsena.

„Psichologas pristatė atvejį, kad pas jį ateina daug puikiais balais besimokančių vaikų, aktyvių ne tik mokykloje, bet ir popamokinėje veikloje. Tačiau tai daro per prievartą, gerai mokosi, nors to nenorėtų daryti ir dėl dvasinio diskomforto žaloja savo kūną. Kai manęs paklausė, ar ir aš to linkiu savo vaikui, apsiraminau“, – sako mama Asta.

Kita mama – Gabrielė pasakoja su reiklia mokytoja susidūrusi dar vaikui lankant pradinę mokyklą. „Labai gailiuosi, kad nepakeičiau pradinių klasių mokytojos. Į darželį su dideliu džiaugsmu ėjęs vaikas mokykloje tapo tylus, nes susidūrė su nuolatiniais kaltinimais, kad kažką daro blogai. Sekmadienio vakarą jis verkdavo, kad ryte teks eiti į mokyklą…

Skambinau mokytojai prašydama pagalbos, kad šešiamečiui kartais reikia bent mažiausio pagyrimo, sukeliančio ilgalaikę motyvaciją. Mokytojos atsakymas buvo griežtas: neturiu už ką, jis – vidutiniokas…

Nors sūnus darželyje labai mėgo piešti, su didžiausiu noru tai darydavo namie, iš šios mokytojos išgirdęs, kad piešti jis nemoka, vaikas daugiau nebeima piešimo priemonių net į rankas. Sako – aš nemoku…“ – apie sūnaus patirtą traumą pasakoja mama.

Profesionalų paklausėme: ar panašių situacijų sulaukiate savo darbo praktikoje? Ką patariate visoms suinteresuotoms pusėms? Ar iš tiesų ne visi gali būti gerais mokiniais, o gal tai ir nebūtina?

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.